Šios dvi raidės visiems gerai žinomos. Kažkada buvo madinga televiziją žiūrėti, dabar kita mada – daugelis tvirtina jos nežiūrintys. Tiesa, apie visas televizijų laidas gali detaliai papasakoti. Tai toks jų „nežiūrėjimas“. Ar tai nepanašu į žmogų, kuris sakosi metęs gerti, bet dar prašo įpilti taurelę. O gal žmonės buvo svečiuose, šeimininkai neišjungę televizoriaus ir jiems nori nenori teko pamatyti, ką rodo tas spalvotasis ekranas.

Ričardas JAKUTIS
O atvirai, gal tik jaunoji karta atsisveikina su taip gražiai nuo seno vadinamu „mažuoju ekranu“, „žydruoju ekranu“, palikdami jį vidurinės ir senosios kartos žiūrovams. Nors nesakysi, kad nėra atsiribojančių nuo televizijos. Dėl pigių ir bukinančių pramogų bei atstumiančio smurto nuo televizorių ekranų tikrai yra pasitraukiančių. Televizijos žiūrovų auditorija mažėja, nes mūsų televizijos nerodo iniciatyvos ir nedidina kokybės reikalavimų. Būna, kad ir patys televizijų vadovai laidų kūrėjams gražiai pakalba apie misiją, tačiau tuoj pat klausia: „O kur reitingai?“
Skaičiau, jog norintiems atsikratyti televizoriaus žiūrėjimo pageidautina, jeigu turite namuose televizorių, jį apvynioti celofanu ir užstatyti kokia nors spinta. Televizija užkrečia jus kvailybe, bet svarbiausia, baisu, nes užsikrėtę ja nejaučiame jokių simptomų, tik pradedame regėti, kaip daugėja kvailių aplinkui.
Šiandien be televizoriaus žiūrėtojų yra ir galybė norinčiųjų ekrane būti. Sparnuotu tapo posakis, jog jeigu tavęs nėra TV ekrane ar spalvotų žurnalų puslapiuose, jautiesi ne kaip ir net atrodo, kad tavęs išvis nėra, suprask – negyveni. Ir jei pradeda jus toji dėžė rodyti, galite sau prisirašyti ir ne vieną pliusą. Pavyzdžiui, biurokratinėse įstaigose reikalai tvarkosi greičiau. Į vieno ar kito biurokrato kabinetą niekad nepatektumėte, o su „24 valandų“ ar „TV pagalbos“ kameromis per akimirką ten atsiduriate.
Ir aš bandžiau atsisakyti televizoriaus. Bet kas iš to, pajutau, kad trūksta „fono“. Iš veido nebepažįstu Seimo narių, nežinau, kas pasisavino milijoną, ką veikia labdaringosios mūsų politikų ir kitų didžių vyrų žmonos... Ėmė trūkti ir siužetų. Žavingųjų damų ir uolių jų garbintojų, aistringų meilės istorijų, dramų ir paprasčiausių trilerių. Be to, neturinčių televizoriaus tuoj pat klausiama: „Tai ką jūs veikiate namuose?“ Įsivaizduoju, kad užklaustieji turi teisintis, jog į akmens amžių grįžti neketina. Nežiūrintys televizoriaus pasakoja, kad jo atsisakė suvokę, kiek daug laiko iššvaisto, užuot nuveikę ką nors naudingo. Skaičiau ilgą ir, suprask, labai gražų bei kilnų tokių nežiūrinčių atsakymą į klausimą „O tai ką jūs veikiate namuose?“: „Bendraujame vienas su kitu, su draugais, gaminame valgį, skaitome knygas, sportuojame, einame pasivaikščioti, plaukiojame, piešiame, mezgame ir kitais rankdarbiais užsiimame, žaidžiame stalo žaidimus, klausomės muzikos prie židinio, gaminame vyną, rašome laiškus, dienoraščius, dalyvaujame įvairiuose sambūriuose, mokomės, domimės pasaulio naujovėmis, gamtos reiškiniais ir t. t.“
Televizijos žiūrėjimo teoretikai aiškina, kad televizija yra svarbiausias nacionalinės kultūros gamybos įrankis, institutas, kuris sujungia vienoje teritorijoje gyvenančius žmones. Televizija įtakingesnė net už Bažnyčią. Sąjūdžio gimimo dienomis inteligentai tiesiog gyveno prie televizoriaus, kiekvieną dieną aptardavo jame pamatytus įvykius. O šiandien? Užtikau statistikų surinktus duomenis, jog televizorių daugiausia žiūri žmonės turintys apie 45 metus. Televizoriaus maniakė yra 46 metų moteris, jos išsilavinimas vidurinis, ji nevažiuoja į užsienį, neina į kavines ir apskritai retai išeina iš namų, nes 80 procentų laiko praleidžia prie televizoriaus, likusią dienos dalį gamina maistą ir tvarko namus. Tiesa, kartais ir pramogų kritika beprasmė. Kad ir Rusijos ideologijos sergėtojų pasisakymai prieš „Eurovizijoje“ pasirodžiusią Conchitą. Juk jų Filipas Kirkorovas nulieta Conchita.
Visi prisimename žinomą Gogolio herojų, kuris praneša apie revizoriaus atvykimą. Šiandien anas pranešimas turėtų skambėti taip: „Pas mus atvažiuoja televizija!“ Šurmulys, lakstymas, spintos durų varstymai, stypčiojimai priešais veidrodį. Lietuvos gyventojų apklausa byloja, jog svarbiausi daiktai lietuviams yra: 1) mobilusis telefonas, 2) automobilis, 3) televizorius. Svarbesni negu būstas, butas ar namas. Be to, pasirodo, kad po miego daugiausia laiko žmonės praleidžia prie televizoriaus. Atrodytų, jog daugiau laiko žmonės turėtų praleisti darbe ir jam derėtų atsidurti antroje vietoje, bet, pasirodo, įskaitant savaitgalius bei ilguosius savaitgalius, atostogas (į darbą neinama, bet televizorius žiūrimas), prie televizoriaus prasėdima ilgiau.
Kuo žmones traukia tas mažasis ekranas? Atsikelia rytą – įjungia televizorių, jį pasistato net virtuvėje, grįžta namo – vėl iki vėlumos prie ekrano. Pats žinau žmonių, kurie, taupydami elektrą, žiemą išjungia šaldytuvą, bet vos peržengę namų slenkstį įjungia televizorių. Šią gražią vasarą nuvykome į gamtą. Oras nuostabus, bet draugų šeima, vos pabuvusi, ėmė ruoštis namo, nes, girdi, bus įdomi televizijos laida. O aš galvojau, kad tokią vasarą televizorių žiūri tik televizorių meistrai.
Man atrodo, jog televizija labiausiai reikalinga tam, kad įrodytų senovės romėnų teisumą, kai jie sakė, girdi, liaudis – didelis vaikas, kuriam reikia duonos ir žaidimų. O čia dar viską gauni neiškišdamas nosies iš namų, tereikia būti tik atsimerkus. Kažkas televiziją taikliai pavadino ištisu atrakcionų parku, kur gali ir linksmintis, ir niršti, ir pasijusti taurus, dalyvaudamas gailestingumo akcijoje, ir pilietiškas, balsuodamas už kokią nors politinę nesąmonę, o balsuodamas kokiame nors muzikiniame projekte - net turįs gerą skonį. Lietuvoje televizijų daug, tačiau jos, deja, nebeturi savo veido, visos liko vienodos kaip du vandens lašai. Moralės sergėtojai susirūpinę ir dėl auklėjamojo vaidmens. Kad ir dėl filmų vaikams. Net daugelis dabartinių animacinių filmų kuriama (jei tik šį procesą galima taip pavadinti) pagal suaugusiesiems skirtų trilerių šabloną: juose irgi šaudo, gaudo ir šneka nei šiokia, nei tokia kalba. Daug priekaištų galima išsakyti ir būsimų laidų anonsams - jei tekstas gąsdina dar ne visus, išgąsdins vaizdai: virtinės laidotuvių ir avarijų, kaimynų pykčių ir snukiadaužių epizodų... Iš anonsų nauda tik ta, kad juos pažiūrėjęs gali būti ramus – pamatei visus laidos „perliukus“.
Ar galima pasaulyje jaustis gerai be televizoriaus? Klausimas užprogramuoja atsakymą – galima. Pasaulyje ir be televizoriaus daug įdomių dalykų! Bet tuoj gali sulaukti priekaištų, jog jei nestebi politinių diskusijų, esi apolitiškas. Tik kad nesu girdėjęs bent vieno kokybiško lietuvių politiko pasisakymo. Aišku, manau, įdomesnės būtų kultūrinės diskusijos, bet jos, deja, nelabai vyksta. Politinėse diskusijose kiekvienas kažką sako, bet dialogas neužsimezga. O ir kalbama apie smulkmenas, bet ne apie reikšmingesnius dalykus. Prezidento ir Europos Parlamento rinkiminė karštinė baigėsi (nors kokia ten karštinė, viskas buvo vangių vangiausia), tuoj prasidės rinkimai į savivaldybes. Net pagalvojau, jog kam tie savivaldybių tarybų nariai reikalingi. Biudžeto patvirtinimui? Bet juk tai geriausiai galėtų padaryti patys miestelėnai. Reikia euro ar likti prie lito? Bet juk svarbiausias ekonomikos modelio klausimas, valiuta čia mažai dėta. Kas gali tapti politiku? Ratas sukurtas labai seniai, lagaminas – irgi seniai, o politikas tas, kuris sukūrė lagaminą su ratukais.
Iš politinių diskusijų bent man įsiminė tokia. Klausimas, jog jeigu Putinas skęstų, ar Obama jį gelbėtų. Diskusijos dalyviai priėjo prie išvados, jog gelbėtų. Tik ši diskusija buvo ne Lietuvos televizijų. Daug kalbame apie Petrą Gražulį. Gerai ar blogai, kad jis nepateko į Europarlamentą. Bet ar ką plačiau žinome apie šią instituciją. Gal ten mūsų Petras būtų puikiai pritapęs? Ar girdėjote apie kažkurį į Europarlamentą išrinktą lenką, kuris kovos dėl nuplakdinimo bausmių aikštėse sugrąžinimo kovojant prieš nusikaltimus.
Rašytoja Audronė Urbonaitė juokėsi, kai vienoje televizijoje ant laidų redaktorės stalo pamatė štai tokią jos susirašytą darbų atmintinę: „bunkė 18.00, klubas, adresas; daina bosas, krokodilo rankinė, 35 tūkst. Lt; petruškevičius, kokarda, adresas; bilevičiūtė, papai, tv.“
Gal senstu, bet turiu prisipažinti, jog grįžtu prie radijo, kaip grįžtama prie vinilo plokštelių ar knygų skaitymo. Tampu radiofilu. Rekomenduoju, jei rasite laiko, pasiklausykite laidų „Pašnekesiai apie tave ir kitus“, „Gyvoji istorija“, „Kultūros savaitė“, „Sveikata“, „Mažoji studija“, „Po lyros ženklu“, „Kultūra ir religija“, „Literatūros akiračiai“, „Nežinau“...
Kažkuris „TV 1000“ kanalas pakartojo klasikinį kino filmą apie televiziją – 1976 m. sukurtą Sydney Lumeto „Televizijos kanalą“. Filme pasakojama televizijos istorija ir jos naujovės, kaip žurnalistika atsidūrė akistatoje su pinigų galia ir pramogų poreikiu.
Įsijungiu „Animal Planet“ kanalą, kuris, reikia suprasti, yra skirtas žvėrelių mylėtojams ir reprezentuoja vakariečių, amerikiečių, anglų, australų požiūrį į gamtą. „Animal Planet“ ir kitoms laidoms apie gyvūnijos pasaulį būdinga tai, kad jose demonstruojamas tam tikras gyvūnų „nenormalumas“. Gyvūnų gyvenimas jose rodomas kaip nuolatinė ekstremalių nuotykių virtinė, kurioje, beje, dalyvauja ir žmonės. Jie glėbesčiuojasi su meškomis, lipa krokodilams ant nugarų, bučiuojasi su smaugliais, kišdami kojas į vandenį provokuoja piranijas. Gyvūnų, atsidūrusių dramatiškose situacijose, vaizdavimas atlieka žiūrovo pritraukimo ir įaistrinimo vaidmenį. Iš pradžių rodoma „rojaus“ būsena (antilopės skabo šakeles), tada balsas už kadro praneša, kad „jos nežino, kas jų laukia“ (rodomas sėlinantis plėšrūnas). Gaudynės. Toliau matome sulėtintus kadrus, kuriuose - siaubo apimtos gyvūno akys („auka iš paskutiniųjų stengiasi išsigelbėti“), ir pagaliau regime auką, tampomą priešmirtinių konvulsijų. Bet ar ne toks ir žmonių pasaulis?
Šį gyvūnų ir žmonių pasaulio palyginimą užtikau užsienio spaudoje. Žodžiu, nors Vakarų intelektualai iš tokių televizijos laidų šaiposi, mėsainių privalgę amerikiečiai, beje, ir europiečiai, ypač vokiečiai, įdribę fotelyje priešais televizorių šias laidas mielai žiūri.
Kadangi jau užsiminiau apie gyvūnėlius, viena istorija apie juos, girdėta irgi iš televizijos laidos, kurioje prisiminimais dalijosi aktoriai. Kai Sankt Peterburge buvo filmuojamas kino filmas „Juodosios akys“, reikėjo perkarusio šunelio. Rado tokį benamį, pavadino Jaša. Po Rusijos filmavimas tęsėsi Italijoje, pamenate, net M. Mastrojanis tame filme vaidino. Nusivežė į šį saulėtą kraštą ir šunelį, nes kelioms scenoms jis ir ten buvo reikalingas. Viena, tiesa, ne itin žinoma rusų aktorė buvo ištekėjusi už turtingo italo ir ten gyveno su vyru ir vyro mama, sena italų aristokrate, dideliame puošniame dviejų aukštų name. Į „Juodąsias akis“ ją pakvietė epizodiniam vaidmeniui. Aišku, po filmavimosi rusų aktoriai ten dažnai lankydavosi. Atsivesdavo ir šunelį Jašą, nes kur jį paliksi. Kai juosta buvo baigta ir visi grįžinėjo į Rusiją, nejau veši atgal Jašą. Taip ir priglaudė jį tame dviaukščiame name ši rusų aktorė. Prisiminus, kad Jaša kažkada valkatavo su kitais Sankt Peterburgo benamiais šunimis, skirtumas nuo ankstesnio gyvenimo buvo milžiniškas. Brangiais ir kvepiančiais šampūnais išpraustas, iššukuotas, papuoštas kaspinu... Jaša prie tokio gyvenimo bemat prisitaikė, kaip jis mokėjo prisitaikyti ir filmavimo aikštelėje: jautė, kas čia režisierius, kas vienoks ar kitoks viršininkas. Viskas būtų buvę gerai, tik aktorės vyro mama nelabai šunelio mėgo. Kažkada jos mylimą šunelį gatvėje pervažiavo automobilis. Ponia jo labai gedėjo ir nutarė, kad daugiau namuose nebus jokio šuns. Tarsi tai jausdamas, Jaša dienas leido ne pirmo aukšto svetainėje, nors ten dažnai būdavo svečių ir galėjai gauti daugiau skanesnių kąsnelių. Jis dažniau tūnojo antrame aukšte, koridoriaus gale. Tiesa, šunelį į svetainę ypač traukdavo, kai atvykdavo svečiai iš Rusijos - jis skyrė rusų kalbos garsus... Deja, Jašą kartą gatvėje partrenkė automobilis. Kai Jašą slaugė, jis iš niekieno rankų nepriimdavo maisto, o tik, nustebsite, iš senosios namų šeimininkės. Ir Jaša pasveiko. Ką išvydo kartą vėl atvykę svečiai iš Rusijos? Šuo, dar daugiau iškvėpintas ir išpuoštas, gulėjo prabangios šeimininkės lovos viduryje.
Visą šią istoriją puikiai būtų galima perkelti į ekraną. Naujasis filmas būtų dar populiaresnis už „Juodąsias akis“, ypač jei pagrindinis herojus būtų ne šuo, bet žmogus - Sankt Peterburgo ar kito miesto benamis.
Dar grįžtant prie teksto pradžioje minėtų televizijos žiūrėjimo pliusų. Sako, televizoriaus žiūrėjimas gali sustiprinti ir suartinti šeimas, kai aptariamos matytos laidos, kino filmai. Aišku, pokalbiai į naudą išeina tik šeimoms, kurios turi apie ką pakalbėti. O neturinčioms apie ką kalbėti, psichologai teigia, televizoriaus žiūrėjimas yra savotiškas saugiklis – nekalbame, vadinasi, nepasakome, ką išties manome, nepasakome to, vadinasi, nesiginčijame, o jei nesiginčijame, tai ir nesiskirsime. Jei visos poros nuoširdžiai kalbėtųsi, skyrybų statistika būtų dar žiauresnė, tad pokalbius, o ne televizorių gali rinktis tik labai vienas kitu pasitikintys žmonės.
Pabaigai apie žmogaus psichiką, kuri tampa vis didesne televizijos įkaite ir prieš keliolika metų psichiatrijos ligoninėse vyravę napoleonai, hitleriai ir panašūs personažai, manau, dabar užleido vietą TV herojams. Be to, greitai, matyt, būsime vienintelė Europos šalis, kurios mokyklose nedėstoma kino istorija. O jau dabar esame vienintelė šalis be nacionalinės filmotekos. Baigsiu tekstą visų pripažįstama tiesa, kad, deja, dvasingų intelektualų parypavimai dėl nekokios padėties TV eteryje yra beveik be atsako. Teisingiausia mintis - televizijos rodo tai, ką nori žiūrėti dauguma, o dauguma žiūri tai, ką rodo televizijos. Bet įdomiausia, ką jau ne viename tekste apie televiziją rašiau, kad ši padėtis tenkina visus ir ką čia bepakeisi.
Ir keletas praktinių pasiūlymų. Jei ką verdate, o ir norite žiūrėti televizorių, atsineškite ir prie jo padėkite šaukštą – neleis užsimiršti. Gi dėl pramoginių ir rimtųjų laidų lyginimo. Kam tai daryti? Juk gurmaniški restoranai nekonkuruoja su greito maisto valgyklomis. Ir atsiprašau futbolo fanų, kad šiomis dienomis kritikuoju televizijos žiūrėjimą.