Kas lengviau – uždavinėti klausimus ar atsakinėti į juos? Kas atsakys? Mano galva, geriausi yra neatsakyti klausimai. O svarbiausia priežastis, dėl kurios negauni atsakymų, yra ta, kad neuždavei klausimų. Prisiminiau linksmą istoriją iš teatro gyvenimo. Viename iš Lietuvos teatrų buvo pastatyta pjesė apie vieno karaliaus gyvenimą. Neminėsiu, kuriame teatre, ne tiek svarbu, be to, pjesių apie karalių gyvenimus begalė, veik visi teatrai vieną ar kitą pjesę statė. Ir toje pjesėje buvo karalius, buvo jo tarnas, buvo karalienė, rūmų svita ir kiti veikiantieji asmenys. Pjesėje karalius kažko klausia savo tarno.

Ričardas JAKUTIS
Gi aktorius vaidinantis tarną atėjo į spektaklį kiek padauginęs tauriųjų gėrimų. Nesmerkime. Buvo sovietmetis, žinia, asmenybėms nebuvo kur skleistis, tad kartais taurelė praskaidrindavo dienų tuštumą. Pagal autorių, tarno atsakymas labai jau ilgas. Kiek pamenu, tekste net per kelis puslapius. Supratęs, kad gali tokio ilgo teksto neįveikti, aktorius vaidinantis tarną liūdnai pažvelgė į karalių ir tepratarė: „Oi, neklausk, karaliau, neklausk.“ Karalių vaidino pavyzdingas aktorius, kuris mokėjo ne tik savo, bet ir kitų tekstus, tad nutarė padėtį išgelbėti. „Tu sakai, neklausk, o nenori atsakyti“ ir atpylė visą tarno tekstą.
Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, bet aš pats daug klausinėti nemėgstu. Žinau, kad daug ko negalima klausti. Pavyzdžiui, negalima moters klausti ar spėlioti, kiek jai metų, nes tik pati moteris sprendžia, kiek jai yra tų metų. Sunkūs klausimai ir apie būsimus orus. Gal tik galiu atsakyti, jog jei tokia vasara, žiema bus gili. Bet niekas tokiu atsakymu nesidžiaugia.
Aš gi klausimų sulaukiu dažnai, o nežinodamas, ką atsakyti, raustu iš gėdos. Štai bulvare sustabdęs vyriškis pagyrė mano tekstus ir su gražia įžanga „Jūs viską žinote“ pasisakė esąs senelis ir nežinąs, ar tėvams patarti anūkus skiepyti, ar ne. Ką atsakyti? Tarsi, žiūrint iš griežtų medicininių pozicijų, reikėtų pasisakyti už skiepus. Man tik kiek neaiškus paskiepytų vaikų tėvų argumentas, jog jei jų atžalos lankys vaikų daržely su nepaskiepytais, kai šie sirgs, gali ir jų vaikai užsikrėsti ir susirgti. Čia ir kyla klausimas – kaip jie užsikrės, jei yra skiepyti?
O ką atsakyti į klausimą: „Kokia jūsų nuomonė apie Šiaulius?“ Atsakyčiau gal taip: „Aš savo nuomonę turiu, bet su ja nesutinku.“ Jei nieko negaliu tarti, imu pasakoti, kiek daug gabių žmonių kilusių iš mūsų miesto. Liepos pabaigoje Edinburge vyko dešimt dienų trunkantis garsus džiazo festivalis. Atsiverčiu festivalio žurnalą ir nustembu - viename puslapyje šalia garsių džiazistų Van Morrisono, Mike Sterno, Bill Evanso ir Martyno Levickio nuotrauka.
Visgi daugiausiai klausimų sulaukiu apie Seimo narius. Kodėl jie tokie? Kodėl švaistosi parlamentinėmis lėšomis? Girdėjau nuomonę, jog viskas labai paprasta - Seimas nėra astronautikos centras, o Seimo narys - toli gražu ne astronautas. Kai kurie - net su aiškiomis išsilavinimo spragomis. E. Hemingvėjaus „Senį ir jūrą“ tik dabar skaito, o gal net neskaito, bet tik giriasi skaitą. Apie Seimo narių išsilavinimo spragas byloja faktai, jog jų priimtiems įstatymams iškart prireikia įstatymo pataisų. Iš čia kyla klausimai, kam jiems tokie brangūs kompiuteriai. Elektronika juk mokslininko nesukuria. Jei sukurtų, mūsų Seimo nariams reikėtų bent trijų kompiuterių.
Vienas Seimo narys, skaičiuojant jo ir jo padėjėjų atlyginimus bei parlamentinei veiklai numatytas išlaidas, per mėnesį mokesčių mokėtojams kainuoja apie 18 684 litus. Per metus - 224 208 litus, o per ketverių metų kadenciją - 896 832 litus, tai yra, beveik milijoną. Tačiau tai tik eilinio Seimo nario kaina, nes, kaip žinoma, Parlamento vadovas, jo pavaduotojai, komitetų, komisijų pirmininkai, frakcijų seniūnai bei jų pavaduotojai gauna didesnius atlyginimus. Šiuo metu eilinio Seimo nario mėnesinis atlyginimas, neskaitant priedų už stažą, siekia 8730 litų, kai dar pernai jis buvo 6910 litų. Didžiausia, žinoma, Seimo vadovės Loretos Graužinienės alga, siekianti 11 610 litų.
Žiūrint į šiuos skaičius klausimai apie krizę, atrodo, turėtų būti nebeaktualūs. Krizę jau prašokome. Bet, pasirodo, ne visi. Specialistas tikina, kad turime stebėti ciklus, kurie įprastai kartojasi kas 7-9 m., kartais - kas 10 m. Taip pat reikia nepamiršti, kad nuo 2009 m. kovo mėnesio pasaulio ekonomika jau 5-erius metus ir kelis mėnesius auga. 5 metai jau praėjo, tai mums augimo liko nuo 2 iki 4 metų. Ir dar. Kodėl belaukiant euro „patvirko“ litai? Viskas brangsta tiesiog neįtikėtinai. „Įvedus eurą, niekas nebrangs, – prisiekia prekybininkai. – Viską pabranginsime iki tol.“
Iš čia kyla vienas populiariausių klausimų „Kodėl lietuviai tokie liūdni?“ Skaičiau, kad tarptautinė apklausa, reguliariai rengiama viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „TNS Gallup“, liudija: šiemet lietuviai ir vėl atsidūrė tarp liūdniausių tautų. Dar prieš metus apklausus 148 valstybių gyventojus paaiškėjo, kad lietuviai yra aštunti tarp nelaimingiausių tautų pasaulyje. Už mus liūdnesni buvo tik Singapūro, Armėnijos, Irako, Gruzijos, Jemeno, Serbijos ir Baltarusijos žmonės. Šiemet esame nusiminę dar labiau - tapome trečiąja nelaimingiausia šalimi po Sirijos (kurioje siaučia pilietinis karas) ir Čado (valstybės Centrinėje Afrikoje, vienos neturtingiausių pasaulyje, nukamuotos karų, kur vidutinė gyvenimo trukmė tesiekia 49 metus)!
Kaip nustatomas tas liūdnumas? Klausėjai teiraujasi, ar gyventojai patyrė teigiamų emocijų, ar jaučiasi pailsėję, ar užsiėmė įdomia veikla, ar su jais elgiamasi pagarbiai ir pan. Tik pusė lietuvių į šiuos klausimus atsako teigiamai (54 proc.). Atrodytų, pusė tautos linksmi ir gerai, bet geriau pagalvojus – rezultatas, kad pusė tautos liūdni, tikrai nėra džiuginantis. O laimingiausi, pasirodo, yra danai ir net kai kurios Lotynų Amerikos tautos. Lietuvoje blogiausios sąlygos auginti vaikus, jie labai prastai maitinami, patiria daug patyčių, o visai netikėta, kad lietuviai pirmauja pasaulyje pagal alkoholio vartojimą. Be to, pasirodo, savo darbo nemėgsta beveik trečdalis Lietuvos darbuotojų (kai Danijoje net 95 proc. gyventojų mėgsta savo darbą).
Vienišiai ir bijantys jais likti klausinėja apie vienatvę. Septyni milijardai žmonių. Nejau įmanoma būti vienam? Pasirodo, įmanoma ir daug žmonių pasaulyje kenčia nuo vienatvės. Imk ir sukviesk visus į vieną vietą, kad rastų bendraminčių.
Jums labai pasisekė, jei turite artimą žmogų, su kuriuo galite dalytis ir vargais, ir džiaugsmais bei kurti harmoningus santykius. Tačiau nemažai manančių, kad vienišių gyvenimas turi nemažai privalumų. Miegojimas vienoje lovoje, kai gali apsikabinti savo mylimąjį ar mylimąją, malonu, tačiau ne vienas pripažįsta, kad mintyse tikrai kartais pagalvoja, kad bent vieną naktį norėtų praleisti vienas. Dar kas svarbu vienišiams - su niekuo nereikia derinti savo planų. Jei norite susitikti su draugėmis ar draugais ir planuojate grįžti namo valandą vėliau, turite pranešti savo antrai pusei. Net jei jis ar ji dėl to nepriekaištauja, pripažinkime, jog kartais tai vargina.
Neginčysi, jog vienatvėje galima įžvelgti ir tai, kas gera. Likę vieni mes labiau pasineriame į egzistencijos gelmes, analizuojame savo elgesį, nuotaikų kaitą, labiau pastebime aplinkos grožį ar atšiaurumą. Vienatvė žmoguje pabudina atidų visuomenės ir įvairių gamtos formų bei atspalvių stebėtoją. Taigi galima sakyti, kad žmonės vienatvėje lengviausiai gali atrasti save, sparčiau kilti tobulumo laiptais. Vienatvėje gali rasti tai, ko draugų būry beveik nėra. Girdėjau klausimą: „Ką daryti, kai jautiesi beprotiškai vienišas?“ Nustebino atsakymas: „Pakeisk vienišumą vienatve.“
Gyvename laikotarpiu, kai daugelis atsakymų neįtikina. Skamba juose raginimai „reikia“, „privalome“, „turime“, bet mūsų jie nesujaudina, praslysta pro ausis ir širdis. Trūksta žodžių, kurie nebūtų tuščias instrukcijų, gyvenimo receptų, normatyvų komponentas. O blogiausia, kad patys atsakinėtojai pagal savo atsakymus negyvena. Dėl to nebelieka klausimų: „Kas? Ko? Kam? Ką? Kuo?“, o įsigali vienintelis klausimas – „Už kiek parsiduoti?“ Vakarietiškos civilizacijos atstovai arba naivuoliai mūsiškiai, nors, atrodo, tokių nebelikę, tuoj paklaustų: „O kodėl?“ Daugeliui mūsų, gyvenančių šiais laikais, aišku, kodėl reikia parsiduoti. Galima vardyti: dėl materialinės gerovės, dėl geresnės vaikų ateities, dėl geresnės vietos po saule, dėl nervų išsaugojimo, pagaliau net dėl azarto, jei ankstesni parsidavimai nebereikalingi, nors gana niekada nebūna. O jeigu parsiduoti verta, tai ir kyla klausimas: „Už kiek?“ Čia jau - kaip kam.
Po neseniai įvykusios avarijos Maskvos metro ypač pelnėsi Rusijos sostinės taksistai, ėmę vežioti žmones trigubai ar net penkiagubai brangiau. Prisiminiau, kaip po žemės drebėjimo Japonijoje vietos mobilieji operatoriai iškart padarė nemokamus skambučius ir po Japoniją ir į užsienio šalis. Kaip būtų pas mus? Manau, mes Maskvos taksistai.
Sunkiausi klausimai - apie prognozes. Štai peržvelgiau rašytojo fantasto Aizeko Azimovo prognozes 1964-aisiais metais, tai yra, prieš penkiasdešimt metų. Posakio „išmanusis telefonas“ rašytojas nevartojo, bet prognozavo, kad telefonai bus nešiojami su ekranais. O ryšys su abonentais įvairiuose žemynuose bus palaikomas per palydovus. „Galėsite matyti žmogų, kuriam skambinate. Ekraną bus galima naudoti įvairiems dokumentams, nuotraukoms peržiūrėti ir skaityti ištraukoms iš knygų“, - žadėjo A. Azimovas. Ir dar sakė, kad vietoj įprastų televizorių - didžiulių dėžių, kokie televizoriai buvo prieš 50 metų, atsiras sieniniai - dideli plokšti ekranai. O kinas taps erdvinis tiek kino teatruose, tiek rodomas per televizorių. A. Azimovas numatė, kad buitinė technika bus be elektros laidų. Taip pat jis kalbėjo apie laikmačius, kurie skaičiuos valgio gaminimo laiką. Arba kavos. „Pusiau pagaminti visaverčiai pietūs ir vakarienės bus laikomi šaldytuvuose, kol ateis laikas maistą pašildyti“, - pranašavo A. Azimovas. Kartu rašytojas fantastas nuspėjo, kad automatizacija jokiu būdu nesunaikins kulinarijos. Išliks virtuvės, kuriose žmonės, mėgstantys gaminti valgyti, galės patenkinti savo kūrybinius poreikius.
1964 m. visa tai atrodė visiška fantastika. Šiandien net nestebina. 1964 m., kai Žemėje gyveno vos 3 mlrd. žmonių, rašytojas numatė, kad 2014 m. mūsų bus 6,5 mlrd. Apsiriko maždaug 8 proc. Iš esmės A. Azimovas išpranašavo, kad 2014 m. pusę energijos Žemėje gamins atominės jėgainės, kad atsiras ir „Vikipedija“ - visiems prieinama žinių saugykla, kuria bus naudojamasi per pasaulinį žiniatinklį.
Ypač sunkūs klausimai apie pomirtinį gyvenimą, apie jo buvimą ar nebuvimą. Kaip jo gali nebūti? Net teologai (bent jau modernesnieji) sako, kad viskas ten yra: ir šventės, ir barniai, ir svaigalai, ir seksas... Yra visi giminės, draugai, priešai, norai, polinkiai... Kur jie dėsis? Net keista, kad dauguma mokslininkų mano, jog pomirtinio gyvenimo sąvoka yra nesąmonė arba mažų mažiausiai neįrodytas dalykas. Tačiau yra tvirtinančių, kad jie turi įrodymų apie pomirtinio gyvenimo egzistavimą ir jie paremti kvantine fizika. Štai amerikietis Robertas Lanza tvirtina, esą biocentrizmo teorija skelbia, kad mirtis yra sukurta mūsų sąmonės. Tai yra iliuzija. „Mes manome, kad gyvenimas yra tik anglies ir molekulių mišinio veikla – gyvename, o paskui supūvame žemėje“, - rašo mokslininkas savo žiniatinklyje. Pagal teoriją, kad erdvė ir laikas yra proto konstrukcijos, mirtis ir nemirtingumo idėja egzistuoja pasaulyje, neturinčiame erdvės ir laiko ribų.
Lengviausiai į visus klausimus atsako reklamos agentai. Jie žino, kad taupydami laiką sprendimus vartotojai priima lygindami vieną pasiūlymą su kitu, todėl ypač svarbu suformuluoti pasiūlymą taip, kad, palyginti su kitais – kad ir to paties prekių ženklo – pasiūlymais, jis atrodytų patraukliau. Pavyzdžiui, vartotojai, menkai tenusimanantys apie vynus, greičiausiai bus linkę rinktis ne pigiausią, o antrą pagal pigumą vyną, nes jiems tai atrodys racionaliausias sprendimas. Kitas pavyzdys. 3 000 EUR nuolaida naujam automobiliui nėra patraukliausias pasiūlymas įvertinant, kad automobiliui reikalinga suma yra solidi. Tačiau jei pasiūlymas bus toks, jog pardavus seną automobilį naujajam bus suteikta 3 000 EUR nuolaida, žmonėms jau skambės aktualiau. Šiuo atveju priimti sprendimą dėl automobilio įsigijimo padeda jausmas, kad pagaliau galima bus atsikratyti senuoju: „Kam dar aš jį už tokią sumą parduočiau.“
Man jau lengviau atsakinėti ne į klausimus apie politiką ir politikus, ne apie ateities prognozes, bet apie meną. Manęs dažnai klausia, kaip apžiūrinėti parodą. Atsakau, jog tam, kad apsilankymas parodoje būtų įdomesnis, o gal net – naudingas, menu paprastai nesidomintiems lankytojams siūlau pažaisti. Taisyklės paprastos – vaikštinėjant parodoje reikėtų išsirinkti 3 kūrinius: tą, kuris labiausiai patinka, tą, kuris labai nepatinka, ir tą, kuris kažkuo nustebino. Toliau įdomioji dalis – pamėginti sau keliais punktais suformuluoti, kodėl tie konkretūs darbai patiko, nepatiko ar nustebino. Žaidimas bus įdomesnis, jei trejetukus atskirai rinksite keliese – tuomet net ir artimų, panašaus skonio žmonių rezultatai skirsis ir prie kavos puodelio ar vyno taurės užsimegs įdomi diskusija.
Tiesa, šį žaidimą sugalvojau ne pats. Apie jį išgirdau iš vienos meno kritikės. Net man pačiam, jau pritapusiam prie paveikslų, jis patiko. Nors Bethovenas, Borchesas, Bosco nėra visiems reikalingi ir nėra prasmės juos visiems brukti.
„Mano lavėjimo koeficientas 150 procentų“, - giriasi bičiulis. „Eurais bus mažiau“, - nuviliu jį.
Visgi imsiu ir išskirsiu pastaruoju metu girdėtą klausimą, vertą klausimo nugalėtojo titulo. O jis būtų toks. Kodėl „Mis visatos“ rinkimai vyksta tik Žemėje? Be to, užduosiu klausimą iš mūsų miesto kasdienybės. Ką veikia Povilo Višinskio paminklas naktį? Nežinote? Tai pats ir atsakysiu. Ogi atgyja: pakyla virš miesto, gaudo balandžius ir ant jų dergia.