Lauke neapsakomai gražu. Rytas saulėtas, danguje vartosi balti debesys, o gaivaus oro gurkšnis tampa tarsi atgaiva. Iš tikrųjų niekas nesikeičia - namai tie patys, miestas tas pats, žmonės tie patys, tik kalendoriuje keičiasi skaičiai. Net nepastebėjome, o pusės metų jau kaip nebūta, gi ir vasara jau seniai įpusėjusi. Menas yra tobulas liūdesys dėl šio netobulo pasaulio. Taip rašė Viktorija Daujotytė. Menas yra tai, kas perkama. Neseniai pasakė dabartinis mūsų kultūros ministras.

Ričardas JAKUTIS
Jei kas manęs paklaustų, kuriame laikmetyje labiausiai norėčiau gyventi, atsakyčiau, jog nuo viduramžių iki postmodernizmo. Tokios mintys dar sustiprėjo, kai sužinojau, kad Lietuvoje pradėti leisti visi Marselio Prousto ciklo „Prarasto laiko beieškant“ romanai.
Sovietų Sąjungoje M. Proustas ignoruotas ir laikytas „buržuaziniu dekadentu“. Visi literatūros kritikai vienbalsiai pripažįsta, jog jo kūryba, vaizduojanti buržuaziją ir aristokratiją, - naujas žodis literatūroje, o viso gyvenimo kūriniu „Prarasto laiko beieškant“ M. Proustas įveikė laiką, pasipriešino jam. Ciklas – tai milžiniškas statinys. Pasak M. Prousto vertėjos Galinos Baužytės-Čepinskienės, šis ciklas – tai gotikinė katedra su daugybe detalių, papuošimų, smailių, vingių ir bokštelių arba Richardo Wagnerio operų tetralogija.
Bent man visame cikle įstrigo trys linijos – meilės, meno ir laiko, kurios viena su kita darniai susipina. Kaip malonu skaityti žodžiais nusakomus dailininkų tapytus paveikslus. Ypač norisi pagirti viso ciklo vertėją, nes, žinia, nelengva išversti sakinius, pilnus aliuzijų ir asociacijų, kurių vienas gali užimti ir tris-keturis knygos puslapius.
Vienas pirmųjų literatūros kūrinių apie laimę – Epikūro raštai. Tačiau nei jis, nei per tiek šimtmečių kas kitas iki šiol nepateikė aiškaus laimės apibrėžimo. Mūsų gyvenimo tyrinėtojai sako, jog jei galvotume apie pastovią laimės būseną, tai žmogus, nepatiriantis abejonių, skausmo, krizių, – arba idiotas, arba gyvena izoliuotas nuo pasaulio ir neturi jokių troškimų. Perkračius kad ir visą literatūrą, vargu ar atrasime bent vieną herojų, kuris visą laiką jautėsi laimingas. Jeigu žmogus ir labai laimingas, vis tiek kartais jį kankina sloga, danties skausmas, nuovargis. Aišku, visiška laimė gali trukti trumpą laiką ir būti epizodinė. Pavyzdžiui, džiaugsmas, pasiekus užsibrėžtą tikslą, laimėjimai, atostogos, kelionės, euforija, kai sužinai, kad žmogus, kurį myli, taip pat tau jaučia tą patį. Laimės idėja eksploatuojama reklamoje, kuri kviečia į laimę, jei įsigysi vieną ar kitą prekę. Sako, žmonės retai galvoja apie laimę, kai balsuoja, nors ir renka savo mėgstamiausią politiką, tačiau pirkdami nereikalingus daiktus, be saiko valgydami, mąsto, siekiantys laimės. Nieko nėra lengvesnio, kaip apsunkinti sau gyvenimą.
Įvairūs gyvenimo tyrėjai bei statistinių žinių rinkėjai praneša, jog mūsų krašte 45 procentai moterų ir 40,6 procento vyrų niekada nesilanko kavinėse, baruose, klubuose ir diskotekose. Net 39,5 proc., nustebau, neatostogaujančių. Daugiausia žmonių laisvalaikį „užmušinėja“ prie televizoriaus. Knygų skaitymas – penktoje laisvalaikio leidimo vietoje. Sportas – šeštoje... Nė trupučio laiko šeimos laisvalaikiui organizuoti neskiria beveik 30 procentų Lietuvos gyventojų, iki 2 valandų per savaitę skiria 28,6 procento, 2–4 valandas – 17,6 procento. Tad kiek žmonių su šeima nori leisti laisvalaikį daugiau negu 4 valandas? Daugiau nei 2 valandų laisvalaikio su šeima mažai kas pageidauja.
Sako, jog kažkada žmonės dirbo iki 8 valandos vakaro. Bet vieną dieną vienas darbuotojas išėjo iš darbo 17, t. y., 5 valandą po pietų. Niekas nekreipė į tai dėmesio, nes galvojo, kad jis sutaręs, jeigu šitaip elgiasi. 17 valandą iš darbo jis išėjo ir kitą dieną. Ir dar kitą. Taip jis ėmė elgtis kasdien ir niekas nieko jam nesakė. Tuomet taip elgtis ėmė ir kiti. Galiausiai visi pradėjo dirbti 8 valandas per dieną, t. y., 40 valandų per savaitę.
Kai Lietuvoje atsirado naujos švenčių dienos, už tas, kurios sutampa su laisvomis savaitės dienomis, buvo pradėtos duoti papildomos laisvos dienos – kiek daug tautiečių liko nepatenkintų. Girdi, kam mums to reikia. Normalu Lietuvoje ir dirbti viršvalandžius. Daugiausia nemokamus. Kažkoks eseistas teisingai pastebėjo, jog „Žas'ų“ daina „Štai jau pusė penkių, o aš užmigti negaliu“ turėtų skambėti: „Štai jau pusė septynių, o aš iš darbo išeiti negaliu.“ Tai tik 6 procentai tautiečių niekada nedirba viršvalandžių, o daugiau nei 50 procentų juos dirba nuolat. Atostogų atsisakymas, viršvalandžiai ir ilgųjų savaitgalių kritika laikoma geru tonu, jei norima save laikyti ir kitiems atrodyti geru darbuotoju. Tokie apklausos internetu rezultatai. Gal čia koks nors tautinis genas, kad mes mėgstame dar pasėdėti darbe oficialiam darbo laikui jau pasibaigus? Tik ar ką padarome? Lietuvis darbe jaučiasi kaip namie. Ir spaudą, ir kokią knygą perskaito, ir kryžiažodžius išsprendžia (patiko vienoje įstaigoje įspėjimas kryžiažodžius spręsti pieštuku, o išsprendus įrašus ištrinti, kad kolegos galėtų spręsti), ir visas naujienas su kolegomis (-ėmis) aptaria... Šiek tiek sunkiau dirbantiems, tarkime, statybose. Bet šis darbas pas mus aukštinamas nuo sovietmečio. Vyresnieji pamena pakilius žodžius anuomečiuose laikraščiuose apie statybininko (ypač statybininkės) siluetą tekančios saulės fone.
Nuspręsta, jog nereikia Kalėdų atostogų, o motyvai tokie: tik maža dalis lietuvių turi tiek pinigų, kad galėtų vykti atostogauti į kitus kraštus, o liekantiems namuose, kai už langų bjauru ir nei į sodą, nei apskritai į gamtą neišvažiuosi, bus nuobodu ir liūdna. Tiesa, padėtis kiek keičiasi. Pasigirdus kalboms, jog darbo dienomis reikėtų vėl padaryti Gegužės 1-ąją ir Jonines, jau stojame piestu. Girdėjau, jog mūsų politikai darbo diena siūlys padaryti ir Žolinę. Esu įsitikinęs, irgi nesutiksime, nors, manau, 80 proc. net nežino, kokia tai šventė.
Dar viena apklausa. Tyrimų bendrovės „GfK CR Baltic“ visuomenės nuomonės apklausos duomenimis, didžiausias Lietuvos gyventojų noras – turėti pinigų ir kito turto. Gero gyvenimo troškimą, kaip didžiausią svajonę, puoselėja 30 proc. Lietuvos gyventojų. Tuo metu sveikatą, kaip didžiausią pageidavimą, pasirinko 23 proc. apklaustųjų.
Vasarą būtina kalbėti ir apie moteris. Girti jų grožį. Tiesa, tai reikia daryti ir kitais metų laikais, bet vasarą ypač. Koks vyras, nepastebintis moterų grožio?! Tik susipažinę su gražia mergina iškart nesakykite, kad nesate jos vertas. Tegul tai merginai būna staigmena.
Vasarą mėgstame nuvykti į Klaipėdos delfinariumą. Tenykščiai darbuotojai pasakoja, jog jei prie baseino krašto prieina moteris, delfinai patinai tuoj priplaukia, iškiša iš vandens galvas ir, atrodo, bando tas moteris prašnekinti. Sako, ypač mėgsta ilgakojes blondines, net seilė teka. Delfinės patelės priplaukia prie vaikų, vyrai didesnio įspūdžio joms nedaro.
Nežinau, kaip Lietuvoje, bet skaičiau, kad Didžiosios Britanijos mokslininkai tyrė ir nustatė, jog 40 procentų moterų yra neištikimos. Jei daugiau pamąstai: gal ir nėra jau taip blogai – 60 procentų yra ištikimos. Moterys sako, jog visų krizių kaltininkai – vyrai. Šie jaučiasi socialiai sukaustyti, nes moterys populiariomis feministinėmis šnekomis be išlygų juos stumia į paraštes. Moterys kaltina vyrus, kad jie joms bruka barbių stilistiką, nors iki ausų yra sulindusios į serialus, platinamą kosmetiką, grožio ir būrimo salonus. Vyrai peikia žmonas, jog šios nieko nedaro, kad neatsibostų. Kad praranda gebėjimą būti geidžiamos, nors patys tampa tartum baldas namuose. Neištikimi partneriams, be abejo, būna ir vyrai, ir moterys. Moterų nuomone, vyrai trumpalaikius meilės nuotykius patiria dažniau negu jos, tik tuo nesigiria. Meilės nuotykiais bando pasididžiuoti tik kompleksuoti vyrai, tačiau neslėpdami meilužių vardų galutinai susigadina savo įvaizdį.
Iš mano pasakojamų anekdotų moterims labiausiai patinka šis.
Šeimos idilė. Moteris mezga, vyras žiūri televizorių. Kažką pamato ir klausia moters: „Ar tu norėtum būti vyru?“ Moteris į tai: „O tu?“
Šįkart papasakosiu ir kitą anekdotą. Moterims jis gal nelabai patiks. Bet gal privers jas suklusti.
Moteris plastikos chirurgo prašo: „Norėčiau, kad mano kojos būtų panašios į Juliannos Moore, krūtinė į Gwyneth Paltrow, užpakaliukas į Penelopes Cruz.“ „Gerai, - sutinka chirurgas, - o veidą turbūt paliekam kaip pas Žerarą Departjė.“
Senovėje vienas žmogus yra pasakęs: „Jeigu pasaulyje nebūtų gėlių, mėnulio ir gražių moterų, tai nevertėtų net gimti.“ Prisiminiau ir kinų poetą Čžan Čao: „Jeigu pasaulyje nebūtų tušo, šaškių ir vyno, nebūtų verta ir gyventi.“ Vienam daugiau, kitam mažiau, bet visiems kažko reikia. O tokių pastebėjimų be galo daug... Tik žvelgdamas iš šių dienų kasdienybės išsigąsti, kad pats ne tik plauki paviršiumi, nepastebėdamas brangaus ir išnykstančio paprastų malonumų žavesio, bet savo galvą prikemši neesminių svetimų dalykų, pasakymų, blevyzgų, baimių, gandų nuotrupų ir dar visokiausių šiukšlių.
„Blogiausia – vienatvė“, - sako draugas. Ar vienatvei turi įtakos metų laikai? Sako, rudenį ar žiemą vienatvė labiau juntama. Gal. Bet vasarą ji dar skausmingesnė. Tiesa, vienas ir vienišas yra ne tas pats. Vienišas gali jaustis ir negyvendamas vienkiemyje. Vis prisimenu pamokymą iš vieno psichologijos vadovėlio: „Jei negali būti su tais, kuriuos myli, tai mylėk tuos, su kuriais esi.“ Tai tiesa, bet duoti pamokymus visad lengviau. Nors štai toks psichologų patarimas įsiminė. Atėję pas juos, žmonės dažnai sako norį atsikratyti baimės, nuobodulio, liūdesio, paimti lyg kokius atsibodusius daiktus ir išmesti. Psichologai teigia, kad tai nerealu, bet realu yra išmokti su tuo gyventi, nes šių jausmų mes neišvengsime, kol būsime gyvi. Senovės išminčiai eiti į dykumą siūlė ne tam, kad atsiskirtum nuo žmonių, bet kad juos atrastum. Garsus dabarties teologas ir filosofas Tomas Mertonas teigia: „Fizinis vienišumas turi savo pavojų, tačiau nereikia jų perdėti. Šių dienų žmogui pavojingesnis yra ne fizinis vienišumas, bet savęs praradimas žmonių minioje, ne pabėgimas į kalnus ar dykumą (o, kad daugiau žmonių tuo susigundytų!), bet nugrimzdimas į milžinišką beformę neatsakingumo jūrą, tapimas minios žmogumi. Iš tikrųjų nėra pavojingesnės vienumos už vienumą žmogaus, kuris nė pats gerai nesuprasdamas vienišas klaidžioja minioje ir kuris bendruomenėje nesugeba elgtis kaip asmuo.“
Kokie prisiminimai iš vasaros liks maloniausi? Kopų smėlis, šieno kvapas ar šlamančio miško garsas? Skaičiau ir nustebau, jog vykdami į užsienį kaip suvenyrus dažniausiai vežame juodos duonos kepalą, medinį šaukštą, trispalvę ir gėrimo butelį. Kiek vykau aplankyti draugų užsienyje visad vežiau butelį, kartą vežiau ir duonos kepalą, bet niekad nevežiau trispalvės. Kaip nepagalvojau?
O dėl butelio, tai neseniai „Lietuvos ryto“ televizija prasuko ekranizuotus Žoržo Simenono romanus apie komisarą Megrė, kuriame filmo kūrėjai taip tiksliai sekė rašytojo tekstu, kad viena blaivybės organizacija ėmė skaičiuoti, kiek kiekviename epizode Megrė išgeria alkoholio, o anglikonų vyskupas maldavo kūrėjų sumažinti kiekius.
Kai žmogui sunku, šalia išdygsta įvairūs būrėjai, pranašai ar kitokio plauko šamanai. „Tą penktadienio, 13-osios, naktį, šviečiant pilnačiai, kai jis užkliuvo kaire koja už juodo katino, perbėgusio jam kelią, niekas dar nepranašavo bėdos...“ – įsivaizduoju, kaip reikėtų pradėti straipsnį apie pranašysčių galią. Galbūt natūralu, kad bėdų spaudžiamas žmogus vis labiau tikisi stebuklo, mažiau pasikliauja savo jėgomis ir viliasi, kad žvaigždės jam parodys tikrąjį kelią. Įmantrūs pranašai, gretindami įvairiausius ženklus, sukurs ne vieną galimą ateities scenarijų. Neišsigąskite, nors dėl viso pikto nevaikščiokite ten, kur daug juodų kačių.
O šiaip ramiais vasaros vakarais norisi prisėsti ir padiskutuoti apie gyvenimo prasmę, pafilosofuoti. O. de Balzakas yra prasitaręs, kad moterys gelbstisi nuojauta, o vyrai – asmenine patirtimi. Kažkuris iš irgi didelių romanistų nuvainikavo šią nuomonę. Jis parodė, kiek klaidų padaro moterys, pasikliaudamos nuojauta. Vyro reikia kuo greičiau prašyti atleidimo, kol jis nepajuto, kad jam vienam labai gerai. Be to, vyro žodis yra tvirtas ir neginčijamas. Jeigu jis pasakė „rytoj“, tai jo sprendimas yra nekeičiamas ir nereikia kasdien klausinėti iš naujo.
Jei grįžtant prie laimės temos, tai įsivaizduoju, kad laimė turi būti tokios pat spalvos, kaip ir vasara. Tai yra, turi vyrauti šviesios spalvos. Jau nepamenu kuri moteris poetė yra ištarusi, kad kai esi laiminga, jautiesi trapi ir tyra, kaip pakalnutė. Be to, visiems aišku, kad laimė yra viduje, tai yra – sieloje. Papasakokite ką nors liūdno iš savo gyvenimo ir aš jums sukursiu dar liūdnesnę istoriją.
Daugelyje romantiškų istorijų, kurias mums siūlo literatūra ir televizija, kalbama apie jausmų pergalę kovojant su išskaičiavimu. Istorijų siužetas vis toks pat: vargšas vaikinas siekia gražuolės palankumo, o ši verčiama rinktis bjauraus būdo turtingą senį, nors svajoja tikrai ne apie jį. Galiausiai įsimylėjėliai įveikia visas pinkles bei intrigas ir laimingai žvelgia vienas kitam į akis, be to, kaip papildomą prizą gauna pinigų, nes paaiškėja, kad vargšas vaikinas yra vienturtis milijonieriaus sūnus. Nepaisant laimingos pabaigos, tokių istorijų autoriai kartais baigia jas tvirtindami, jog „su mylimuoju ir lūšnelėje rojus“. Tokius siužetus ypač mėgsta neturtingų šalių (Meksikos, Rusijos, Brazilijos) menininkai. Turtingesniuose kraštuose (Vokietijoje ar Anglijoje) blaškomasi tarp tyrų jausmų ir noro išsaugoti seną šeimos dvasią ar brangaus tėvelio palikimą – banką, žirgyną, vynuogyną. Jausmai nugali, bet ir verslas klesti.
Vasarą reikėtų kalbėti apie atostogas, keliones... Bet jau ir taip tekstas virto kažkokiu vasariniu miksu. Tad pabaigai pamokymas: beprasmiška girti save, jei norite atrodyti geresnis kito žmogaus akyse. Reikia girti jį. Ir baigsiu mėgstamu palinkėjimu, ką gali linkėti tik draugas draugui: „Linkiu tau grožio, proto ir pinigų. Visa kitka pats turi.“