Sakote, kad rugpjūtis jau ne toks linksmas, kaip birželis ar liepa. Sakote, vasara baigiasi ir liūdna pasidaro... Lauki, lauki ir viskas staiga praeina, praeity lieka šventės, atostogos, vasara... Netiesa, vasara dar nepasibaigusi. Optimistai net rugsėjį dar priskiria vasarai. Be to, šis rugpjūtis pakeitė juodąją liepą.

Ričardas JAKUTIS
„BMW“ perėjoje užmušė merginą, jauną moterį mirtinai prispaudė nuvirtusi siena, Palangoje poilsiautojus sužalojo viesulas, vaikutį – užgriuvusi spinta, Lietuvoje įsisuko kiaulių maras. Izraelio ir Palestinos konfliktas yra kruviniausiame taške per pastarąjį penkmetį, o numušto orlaivio tragedija Ukrainoje sukrėtė visą pasaulį ir tuo tragedijos ore neapsiribojo.
Apie orus ir depresiją dažniausiai kalbame rudenį bei žiemą, t. y., kai orai sparčiai keičiasi, o trumpos dienos, saulės stoka sukelia liūdesį. Bet šią vasarą apie orus kalbėti tenka dažnai ir, regis, dar ne kartą teks, kiek tos vasaros bus. Tai karščiai, tai lietūs... Netikėtos vasaros išdaigos. Su depresija tas pats. Vasarinė depresija pati sunkiausia.
Depresijos simptomai nėra liūdesys dėl to, kad vyras nenupirko kailinių. Psichologų ir gydytojų tekstuose apie depresiją užtikau štai tokius jos simptomus:
- liūdna nuotaika, kurios neveikia jokios aplinkybės;
- sumažėjusi energija ir aktyvumas;
- sumažėjęs pasitenkinimas, interesų ratas, dėmesio koncentracija;
- didelis nuovargis net ir nuo minimalių pastangų;
- sumažėja savivertė ir pasitikėjimas savimi,
- kaltės ir bevertiškumo idėjos;
- miego sutrikimai;
- apetito stoka.
Esant kelių simptomų kombinacijai, kuri tęsiasi ilgiau nei dvi savaites, yra diagnozuojama depresija. Kodėl ponia Leokadija neserga depresija? Kadangi ji susitiks su draugais papietauti ir jos liūdna nuotaika dings.
Depresija atsiranda tada, kai žmogaus smegenyse trūksta „laimės hormono“ serotonino ir žmogus negali kontroliuoti šios medžiagos gamybos, taip pat savo jausmų ir elgesio. Žmonės serga depresija nepriklausomai nuo užimamos padėties visuomenėje, bet priklausomai nuo lyties. Moterys serga depresija du kartus dažniau nei vyrai. Moteris, norinti išvengti depresijos, turi ilgėtis teatrų, muziejų, parodų, daug skaityti, dainuoti gerame chore ir dalyvauti dainų šventėse. Dar ji turėtų būti pamaldi, bet kritiška, gal net reikli bažnyčios atžvilgiu. Kažkodėl galvoju, jog iš kompozitorių labiausiai turėtų mėgti Chopiną. Mąstau, jog liūdesys yra sielos džiaugsmas ir todėl užtenka tik nusišypsoti, nes liūdesys yra tik stipri emocija, kurią jūs galite valdyti. Vykite lauk liūdesį, depresiją, nes jie vasarai netinka.
Sako, benamių depresija nekankina. Net į klausimą apie emigraciją jie atsako optimistiškai: „Kas liks, jeigu mes išvažiuosime.“ Nepaliečia depresija ir „Olialia“ mergaičių. „Ką dabar veiki gyvenime?“ – klausia tokios. „Leidžiu vasarą“, - atsako.
Ar astrologų prognozės gali gelbėti nuo depresijos? Atsakysiu – gali. Štai vienos astrologės patarimai (tiesa, mano kiek apdoroti, sutrumpinti, išskiriant svarbiausias detales), manau, tinkantys bet kuriam mėnesiui ir bet kuriai dienai: „Šiandien rekomenduojama pasyvi pozicija, jokių ginčų, konfliktų. Svarbu iki 13 val. išnešti iš namų šiukšles, šlamštą. Beje, gerai saulei tekant namus apeiti su degančia žvake. Nuo 13 val. 31 min. pasistenkite susitelkti – pamedituoti, pagalvoti apie savo didžiuosius užmojus – jie pildysis per metus. Šiandien tampame itin priklausomi tiek nuo praeities klaidų, tiek nuo gerųjų poelgių, teisingų sprendimų. Tai svarbu įsisąmoninti. Atsakingiems reikalams tvarkyti, ypač finansiniams įsipareigojimams, ši diena netinkama. Be to, tai nepalankus metas ir pagal Mėnulio kalendorių, kai svarbius sprendimus dera priimti patiems, savarankiškai – ne laikas tartis, leisti, kad kas nors darytų įtaką. Netinka pinigų skolinti, skolintis, grąžinti. Nors diena gana aktyvi, reikėtų vengti persidirbti. 2014 metais dar negalėsime pasidžiaugti horoskopų malonėmis – tam trukdys Juodasis Mėnulis ir griežtasis asketas Saturnas, valdantis 2014 metus. Vis dėlto 2015-aisiais atsigriebsime! Tiesa, laimingo atpildo sulauks tik tie, kurie šį pusmetį praleis ramiau, santūriau. Šios vasaros sapnai reikšmingi tiems, kurie kelyje, nenakvojo namie, taip pat aktoriams. Šie sapnai atskleidžia asmenines galimybes, profesinę potenciją, intrigas. Išvystos detalės itin reikšmingos – jos padės rasti teisingą kelią dabartinėms problemoms įveikti. Gerai buvo regėti dangų, žvaigždes, vaivorykštę, būti nuogam. Deganti žvakė – svarbus profesinis įvykis. Būti storu pilvu – pinigai, pelnas. Blogai būti liesam – nuostoliai, vanduo – apkalbos, veidrodį sudaužyti – žlugimas, katastrofa. Blogas ženklas: jei į akis kas nors įkristų, bato kulniukas nulūžtų, žeme apibertų, purvu išsitepti, paukščio klyksmas virš galvos, jei šukos sulūžtų, namuose kanalizacija užsikimštų, langas, veidrodis sudužtų, apsiniaukęs dangus. Geras ženklas: jei vardu gatvėje pašauktų, virš galvos debesys išsiskirstytų.“
O grįžtant prie orų, tai, aišku, nepaneigsi, kad jie – tai visuomet šiek tiek katastrofa, nes kokie orai bebūtų, mes nieko negalime pakeisti. Praneš, pavyzdžiui, kad rytoj bus cunamis ar atšilimas iki 40 laipsnių, ir kas tada? Nieko nepakeisi. Nuo kokių liūčių mieste gali kilti potvynis? Specialistai atsako, kad į miesto kanalizaciją per dieną gali subėgti triguba mėnesio kritulių norma. Net jei rytą miestą staiga apsemtų 30 cm vandens sluoksnis, iki vakaro suspėtų nutekėti. Katastrofa būtų neišvengiama tik tuomet, jei tokie neįtikėtini lietūs pasikartotų, o kanalizacijos vamzdžiai būtų užkimšti. Vėjas juk nuplėšia namo stogą, kai jo greitis didesnis nei 30 metrų per sekundę.
Pažįstu žmonių, kurie pasižiūri į debesis ir kažkaip iš karto supranta, kad žvejoti neverta ruoštis, geriau kur nors šiltai išgerti arbatos. Vis dėlto orų prognozės iš akies nesudarinėjamos, pagalbon pasitelkiami palydovai ir kompiuteriai. Baisiausia, kad toji technika ir byloja – orai išprotėjo ir toliau dar labiau kraustysis iš proto. „Anksčiau gyvenimas buvo ramesnis“, – murma ne vienas, pritaikydamas šiuos žodžius ir orams, ir pačiam gyvenimui.
Nepamirškime, kad vasaros kelionė jau įpusėjo. Nekeiksnokime orų, kokie jie bebūtų, o pasidarykime sau šventę. Išlindo saulė – pasidžiaukime ja, lyja – juk tai irgi malonumas.
Vasarą negalima pamiršti ir lauko kavinių. Yra kavinių, kurios įeina į miesto istoriją. Kavinės, kaip ir žmonės, išgyvena evoliuciją ir likimo staigmenas, švenčių ir bado laikus - tai sėkmę, tai skurdų vegetavimą. Vienos numiršta jaunos, kitos sulaukia garbaus amžiaus. Tik tos, kurios vasarą veržiasi į lauką, – tikrai išliks. Malonu gurkšnoti kavą ir stebėti praeivius. Pamenate, kai garsusis aktorius Džeremis Aironsas filmavosi Vilniuje, sakė, kad jam mieliausia mūsų sostinės senamiesčio lauko kavinukėse. Lauko kavinės pastarąjį dešimtmetį užima svarbią vietą kiekvieno miesto meniniame, politiniame ir bendruomeniniame gyvenime.
Ką pasiimtum iš lekiančios vasaros? Viena mūsų poetė rašė, jog pasiimtų medžių žiedų, gėlių, vaisių, knygą, paveikslą, vyno taurę, tariamo triumfo arką... Gražus pasirinkimas. Nes visi žinome, kad visa kita, kaip irgi kažkas taikliai pastebėjo, atseks patys: ligos, netektys, kažko stoka, sąskaitos už vandenį, gyvatuką, šiukšlių išvežimą...
Ir šiandien daugelis imtų knygą. Protinga. Jeigu svilins saulė, ką veiksi sėdėdamas pavėsyje, o jeigu lis – juo labiau. Draugas sako pasiimtų G. G. Markeso „Šimtą metų vienatvės“. Geras pasirinkimas. Aš į rankas imu G. Petkevičaitės-Bitės prisiminimų knygą „Karo meto dienoraščiai“. Šią vasarą Europa mini Pirmojo pasaulinio karo šimtmetį. Šio karo įvykiai užgožti kito, Antrojo pasaulinio karo, ir labiau žinomi iš užsienio literatūros kūrinių, pavyzdžiui, Ericho Maria Remarque‘o romanų. G. Petkevičaitės-Bitės veikalas – mūsų istorinės atminties papildymas. Autorė sudėsto didelių įvykių kroniką ir mažo Lietuvos sodžiaus kampelio gyvenimą, kur dūzgia margiausia minia: žandarai, namiškiai, kaimynai, dvarininkai, žydai, pabėgėliai, elgetos, dezertyrai, plėšikai... Svarbiausia kūrinio mintis, kad karo sumaištyje ne tik neužgeso, bet tik stipriau skambėjo Lietuvos valstybingumo idėja.
Sako, depresija gan glaudžiai susijusi su vienatve. Jums labai pasisekė, jei turite artimą žmogų, su kuriuo galite dalytis ir vargais, ir džiaugsmais bei kurti harmoningus santykius. Tačiau nemažai manančių, kad vienišių gyvenimas turi nemažai privalumų, nors visgi daugelis, ypač moterų, svajoja apie ilgalaikius santykius. Miegojimas vienoje lovoje, kai gali apsikabinti savo mylimąjį ar mylimąją, malonu, tačiau ne vienas pripažįsta, kad mintyse tikrai kartais pagalvoja, jog bent vieną naktį norėtų praleisti vienas. Dar kas svarbu vienišiams - su niekuo nereikia derinti savo planų. Jei norite susitikti su draugėmis ar draugais ir planuojate grįžti namo valandą vėliau, turite pranešti savo antrai pusei. Net jei jis ar ji dėl to nepriekaištauja, pripažinkime, jog kartais tai vargina.
Neginčysi, jog vienatvėje galima įžvelgti ir tai, kas gera. Likę vieni mes labiau pasineriame į egzistencijos gelmes, analizuojame savo elgesį, nuotaikų kaitą, labiau pastebime aplinkos grožį ar atšiaurumą. Vienatvė žmoguje pabudina atidų visuomenės ir įvairių gamtos formų bei atspalvių stebėtoją. Taigi galima sakyti, kad žmonės vienatvėje lengviausiai gali atrasti save, sparčiau kilti tobulumo laiptais. Vienatvėje gali rasti tai, ko draugų būry beveik nėra.
Geriausias vienatvės lakmusas – provincija. Ten suvoki, ar esi vienišas. Šiauliai - tam tinkamas miestas. Kažkas yra pasakęs: „Kai nemyli nieko - tai vienišumas, kai myli visus - tai šventumas, kai myli tik save - tai vienatvė.“ Tiesa, vienišumu nesidaliji su niekuo. Nors girdėjau ir skaudų teiginį, girdi, jei esi vienišas, reiškia, gyvenime darei kažką ne taip.
Ši vasara nuskambėjo pranešimais apie tris mirtis - M. Gorbačiovo eros Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro, vėliau - Gruzijos prezidento Eduardo Ševardnadzės mirtį bei disidentų Valerijos Novodvorskajos ir Lietuvos kunigo Alfonso Svarinsko išėjimą.
E. Ševardnadzė sugebėjo gyventi politikai būdingą kompromisų gyvenimą. Visa tai gal ir nieko tokio, kol nereikia eiti į kompromisus su savo sąžine. Geriausiai apie E. Ševardnadzę, manau, žino tik patys artimiausi jam žmonės, o likusieji jį matė visokį…
V. Novodvorskaja gi buvo ne iš tų, kurie galvoja vieną, kalba kitą, daro trečią. Tą patį galima pasakyti ir apie Alfonsą Svarinską.
Vis prisimenu, kaip kalantis pirmiesiems Atgimimo daigams į kaimyninę Lenkiją atvyko tuometis popiežius Jonas Paulius II. Vėliau, po kelerių metų, popiežius lankėsi ir Lietuvoje, bet tuomet apie šv. Tėvo vizitą mūsų krašte dar niekas negalvojo. Į susitikimą su juo Lomžos mieste vyko ir šimtai autobusų su tikinčiaisiais iš Lietuvos. Beveik kiekvienas vežėsi kokią nors Lenkijoje paklausią prekę ar net keletą jų vildamiesi, kad muitininkai į keliaujančius maldininkus pro pirštus pažiūrės. Tačiau šie visus tikrino ir iš tų, kurie vežėsi per daug, atimdavo. Muitininkų namelyje atimti daiktai vos tilpo. Viename autobusų muitininkai pamatė vykstantį kunigą Alfonsą Svarinską ir, žinodami jo kovingą būdą, pakvietė į savo namelį, kur, be abejo, ne be pašaipos parodė: „Štai kaip maldininkai vyksta pas popiežių!“ Kunigas nepasimetė ir konstatavo: „Ką penkiasdešimt sovietinių metų mūsų žmonėms padarė!“
„Bernardinų“ tinklalapyje užtikau Gitanos Gugevičiūtės tekstą apie kultūrą, kuriame ji primena Sankt Peterburgo teatrologės nuogąstavimą: „Amžinas klausimas - kodėl šiame mieste niekas niekam nereikalingas? Niekam nieko nereikia? Tai ne pinigų klausimas, o dvasinio provincialumo, baimės, kompleksų, tariamo akademizmo ir „nusėdusio“ ritmo problema.“ Tenka pripažinti, kad tokia retorika – kodėl niekam nieko nereikia - dažnai girdima ir Šiauliuose. Todėl dar norisi pacituoti tuose pat „Bernardinuose“ pateiktus įžymaus valdymo teorijos pradininko H. Emersono pasvarstymus: „Kuo skiriasi gyva nuo negyvo? Visa, kas reaguoja į skatinimą, yra gyva.“
Ir pabaigai vėl apie depresiją. Jei manote, kad ji jus jau užvaldo, greičiau susiruoškite iškylon, bent apsilankykite teatre, koncertų salėje, parodoje, perstatinėkite baldus, spintoje paieškokite primirštų drabužių ir paįvairinkite savo aprangą ar pabandykite pasmaližiauti patys pasigamindami netikėtų patiekalų. Tad siūlau obuolių sriubos receptą, nes juk prasideda šių vaisių metas.
Reikės: 4 obuolių, 200 mililitrų vandens, 200 mililitrų sojų pieno, 1 cinamono lazdelės, pusės citrinos, 50 g cukraus, 80 mililitrų riebios grietinėlės, 30 gramų miltų. Į puodą įpilkite šiek tiek vandens, užvirkite ir sudėkite nuluptus ir supjaustytus obuolius, cukrų, įmeskite cinamono lazdelę, išspauskite citrinos sultis ir supilkite pieną. Stiklinėje išmaišykite vandenį su miltais ir supilkite į sriubą. Supilkite grietinėlę ir virkite, kol sutirštės. Išimkite cinamono lazdelę ir sutrinkite sriubą iki vientisos masės. Sriubą galite patiekti ir karštą, ir atvėsintą.