„Parduodamas automobilis po avarijos“. Tai tik skelbimas ir tiek, tačiau visgi kažkuo nemalonus, verčiantis suklusti. Atrodo, kokiam kvailiui reikia būti, kad viršydamas greitį ir dar išgėręs lakstytum gatvėmis, kai kasdien girdi, kad kažkas važiuodamas automobiliu užsimušė ar užmušė ką nors kitą… Net klausiama – draugas ar priešas yra automobilis?

Ričardas JAKUTIS
Šiuolaikinis žmogus nori gyventi greičiau, stengdamasis per trumpesnį laiką padaryti daugiau. Jis lekia prie finišo linijos, kurios iš tiesų niekada nepasieks, nes jos net nėra. O štai lėtindami gyvenimo tempą žmonės pastebi, kaip tas gyvenimas keičiasi. Lenktyniavimas su laiku tik griauna žmogaus emocinę būklę ir labai neigiamai atsiliepia jo sveikatai („greito maisto“ pavyzdys) ir net grožiui.
Maždaug 3500 metų prieš Kristų šumerai išrado ratą. Po to ašį, kuri tuos ratus jungė. Ant ašies užkėlė medinę dėžę ir tai jau buvo vežimo protėvis. Sumąstyta į vežimą kinkyti prijaukintus laukinius gyvulius: arklius, jaučius, asiliukus. Arklių traukiami vežimai judėjo jau greičiau, tačiau žmonės norėjo judėti dar greičiau. Visgi, kad išrastų variklį, žmonėms prireikė dar 5200 metų.
Pirmąjį automobilį 1885 metais pagamino vokiečių inžinierius Karlas Bencas. Dar po penkerių metų vokietis Gotlybas Daimleris įkuria pirmąją automobilių gamybos bendrovę. Vėliau, susijungus Daimlerio ir Benco firmoms, gimė „Daimler-Benz“ bendrovė, dar ir šiandien gaminanti „Mercedes“ automobilius. 1907 m. automobiliu „Itala“ buvo atlikta ekspedicija maršrutu Pekinas–Paryžius. Nuvažiuota 16 tūkst. kilometrų, didžioji dalis vieškeliais arba išvis be kelių. 1912 metais amerikietis Henris Fordas pradėjo masinę automobilių gamybą. Jis gamino labai paprastus ir pigius automobilius, tad per keliasdešimt metų JAV miestų gatvės buvo tiesiog užtvindytos juodais „fordais“.
Automobiliai kasmet tobulėjo: juk pirmieji automobiliai neturėjo nei priekinio stiklo, nei valytuvų, buvo labai triukšmingi ir sunaudodavo labai daug degalų. Tobulėjo ir ratas. Iš pradžių ratai buvo labai sunkūs – padaryti iš vientiso medžio gabalo, kaustyti geležiniais lankais. Vėliau išgalvoti stipinai. Dar vėliau pradėti gaminti ir šiandien naudojami guminiai oro pripūsti ratai.
Nustebau sužinojęs, kad per metus lietuviai nuvažinėja 150 tūkstančių automobilių. Bet prisiminiau, jog dar sovietmečiu automobilių ir gyventojų skaičiaus santykiu mūsų respublika pirmavo, lyginant su kitomis. Gal todėl televizijos laidos apie automobilius mūsuose mėgstamos. Prisimenate ilgaamžę „Keliai. Mašinos. Žmonės“. Ir šiandien televizijos neapsieina be laidų autofanams.
Šiauliuose, vadinamajame dviračių mieste, kur mano jaunystės laikais automobilių nebuvo tiek jau daug, šiandien įstrigę kamštyje Tilžės gatvėje ties „Saulės miestu“ ar kitose gatvėse vairuotojai tarsi piktai, nors šiek tiek didžiuodamiesi (štai kokie Šiauliai!) burba: „Jau kaip didmiestyje!“ o tiems, kurie rimtai dėl šiaulietiškų automobilių kamščių pyksta, galima atsakyti, jog tikrų kamščių jie nėra matę.
Nesakysi, kad žmonės važinėja be reikalo, kai kuras nėra pigus. Prie vairo dažnai pamatysi ir garbingo amžiaus vairuotojus. Man gražu, bet yra bambančių, girdi, kaip čia gali būti, kad pensininkai skundžiasi mažomis pensijomis, o automobilį ir kurą įpirkti gali - važiuoja ir kitiems trukdo. Žodžiu, ne didinti, bet mažinti jiems pensijas reikėtų. Baltarusijoje, sako, vyriausybė viską išmintingai išsprendusi – pensijos mažytės ir joks seneliukas prie vairo neatsisės.
Man labiau nepatinka dideliu greičiu garsiai pasileidę muziką automobiliais lakstantys „gezais“ vadinami vyrukai. Važiuoji autobusu Niujorke, sustoja jis sankryžoje, šalia sustoja automobilis, nuo garso kolonėlių apkrovų net purtosi, garsas neapsakomas, vairuotojo muzikinis skonis tragiškas, o pats vairuotojas, gali neabejoti, juodasis.
O kiek dabar automobilių markių! Anksčiau būdavo žiguliai, moskvičiai, volgos, zaporožiečiai, viena kita pobieda. O šiandien: volvai, audi, opeliai, mazdos, hondos, fordai, tojotos, folksvagenai, škodos, nisanai, mitsubišiai, reno, pežo, sitroenai, sabai, alfa romeo, BMW, mersedesai...
Atvyko draugas iš Vilniaus, vienas iš turtingesnių Lietuvoje. Miesto gatvėse pamatęs automobilius nustebo: „Gerais automobiliais šiauliečiai važinėja. Yra net labai gerų, kurių Vilniuje retai išvysi. Vadinasi, verslas mieste klesti, miestas nėra miręs.“ Draugo išvados man patiko, manau, visiems kitiems šiauliečiams - taip pat. Štai kokių minčių apie žmones gali kelti mašinos.
Kai Lietuvoje prasidėjo Atgimimas ir atsirado mafiozų, vienas iš sostinės mafijos vadų įsigijo prašmatnų automobilį. Parveža jį tas automobilis namo, apsauginiai lydi, pakyla į savo butą blokinio namo penktame aukšte... Tik vėliau pasistatė namą. Bet va - pradėjo nuo automobilio.
Kalbėdami apie automobilius, kalbame ir apie greitį. Į jį ir norėjau sukoncentruoti visą šį tekstą, bet kiek nuklydau. Sako, kaip tik automobiliai išugdė visuomenę, kuri visko nori greitai. Greitai stengiamės perimti visokiausias „pažangas“ nepagalvodami, kokia jų nauda ir turinys. Greitis tapo ir jėgos simboliu. Kiek rašoma, rodoma, įspėjama: „Tėvynainiai, broliai, seserys, neviršykime greičio, nesėskime prie vairo išgėrę, segėkime saugos diržus, važiuodami nekalbėkime mobiliuoju telefonu, nereguliuokime radijo imtuvo, neužkandžiaukime, neieškokime pamesto daikto po sėdyne ir šiaip neblaškykime dėmesio, saugiai vežkime vaikus, prižiūrėkime, kad automobilis būtų tvarkingas...“ Kalbėdami apie automobilius, apie greitį kalbame dažniau net negu pokalbiuose apie lėktuvus, traukinius, o kalbant apie laivus žodis „greitis“ beveik visiškai nevartojamas. Ir atsirado šis žodis drauge su automobiliais - XX amžiaus pradžioje, to amžiaus antrojoje pusėje paplito, XXI amžiuje įsitvirtino. Suprantama, greičiausi iš susisiekimo priemonių yra lėktuvai, kurie jau seniai pasiekė ir viršijo garso barjerą, dabar lekia šviesos greičio ribų link ir neaišku, kas bus, kai šią ribą pasieks (girdėjau juokaujant, jog taps tamsa), tačiau lėktuvai aukštai ir jų greičio žemės gyventojai nelabai mato. Automobiliai – kas kita.
Populiariausios vairuotojų klaidos, kai patenkama į avarijas – blogas matomumas ir kitų eismo dalyvių greičių ir trajektorijų neįvertinimas. Apie 20 proc. avarijų įvyksta nakties metu. Nuo 15 iki 25 proc. jas sukelia leistiną alkoholio normą viršiję vairuotojai. Specialistai išskiria tris pagrindines avarijas sukeliančias priežastis: vairuotojas, transporto priemonė, aplinka. 30 proc. avarijų įtakos turi aplinka. Tai slidus kelias, blogas matomumas ir t. t. Apie 10 proc. lemia transporto priemonės techniniai aspektai ar problemos. Dažniausiai tai būna prastos padangos, blogai veikiantys stabdžiai ar juodosios dėmės. Vairuotojų faktorius įtakos turi apie 90 proc. avarijų. Tai dėmesio trūkumas, blogas esamos situacijos įvertinimas. Įvyksta ir nemažai avarijų, kai visi šie faktoriai būna svarbūs. Pvz.,per didelis techniškai netvarkingo automobilio greitis esant blogam matomumui.
Sumąsčiau, jog šiandien taip dažnos autoavarijos kyla, nes:
* Prie vairo sėda jauni nesubrendėliai, apsikabinę alaus „bambalį“ ir panelę, prieš kurią ypač nori pasipuikuoti greitu važiavimu.
* Prie vairo sėda jauni verslininkai, taip pat nesubrendę, nors kiek kitaip nei anie jaunuoliai, tačiau įsivaizduojantys, kad prabangus automobilis kelyje leidžia kaip nori elgtis.
* Prie vairo sėda kompiuterinių žaidimų aukos, pripratę, kad virtualioje erdvėje automobiliu galima atsitrenkti į kliūtį, nulėkti nuo kelio ir nieko neatsitinka.
Lietuviai vairuotojai – saviti. Važiuoji užmiesčio keliu. Priešprieša atvažiuojantys žibintų mirktelėjimu tave įspėja apie kelyje budinčius kelių patrulius. Perspėtasis kilsteli ranką padėkodamas. O mieste niekas tavęs neįleis į kitą eismo juostą, „pypsens”, jei užsidegus žaliai šviesoforo šviesai iškart nepajudėsi... Girdėjau taiklų pastebėjimą, kaip Lietuvos Respublikos piliečiai elgiasi šalčio akivaizdoje. Kai spustelėjus šalčiui automobilių langai užšąla, tenka juos gramdyti. Mūsiškiai ilgai nevargsta, prasikrapšto plyšelį priekiniame stikle, spokso kiaulės akutėmis ir važiuoja kaip maiše.
Tikriausiai dažnai tenka paburnoti, kad kiti vairuotojai tik painiojasi kelyje. Ar kada susimąstėte, kaip dažnai automobiliai susiduria dėl to, kad vienas vairuotojas kelyje nepraleido kito? Atsakymas paprastas – visada. Todėl, jei dvejojate, kas turite pirmumo teisę, elkitės išmintingiausiai – praleiskite pirmas. Nors tai labai sunku padaryti, tai sunkiausiai vairuotojo išsiugdoma savybė.
Dar sunkiau persiorientuoti ir mąstyti, kad pėstieji – ne priešai. Tiesa, patys pėstieji irgi nusiteikę keršyti vairuotojams. Tik neaišku, už ką, gal net dėl pavydo, kad anas turi automobilį, o jis – ne. Ypač tai ryšku perėjose. Čia pėsčiasis įvairiausiais būdais, pradedant nuo vėžlio greičio einant per perėją, įrodys savo pirmumo teisę prieš sėdintį prie automobilio vairo.
Trečiąjį lapkričio sekmadienį visame pasaulyje rengiama žuvusiųjų eismo įvykiuose paminėjimo diena. Šiaulių apskrities policija irgi tai pamini. Rytą Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje už žuvusius aukojamos šv. Mišios, o mieste demonstruojami eismo įvykiuose suknežinti automobiliai, vaizdinėmis priemonėmis pasakojama apie saugų eismą ir tai, kas įvyksta avarijų metu. Jau nebepamenu, kuriame leidinyje užtikau vieno vairuotojo laišką. Jis rašo, jog automobilį vairuoja jau keletą metų. Ir tuos keletą metų vis pyko ant pėsčiųjų, nes jie jį tiesiog nervino, ši eismo dalyvių kategorija visai nesuvokia, jog Kelių eismo taisyklių laikytis privalu ne tik vairuotojams, bet ir pėstiesiems. Jie išpuola į važiuojamąją dalį kur papuola, o nužengdami nuo šaligatvio į pėsčiųjų perėją net nesiteikia stabtelėti ir apsižvalgyti. Laiško autorius pateikia paskaičiavimus, kad važiuojant 60 km/h greičiu, jeigu vairuotojo reakcija yra 0,8 s, sustojimo kelias bus 45,9 m: per 0,8 s automobilis nuvažiuos 13,3 m, kol pradės veikti stabdžiai - dar 3,3 m, o pats stabdymo kelias sieks apie 29,3 m. Todėl laiško autorius ir stebisi pėsčiųjų mentalitetu – nors ir kapuose, bet teisus.
Taip pat ir su pėsčiaisiais tamsiuoju paros metu. Vairuotojas, vairuojantis automobilį su įjungtomis tolimosiomis žibintų šviesomis, pėsčiąjį pamato prieš 300 metrų, o be atšvaito - tik prieš 100 metrų, vairuojant automobilį, įsijungus artimąsias žibintų šviesas, pėsčiasis matomas prieš 150 metrų, o be atšvaito – tik prieš 50 metrų.
Visgi kaltindamas tik pėsčiuosius vieną dieną laiško autorius prisipažįsta supratęs, jog dažnai dėl eismo įvykių kalti ir vairuotojai. Jis papasakoja savo padarytą prasižengimą, kaip kartą, važiuodamas antrąja juosta ir atsidūręs prieš pėsčiųjų perėją, pamanė, kad ji tuščia, nepagalvojęs, kad pirmoje eilėje stovintis automobilis uždengia dalį perėjos. Tad berniuką pėsčiųjų perėjoje jis pastebėjęs tik paskutinę akimirką ir nebespėjęs sustabdyti. Visa laimė, kad avarijos pasekmės nebuvo labai skaudžios, tačiau laiško autorius rašo, kad šį košmarišką įvykį jis dažnai regi sapne. Todėl tiems, kurie dar nepatyrėte tokių išgyvenimų, iš visos širdies jis pataria: nelakstyti automobiliu vėjo greičiu ir neerzinti likimo.
Kiek ilgai važinėsime? Pasaulinė ateities draugija (World Future Society) nurodo, jog pasaulinių naftos atsargų pakaks ne daugiau negu keturiasdešimčiai metų. Reikia ieškoti alternatyvaus kuro. Gal tai bus vandenilis. Tik tos kuro paieškos yra labai brangios. Ar neatsitiks taip, kad dviračiui teks gelbėti pasaulį? Kažkuris mūsų eseistas juokavo, jog dviratininko kuras yra lietuviški lašiniai su svogūnu, tinka ir kiaušiniai, koldūnai, dešros, net kinų ryžiai. Žodžiu, produktai gamtai nekenksmingi ir kurių, reikia manyti, ir po keturiasdešimties metų nepritrūks.
Prisiminiau prieškario anekdotą apie paprastą kaimietį, kuris visuose aplinkiniuose kaimuose turėjo daug vaikų ir nesigynė jų autorystės. Paklaustas, kodėl „užtaisė“ tiek palikuonių tokioms įvairioms moterims, vyriškis atsakė: „Aš turiu dviratį.”
Atsiradus automobiliams, gimstamumas turėjo dar padidėti. Bet priešingai. Net Kinijoje, kai daugelis nulipo nuo dviračio ir persėdo prie automobilio vairo, padėtis pasikeitė. Gimstamumo nenaudai.
Kažką apie automobilius, vairuotojus ir pėsčiuosius, be abejo, turėjo tarti gyvasis mūsų klasikas Juozas Erlickas. Užtikau keletą jo posmelių:
Vieną ne dieną, tyliai ne tyliai
Vasaros rytą gražų negražų
Senas pavargęs Automobilis
Tarė: – Pabėgsiu aš iš garažo.
Ak, nusibodo plentai didieji!
Ak, nusibodo man tos komandos!
Šiandien, kur noriu, – ten aš ir skrieju
Laisvas – kaip kregždės, greitas – kaip gandas (...).
Galvą iškišęs stebisi Sliekas –
Automobilis šauniai važiuoja!
Sėdi kabinoje Niekas –
Automobilį vairuoja.
Pabaigai kiek linksmesnių žinių. Nors pati avarija siaubingas dalykas, tačiau, pasirodo, sapnuoti, jog papuolėte į avariją – labai geras sapnas, reiškiantis, jog jūsų laukia ilgas ir laimingas gyvenimas. Sapne išvengti avarijos – susitaikymas su kaimynais ar giminaičiais, kurie slapta jums kenkė, apkalbėjo.
Tad telydi mus avarijos tik sapnuose!