Pasibaigus metams mėgstame vertinti metų geriausius. Man šįkart kilo toks noras besibaigiant vasarai.

Ričardas JAKUTIS
Mokslininkai teigia, kad Žemėje temperatūra visą laiką po truputį kyla. Oro temperatūra turi įtakos ir vandenynų vandens lygiui. Aukščiausia temperatūra iki šiol užfiksuota Afrikoje 1922 m. spalio 13 d. Tuomet ji buvo pakilusi iki 57,8°C. Aukščiausia temperatūra Lietuvoje iki šiol užfiksuota 1994 m. liepos 30 d. Tuomet ji siekė 37,5°C. Šios vasaros liepa buvusios prieš du dešimtmečius nenurungė (tiesa, vos vos trūko), bet štai rugpjūčio pradžia pateikė karščio rekordus. Ir šiaip ši vasara pateikė daug netikėtumų. Kintančios situacijos, nelauktos žinios, netikėti susitikimai, malonūs ir ne itin išgyvenimai. Buvo sausrų, bet buvo ir lietingų dienų. Dabar toks gyvenimas, kad problemos, rūpesčiai ir vasarą mūsų neapleidžia. Ar žmogus gali būti savojo likimo šeimininkas? Sako, jog žmogaus gyvenimas užprogramuotas, girdėjau kalbant apie šešias kartas ir niekur, girdi, nuo šito nepabėgsi (tavo padarytas nuodėmes vilks dar šešios kartos). Abejočiau. Nors kai susimąstai...
Įdomūs sutapimai. Tą pačią dieną, kai Maskvos metro įvyko šiurpi avarija (dėl nekokybiško bėgių perjungimo nuvirto trys vagonai - žuvo 22 keleiviai, 129 sužeisti), Lietuvos parlamentas priėmė metropoliteno įstatymą. 47 seimūnams pritarus, 7 balsavus prieš ir 24 susilaikius, Vyriausybei nusiųstas įpareigojimas Lietuvoje pradėti metro statybas.
Mažai kas prisiminė, kad šiais metais liepos 29 d. mūsų tapybos metro Antano Gudaičio 110 gimimo metinės. Ką darysi, 110, tai ne 100. 1977 metais Vilniuje atidarant A. Gudaičio parodą Vytautas Kubilius (tėvas) kalbėjo, jog mes įpratome izoliuotai suvokti dailę, literatūrą, muziką. O juk tai yra tos pačios epochos meninė sąmonė. Ir A. Gudaičio tapyba, kaip ir V. Mykolaičio-Putino lyrika, yra tokio dydžio meniniai reiškiniai, kurie leidžia ieškoti lietuvių meno bendrumo ir vientisumo žymių.
Pirmosios metų pusės pažadai. Didės pensijos, minimali alga ir abėcėlė.
Didžiausiu vasaros meno kūriniu, atrodo, taps Agnės Kuzmickaitės drugelis ant „Dormeo“ lovos užtiesalo „Maximoje“. „Menas priklauso liaudžiai“, – sakė Leninas. Taip ir atsitiko.
Iš kino filmų šiomis dienomis įsiminė ne kažkas iš naujųjų, o grįžęs ir kino klasikos vakaruose pradėtas rodyti Martino Scorsese’s filmas „Taksistas“ („Taxi Driver“, 1976).
Pagrindinis filmo herojus – Vietnamo karo veteranas Trevis (Robert De Niro) pradėjęs dirbti Niujorke taksistu prastos reputacijos miesto rajonuose mato blogį, agresiją, prostituciją. „Taksistas“ – talentingai sukurtas košmaras. Filmas turėjo ir didelės įtakos kūrėjų likimams. Juo išgarsėjo Robertas de Niro ir Jodie Foster, suvaidinusi prostitutę. Tuomet 33-ejų Martinas Scorsese tapo vienu garsiausių savo kartos režisierių. Scenaristą Paulą Schraderį šis filmas išgelbėjo nuo savižudybės – išmestas iš darbo ir paliktas žmonos jis jautėsi priėjęs liepto galą. O efektingas kompozitoriaus Bernardo Hermanno filmo garso takelis buvo paskutinis šio kompozitoriaus kūrinys.
Iš įsimintiniausių spektaklių iškart išskirčiau Oskaro Koršunovo „Žuvėdrą“, kuri tapo tarsi trečiąja spektaklių triptiko „Hamletas“ ir „Dugne“ dalimi. Tai spektakliai, kur nei publika nuo aktorių, nei aktoriai nuo publikos nepasislėps. Antono Čechovo „Žuvėdroje“ kalbama apie jaunystės idealų griūtį, komplikuotus žmonių likimus ir santykius. Teatro kritikai vienbalsiai pripažįsta, jog ši Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ yra dramatiška, aštri ir skaudi, galų gale konceptuali. Bet pagrindinė šio spektaklio stiprybė – kruopštus aktorių darbas, kai kiekvienas iš spektaklio veikėjų yra unikalus, tik su jam būdingomis savybėmis ir vertybėmis. Belieka tik tikėtis, kad spektaklis atkeliaus ir į Šiaulius, kaip buvo atkeliavę „Hamletas“ ar „Dugne“.
Iš paskutiniųjų muzikinių albumų išskirčiau „Old Crow Medicine Show“ – visai šviežią, pasirodžiusį liepos mėnesį. Septynių asmenų grupė iš Šiaurės Karolinos naujame albume pateikia naujas ir senas country dainas. Country žanras pastaruoju metu tarsi primirštas, o čia jis vėl patraukia nežabota energija, suskamba įspūdingai ir originaliai. Puikus įspūdis gal ir todėl, kad visi grupės nariai moka klausytoją uždegti ir yra nuostabūs multiinstrumentalistai. Albumas labai tinkantis praskaidrinti prastai nuotaikai ir nepakeičiamas greitkelyje.
Įsimintiniausia knyga? Internete regėjau nuotrauką - šūsnys knygų prie šiukšlių konteinerių. Kažkas darė remontą ar tiesiog nebesutalpino gausių spaudinių. Asmeninių bibliotekų šiais laikais vis rečiau išvysi. Per savo surinktą biblioteką atsiskleidžia pats žmogus. Man ypač norėtųsi įsisukti į rašytojų surinktas bibliotekas. Ką jie skaitė, kol patys tapo kūrėjais?
Girdėjau nuomonę, jog beraščius ugdo ne kompiuteriai, o knygų kainos. „Jūs vyresni, turite daugiau patirties, o aš gimiau pačioje devynioliktojo amžiaus pabaigoje“, - sako vaikinukas. 1990 – jam devynioliktas amžius. Bet čia tik linksmas pavyzdys. Šioji klaida gali būti tiesiog dėl apsirikimo ir ji dar neparodo išsilavinimo stokos. O knygos išties šiandien brangios. Bet pigiau, regis, jų neišleisi. Nors statistika byloja, kad knygų pastarąją vasarą imta pirkti daugiau, o mažiau - net visi prekybininkai nustebę, degtinės.
Iki šiol Lietuvos skaitytojai neturėjo galimybės perskaityti nė vienos kanadiečių rašytojos, 2013 metais pelniusios Nobelio premiją Alice Munro knygos. Ir štai pasirodė jos apsakymų rinkinys „Brangus gyvenime“.
A. Munro yra trylikta kūrėja moteris, apdovanota Nobelio literatūros premija per visą jos gyvavimą nuo 1901 metų. Už viso gyvenimo nuopelnus 2009 metais rašytoja pelnė ir „Man Booker“ premiją, kuri skiriama geriausiems prozos kūriniams anglų kalba. „Tiek Nobelio, tiek kitų rimtų literatūrinių premijų laureatų kūriniai nėra itin populiarūs tarp skaitytojų. Skaitančiam tik pramoginius skaitinius rimtoji literatūra dažnai yra per sudėtinga, reikalaujanti tam tikro pasiruošimo ir išprusimo. Alice Munro apsakymų rinkinys „Brangus gyvenime“ yra išimtis. Nobelio premijos laureatės kūrybą vertina ir rimtosios, ir pramoginės literatūros skaitytojai“, - sako Danguolė Viliūnienė, leidyklos vadovė.
Pirmą knygą, 16 apsakymų rinkinį „Laimingųjų šešėlių šokis“, išleido 1968 metais. Vėliau pasirodė dar 14 apsakymų rinkinių. „Brangus gyvenime“ išleista 2012 metais, taip, kad į lietuvių kalbą išleista neuždelsus, nors, aišku, atsirasti rinkiniui lietuviškai didžiausią įtaką padarė Nobelio premijos įteikimas.
A. Munro, dar vadinamos kanadiečių Čechovu, apsakymų rinkinį „Brangus gyvenime“ sudaro keturiolika apsakymų, kuriuose autorė gilinasi į sunkiausiai pastebimus žmonių tarpusavio bendravimo momentus. Jos apysakų veiksmas dažnai vyksta mažuose miesteliuose, kur kova už socialiai priimtiną egzistavimą dažnai padaro santykius įtemptus ir sukelia moralinių konfliktų – problemų, kylančių iš kartų skirtumų ir nesuderinamų gyvenimo siekių. Šiuose apsakymuose svarbesnis ne siužetas, o vidiniai personažų išgyvenimai. Nors patys apsakymai užima keliolika puslapių, rašytoja juose atskleidžia sudėtingiausias jausmų istorijas ir painiausias gyvenimo dramas. A. Munro veikėjai šioje knygoje – žmogiški ir paprasti, jų istorijos žavi savo gilumu ir stebina netikėtais posūkiais. Rašytojai pavyksta užčiuopti akimirkas, kurios leidžia prisiliesti prie žmogaus sielos gelmės, ir atskleisti, kaip asmenybę gali pakeisti atsitiktinis susitikimas, neatliktas veiksmas ar tiesiog netikėtas likimo vingis.
Rašytojos apsakymai – itin koncentruoti, ne viename jų prabėga ištisas žmogaus gyvenimas. Ji labai mėgsta vaizduoti, kaip užgaida, netikėtas sprendimas, ūmus noras, staiga užplūdusi baimė radikaliai pakeičia žmogaus likimą: „Traukinyje“ iššokęs iš traukinio kareivis Džeksonas užsuka į artimiausią, vienišos, gerokai už jį vyresnės moters trobą ir lieka ten gyventi; apsakyme „Žvyras“ vaikai lyg ir gerai ištveria tėvų išsiskyrimą, bet vis dėlto jo pasekmės – tragiškos.
A. Munro nelenda giliai į veikėjų smegenis, jos prozoje nėra vidinių monologų ir sąmonės srauto, apie veikėjų sieloje ir mintyse vykstančias permainas skaitytojui tenka spręsti iš išorinių požymių. Šios rašytojos apsakymų neperbėgsi greitosiomis akimis – taip tikrai nieko nesuprastum, nepagautum jų žavesio. Skaitytojas turi būti įdėmus: praleidęs vieną ar kitą detalę, jis nebesupras veikėjų poelgių motyvacijos, pražiopsos lūžio tašką.
Dauguma pagrindinių „Brangus gyvenime“ veikėjų – moterys. Apsakymų veiksmas vyksta II pasaulinio karo metu, 5 ir 6 praėjusio amžiaus dešimtmečiu, moters vieta visuomenėje – vis dar po vyro padu, reikšti savo nuomonę, pasirodyti viešai nėščiai, nepaklusti vyro nurodymams laikoma nepriimtina. A. Munro nemoralizuoja, ji tik rodo tokią padėtį, protingų ir sąmojingų jaunų moterų akimis stebima vyrų tuštybė, pasipūtimas, valdžios siekimas.
Paskutiniai keturi rinkinio apsakymai, pasak pačios autorės, „kiek kitokie“. „Manau, pirmą ir paskutinį kartą taip atvirai pasakoju apie savo gyvenimą“, – rašo ji. Tie tekstai – tarsi prisiminimų iš vaikystės nuotrupos, fragmentai, kurie labiau intriguoja, nei atskleidžia autorės gyvenimo uždangą. Autorei šiuo metu 83 metai („Brangus gyvenime“ rašė būdama 81), tačiau žiūrėdamas į ją to nepasakytum – regi solidžią, gal 60 perkopusią damą. Tiesa, A. Munro paskelbė neberašysianti, bet skaitytojai reikalauja jos memuarų.
O apsakymų rinkinys „Brangus gyvenime“ tiek savo stiliumi, tiek tematika turėtų būti artimas ir suprantamas lietuviui skaitytojui (ypač lietuvių novelės skaitytojui).
Toliau apie pirmojo metų pusmečio ir vasaros populiariausius.
Apranga, skulptūra, kūrėjas, reiškinys. Vis dar tie patys. Apranga - dryžuoti (jūreiviški) audiniai, skulptūra - Neries arka (vamzdis), kūrėjas – dailininkė Audronė Petrašiūnaitė, kurios paroda metų pradžioje buvo ir Šiaulių „Laiptų galerijoje“, reiškinys – svorio metimas. Šiandien madinga būti nemadingu ir ne vienas teigia mada nesidomintis. Bet kažkuo apsirengę ir apsiavę jie vaikšto. O tai jau yra mada.
Vis dar populiaru būti elito atstovu. Yra žmonių, šventai įsitikinusių, kad jie priklauso elitui. Bet analitikai sako, kad dabar tikrąjį Lietuvos humanitarinės kultūros lygį parodantys žmonės gali būti suskaičiuojami ant pirštų. Žinoma, visur ir visuose sluoksniuose, yra įvairių žmonių. Vis dėlto pas mus elitas – iš bufetų, tad kilnumo ir gerų manierų nelabai yra iš ko pareikalauti. Lietuvos, kurioje vos trys milijonai gyventojų (tarkim, kad dar tiek), elitas be valstybinės paramos neišsiverčia. Todėl jis sunkiai integruojasi į pasaulinį elitą, kuris vadovaujasi kitomis taisyklėmis. Įdomu tik tai, kad mūsų elitas labai traukia šarlatanus. Toks tokį, taip sakant.
Ar mūsų elitas valgo ikrus, austres ir midijas, kai niekas nemato? Jau esu rašęs, kad man keisti tie VIP vakarėliai, kai viskas dvelkia prabanga, o paduodamas prastas vynas. Girdi, iš kokio butelio įpiltas – niekas nematys.
Anekdotas. Elito atstovas giriasi draugui: „Vakar valgėme ungurius, įvairiausias jūrų gėrybes, ėrienos kepsnius.“ Draugas pašaipiai: „Galėjote iškart pinigus valgyti.“
Elitiniu žmonių draugijoje jaučiuosi nejaukiai. Pamenu vieną tokį pasisėdėjimą. Žiūriu į veidus ir galvoju, ką čia pasakius. Pradėjau nuo to, kad negaliu pakęsti pseudointelektualių pokalbių, kuriuose maišosi klaidingos alegorijos ir didaktikos. Sakiau, kad tai savo psichologinių negalių išaukštinimas, prikabinus jas prie globalių problemų. Pastebėjau, kad manęs įdėmiai klausosi. Gerai skeliu – pagalvojau. Štai ką reiškia elitas, pagalvojau, tik taip pasikalbėsi.
Grojo ansamblis. Manęs paklausė, ar patinka grojimas. Atsakiau, kad viskas gerai, tik galėtų kilstelėti „bipiemus“. „Jei kas nors nesupratot, norėjau pasakyti, kad paimtų greitesnį tempą“, – paaiškinau. „Supratom, supratom“, – choru atsakė visi. Elitas negali nežinoti, kas tie „bipiemai“.
Paskutinis elitinėje kompanijoje girdėtas anekdotas štai šis. Visi labai juokėsi. Kažkodėl elito kompanijose labai daug pasakojama anekdotų apie paleistuvystes.
Grįžta vyras namo ir randa lovoje žmoną su savo draugu. Išsitraukia ginklą ir jį nušauna. Žmona į tai: „Jei taip toliau, tai tu greit visų savo draugų neteksi“.
Manau, neklysiu sakydamas, jog kiekvieno vyriškio vasaros prisiminimuose gyvena moteris. Pas kažką viena, pas kažką net kelios. Nuraminsiu – pagyvens ir pradings. Aš apie tas kelias moteris, o viena vis tiek liks. Net dainos turi savo laiką. Pavyzdžiui, „Nuo saulės suskeldėjo lūpos, prisirpo mėlynės šile“ ar „Vasara jau nubarstė pievų žiedais tavo plaukus“. Kas tiko dainuoti vasaros pradžioje ar bent jai įpusėjus, nebetinka vasaros pabaigai. Tuoj teks užtraukti „Man labai labai rugpjūčio grožio gaila“.
Mano moteris ir graži, ir protinga, ir pati pinigus užsidirbanti, todėl kartais susimąstau: „Kam aš jai reikalingas?“ O reikėtų susimąstyti ne tik kartais, bet ir dažniau.
Tai tiek tų prisiminimų besibaigiant vasarai. Nors šiaip jų žymiai daugiau, visų nesurašysi.