Kai spaustuvininkai jau būna išspausdinę kalendorius naujiems metams, Seimas tradiciškai nusprendžia švenčių skaičių mažinti ar papildyti atmintinų dienų sąrašą. Galima tik pasidžiaugti, kad praėjusiais metais nespėta to padaryti ir šiais metais senosios šventės liks kaip buvusios, o atmintinų dienų sąrašas irgi nebepailgės. Pirma – nepranyks dvi daugiau ar mažiau tautos mylimos šventės – Gegužės 1-oji ir Joninės, kurios yra ne darbo dienos. Bet vis dar neturėsime geologų dienos, kuriai minėti buvo pasirinktas balandžio paskutinis sekmadienis, nes Lietuvos geologų sąjungos sprendimu balandžio paskutinį sekmadienį vyksta tradicinis Lietuvos geologų sąskrydis. Atmintina nebus Durbės mūšio diena, siekianti, kad būtų išsaugota seniausio europinio Lietuvos istorinio-etnokultūrinio regiono Žemaitijos ir Lietuvos istorinė atmintis. Durbės mūšio dieną siūlyta skelbti liepos 13-ąją. Chemikai gegužės paskutinį sekmadienį kol kas irgi dar neturės savo profesinės dienos. Tiesa, su šios dienos minėjimu gali būti ir šiaip sunkiau, nes šios dienos idėją 1960 metais sugalvojo Maskvos M. Lomonosovo valstybinio universiteto studentai. Liks nelaimingi ir visi klientai, nes atmintina diena Seimas nepaskelbė Seimo narės Dalios Teišerskytės siūlytos klientų dienos. Tiek to, nors antra vertus, klientų diena skatintų socialinę įmonių ir organizacijų atsakomybę prieš vartotojus.

Ričardas JAKUTIS
Lietuva švenčia 15 dienų, Prancūzija turi 14 švenčių, paskelbtų ne darbo dienomis, Jungtinė Karalystė turi aštuonias, Vokietija - devynias švenčių dienas.
Aišku, originalumu niekas nepralenks Anapilin iškeliavusio Seimo nario Juliaus Veselkos, kuris 2005 metais pasiūlė įtvirtinti gegužės 2-ąją – tinginio dieną. Ir būtų labai sunku atremti aiškinamajame rašte J. Veselkos dėstytus argumentus, kad kiekvieną žmogų kartais apima noras tinginiauti, jog net piršto nesinori pajudinti. Juk kiek daug žmonių iš prigimties yra dideli tinginiai! O demokratinė į Vakarus besiorientuojanti Lietuva neturi teisės pažeidinėti prigimtinių teisių.
Girdėjau nuomonę, kad netingėdamas ilgai negyvensi. Žmonėms būtina kartais nieko neveikti, kad „įkrautų savo baterijas“. Tiesa, tingėjimas tiesiogiai proporcingas poilsio dienų skaičiui. Tai yra, kai per poilsio dienas pripranti tingėti, atprasti yra sunku.
Sako, yra įrodyta, kad tinginiai ir veltėdžiai dažnai gyvena ilgiau ir dirba (kai nori) geriau. Maža to, daugelis jų tampa genijais. Tie, kurie geba patinginiauti, daugiau pasiekia gyvenime. O persitempus galima ir numirti, pavyzdžiui, Džekas Londonas dirbo ištisas paras be poilsio, parašė daug nemirtingų kūrinių, bet numirė per savo pirmąsias gyvenime atostogas. Jam buvo 40. Jis sudegė kaip žvakė, nes nebeturėjo gyvybinių jėgų. O Izaokas Niutonas tapo įžymus tiesiog gulėdamas po obelim. Tiesa, jis dar buvo protingas. Kitam, gulinčiam po obelim, obuolio nukritimas jokių minčių nesukeltų.
Ar esate pastebėję, kad gudriausi žmonės dažniausiai yra ir didžiausi tinginiai. Gudrių žmonių paslaptis slypi būtent jų tingume. Užuot ramiai ėję keliu, jie nusprendžia nukirsti kampą ir taip sukuria kažką naujo. Reikia pastebėti, jog tinginystė skatina pažangą. Žmonės vis dar vaikščiotų pėsčiomis, jei kažkoks tinginys nebūtų išradęs rato. Gerai, jei tingėjimas yra motyvuotas. Tegul poilsis vakare būna jūsų motyvacija efektyviai praleisti dieną darbe, kad vakare būtų malonu grįžti namo. Kai patogiai išsidrebiate fotelyje, esate patenkinti savimi, nes per dieną nuveikėte kažką naudingo ir vakare galite skirti laiko sau. „Sunkus darbas yra tiesus kelias į pragarą“, - posakis, kilęs iš kapitalistinio pasaulio šalių. Kaip taip gali būti? Argi ten žmonės negyvena tam, kad dirbtų ir užsidirbtų? Kai kurie taip ir daro, tačiau gudriausieji jau seniai pastebėjo, kad atlyginimas mokamas už gebėjimus, o ne už padaryto darbo kiekį. Taigi tiesiog sėdėkite ant sofos, atsidarykite šaldytuvą ir pagalvokite, ką reikėtų padaryti, kad šaldytuvas užsidarytų jums paliepus. Galbūt ką nors ir sugalvosite. Tada galėsite parduoti savo išradimą ir likusį gyvenimą praleisti sočiai bei tingiai.
Populiariausias lietuvių paieškos žodis internete praėjusiais metais buvo „Eurovizija 2014“, iš viršūnės išstūmęs užpernai labiausiai ieškotą frazę „Eurobasket 2013“. Lietuviai aktyviai ieškojo informacijos ir apie Ukrainos įvykius bei metų pradžioje rodytą Emilio Vėlyvio filmą „Redirected“. Dažniausiai ieškoti politikai buvo ne Dalia Grybauskaitė ar Algirdas Butkevičius, bet Naglis Puteikis ir Gabrielius Landsbergis. Suprantu, kad įdomu buvo sužinoti kas tas toks. Paskutinėmis metų dienomis dominuoti ėmė šokių ir dainų projektų dalyviai, ypač Monika Šalčiūtė, Jolanta Leonavičiūtė ir Raulis. Jie net bando artėti prie Jurijaus Smorigino, aišku, ne be paties Jurijaus pagalbos. Bent mane linksmina, kai televizijų laidų rengėjai nusprendžia suvaidinti kokią nors situaciją ir apie tai sutaria ne su visais dalyviais, o tik su reikalingais tam šou. Malonu stebėti kitų nustebusius veidus.
Ne vienam įsiminė TV laidoje „Yra kaip yra“ pasirodęs 23 metų vaikinukas iš Lazdijų, pasigyręs savo žygdarbiais, pademonstravęs keiksmažodžių žinojimą, pateikęs savo supratimą ir požiūrį į gyvenimą, kuris kad ir neilgas, bet turiningas: nuo trylikos metų turi reikalų su policija, už vairavimą būnant neblaiviam, pasipriešinimą pareigūnams ir kitus pažeidimus baustas 19 kartų. Pasigyrė, kad savo miestelyje gali gauti „bele kurią“ merginą, tereikia tik „duoti zvonoką“.
Skaičiau, kad praėjusiais metais Lietuvos kalėjimuose už tyčinę žmogžudystę kalėjo 1912 asmenų ir tai yra 125 asmenimis daugiau nei 2013-aisiais. Mūsų gyvenimo tyrinėtojai neneigia nuogąstavimų, kad šiurpių nusikaltimų Lietuvoje ne mažės, o daugės, o tokio kraupaus reiškinio priežastys – visuomenės socialinė ir vertybių krizė. Jaunimas jau gimtosios kalbos nebemoka - lietuvių kalbos egzaminų rezultatai vis prastesni. Visuomenės intelektinis lygis smunka, socialinė aplinka, kurioje auga jaunimas, vis blogėja.
Besibaigiant metams išgirdome ir gan skaudžius žodžius. „Neskubinkite karo: jei jis prasidės jūsų – Latvijos, Lietuvos ir Estijos - niekas neprisimins“ – kalbėjo Rusijos valstybės dūmos narys S. Markovas. Tą požiūrį mums, kaip Rusijos kaimynams, reikia gerai žinoti, kad neatsitiktų taip, kaip nutiko didelei daliai Lietuvos politikos, diplomatijos ir kariuomenės elito 1939–1940 m. Iš paskutinės Lietuvos vyriausybės narių gyvi ar neišvežti į Sibirą, neskaitant į užsienį pasitraukusių generolo K. Musteikio su A. Smetona, teliko du generolai, balsavę „už“ nesipriešinimą agresoriui – S. Raštikis ir V. Vitkauskas. Todėl pagalvojau, jog gal ir labai teisinga, kad 2014 metų žmogumi žurnalas „Veidas“ išrinko NATO kareivį. Iš karo neįmanoma grįžti nugalėtoju. Dabar nelaimė būti Rusijos kaimyne, o juk galėtų būti laimė.
Ginčytis galima diplomatiškai. Dramaturgo M. Frišo pjesėje „Biografija: vaidinimas“ herojus pasiteisina: „Aš ne į ją šoviau. Į tą sakinį, kurį ji pasakė.“
O metų šūkiu, manau, turėtų būti išrinktas: „Eurai – mūsų pinigai!“ Tuoj prisimeni senąjį: „Partija – mūsų vairininkas!“ Ir jei dar apie pinigus, anuomet buvo populiaru juokauti: „Mes nepakankamai turtingi, kad pirktume pigius dalykus“, dabar gyvas kitas posakis: „Mes nepakankamai turtingi, kad pirktume.“
Iš geriausių besibaigiant metams girdėtų anekdotų išskirčiau du. Pirmąjį pasakojo grafikas Šarūnas Leonavičius „Laiptų galerijoje“ atidarant jo iliustracijų K. Donelaičio „Metams“ parodą.
Kalbasi du dailininkai. Pirmasis klausia: „Aš tavęs kaip dailininkas dailininko noriu paklausti: ar tu moki piešti?“
O antrasis aktoriaus Rolando Kazlo, kuris irgi svečiavosi „Laiptų galerijoje“. Anekdotas lyg ir seniai girdėtas, kažkoks archajiškas, gal paprastutis, bet mielas.
Du muzikantai groja šokiams. Vienas aklas, kitas kurčias. Pradėjus groti, aklasis klausia kurčiojo: „Ar jie jau šoka?“ Kurčiasis į tai: „O ar mes jau grojame?“
Internetinis metų pabaigos atradimas, bent man - tinklalapis „Pakartot“. Daugybė muzikos vienoje vietoje: 50 tūkst. lietuviškų dainų, 1,5 tūkst. atlikėjų. Atskiros grupės: kamerinė muzika, liaudies muzika, džiazas (net atskirai bliuzo stilius), senoji lietuvių estrada ir t. t. Pasiklausiau „Kertukų“ bei anksti mus palikusių Janinos Miščiukaitės ir Vytauto Kernagio. Dainas sukėlė ir patį portalą sukūrė AGATA‘os darbuotojai. Belieka klausytis. Gaila tik kad prie dainų nerašomos kompozitorių ir žodžių autorių pavardės. Kam jau kam, bet AGATA‘ai, ginančiai autorių teises, tai tikrai nedera.
Liūdna metų pabaigos istorija. Vyriškis rado naują moterį ir teisinasi: „Kol nieko neturėjau, žmona vis prikaišiodavo, jog turiu kitą, tai aš ir susiradau.“
Ir dar apie tinginystę ir kitas ydas. Skaičiau, kad yra sudarytas visų šalių nuodėmingumo indeksas. Tingėjimas buvo vertinamas pagal savižudybių skaičių, tenkantį šalies gyventojams, kerštas – pagal tyčinių nužudymų skaičių, apsirijimas buvo vertinamas pagal mėsos ir kitų gyvulinės kilmės produktų vartojimą, godumas – pagal tos šalies korupcijos suvokimo indeksą, gašlumas – pagal prezervatyvų naudojimą, padalytą iš gimstamumo koeficiento (gimdymų skaičius vienai moteriai), pavydas apskaičiuotas pagal savo noru išvykusių emigrantų, siekiančių prisidėti prie geriau gyvenančių šalių piliečių, skaičių, puikybės laipsnis įvertintas pagal internetinių dienoraščių, kurie tapo nuolatine vieša savo nuomonės reiškimo vieta, skaičių. Viską sudėjus paaiškėjo bendras kiekvienos šalies nuodėmingumo indeksas. Pirmą vietą nuodėmingiausių šalių sąraše Baltarusija užėmė pagal bendrą indeksą. Pačia tingiausia šalimi specialistai pripažino būtent Lietuvą, kerštingiausia - Kolumbiją, pavydžiausia – Surinamą, labiausiai apsirijusia – Prancūziją, godžiausia – Somalį, labiausiai išpuikusia – Singapūrą, gašliausia – Honkongą. Mažiausiai nuodėmingomis šalimis, anot tyrinėtojų, galima laikyti Afrikos valstybes Zambiją ir Beniną. Tiesa, kyla klausimas, ką vadinti tingėjimu. Atskirti tinginį ir poilsiautoją kai kam yra nelengva užduotis. Tai, ką darbštus lietuvis vadintų tinginiavimu, nerūpestingas portugalas laikytų pelnytu atokvėpiu po darbų. Akivaizdu, kad poilsio ir darbo santykis – žmonių susitarimo reikalas. Tačiau abejotina, ar koks nors pasaulio žmogus jaučiasi laimingas, ištisas dienas bindzinėdamas ir alutį gurkšnodamas.
Vatikanas praėjusių metų pradžioje paskelbė ataskaitą, kurioje daro išvadą, kad moterims būdingiausia nuodėmė yra puikybė, o vyrams – geidulys. Be to, dailiosios lyties atstovės dažnai pavydi, niršta ir pasiduoda geiduliui, o rečiausia jų nuodėmė yra tingėjimas. Vyrų nuodėmės pagal dažnumą toliau išsidėstė šitaip: apsirijimas, tingėjimas, pyktis, puikybė, pavydas ir godumas.
Kažkodėl bent man atrodė, kad moterys ir vyrai tingi vienodai. Pamenu, gal prieš dešimtmetį su draugu užsukome į kavinukę. Nors lankytojų buvo labai mažai, 20 minučių laukėme, kol pasirodys padavėja ir priims mūsų užsakymą. Tuomet pagalvojau, jog nors ir pasiskųstum darbdaviui, šis nedrįstų jos įspėti, nes darbuotojų trūksta ir padavėja tuoj pasakytų išeinanti dirbti kitur. Neseniai vėl užsukome į kavinę. Ir vėl tiek pat, tai yra, 20 minučių laukėme padavėjos. Visą tą laiką pasirėmusi į barą ji šnekučiavosi su barmene. Dabar nedarbas, tad darbdavys tokią padavėją bemat gali pakeisti kita, bet jai vis tiek viskas nė motais. Tas pats, sako, ir kaime. Talkininkų ūkyje nerasi. Girdėjau istoriją, jog už 20 eurų per dieną ir maitinimą darbo neturintis žmogus nesutiko pas ūkininką dirbti. Įdomu, kad nesutiko net už 30 eurų, aiškindamas, jog jam neapsimoka. Suprask, nedirbti jam labiau apsimoka.
Dienos jau ilgėja, bet dar ne tiek, kiek norėtųsi, tad gera nuotaika pasigirti negalime. Kaip sako R. Juknevičienė - viskas turbūt gerai, bet kyla įvairių minčių.
Ką daryti, kad nuotaika būtų gera? Užtektų tik mažo dalyko – nusišypsoti darbe, laiptinėje, gatvėje, ten, kur esame... Būtent periodu, kai mažai šviesos, svyra rankos ir nieko nebesinori veikti, reikėtų pasinerti į aktyvią veiklą. Tai vienas iš depresijos nugalėjimo būdų. Na, kad ir perstatinėti baldus. Dar padeda susitikimai su draugais, kultūros renginių lankymas. Žodžiu, iki geros nuotaikos tiek nedaug - vos vienas žingsnis. Na, gal dar ne šiomis dienomis, bet po savaitės kitos galima pradėti galvoti apie pavasarį.
Nuotaiką gali pakelti smulkmenos. Kad ir reklama, kuri šiaip jau įkyrėjusi. Pavyzdžiui, užrašas moterų kirpyklos lange: „Tu nuostabi, bet kas nutiko tavo plaukams?!“ O štai dviejų garbaus amžiaus žmonių pokalbis. „Pasenau“, - guodžiasi vienas. „Senatvė ne nuodėmė“, - nuramina jį kitas.
Dar nuotaiką pakeltų žinojimas, koks ateinančiomis dienomis bus oras. Prisiminiau Vytautę Žilinskaitę ir prieš keturiasdešimt metų jos parašytą humoreską apie orus. Jau prieš keturis dešimtmečius satyrikė prognozavo, kad ateis laikas, kai žmogus įmins orus bent savaitę priekin. O dar tolimesnėje ateityje bus taip, kad kas kokio oro norės, tokį ir turės, tereikės paspausti specialų mygtuką. Bet štai vienam prireiks šiltesnio oro, kitam šaltesnio, dar kitas būtinai užsinorės žaibų bei gaivaus ozono po jų ir t. t. Žmonės susipeš. Kadaise žmonės nepasidalydavo grobio, vėliau – žemės, dar vėliau - bendros virtuvės, po to - dar kartą žemės, kol galiausiai nepasidalys oro. Kaip ten bebūtų, pavasaris vis tiek ateis.
Didieji protai kalba apie idėjas, vidutiniai protai kalba apie įvykius, maži protai aptaria žmones.