Šventes lydi ilgieji laisvadieniai. O švenčių laukimas turėtų būti mielas ir pačios šventės turėtų tokios būti, tik reikėtų nepamiršti tai, jog jei šventės pojūtis kyla per anksti, tai per pačias linksmybes kažkur dingsta. Sutikime – šventės praskaidrina mūsų nuotaiką. Aišku, jeigu iš švenčių daug tikiesi, lieki nusivylęs – vasara žiemą neprasideda, ateiviai neatkeliauja. Gali būti, kad šventės ir šventinės dienos tik primena švenčių nebuvimą. Rašytojas Gintaras Beresnevičius šventę yra palyginęs su stichine nelaime. Visi nervingi, tik skuba, bėga, o juk bėgti nėra kur. Per šventę reikėtų sustoti ir apsiraminti, ramiai pasižiūrėti vienas į kitą – gal tada ir įvyktų kažkas, gal pavyktų ištrūkti iš tos nelemtos buities.

Ričardas JAKUTIS
Atrodytų, nepriklausomybės atnešta „naujiena“ - vadinamieji ilgieji savaitgaliai – tiesiog likimo dovana, nes gali ilgiau pabendrauti su šeima, vaikais, nueiti į kiną ar teatrą, paimti į rankas knygą. Tarsi viskas gerai, bet ilgieji šventiniai savaitgaliai yra viena iš priežasčių, kodėl daugėja nelaimių keliuose bei tragiškų gaisrų.
Lietuviai nemoka linksmintis. Konstatuoja medikai ir patys lietuviai, jau trečią švenčių parą prarandantys sveiką nuovoką. Todėl atsiranda besiskundžiančių, kam lietuviams daugiau poilsio dienų, vis tiek per jas nieko doro nenuveikiama, o geriau būtų dirbti ir gauti už tai užmokestį, nes pinigų niekad nebus per daug. Tokios nuomonės laikosi verslininkai ir net dalis samdomų darbuotojų, ypač vyrų, per poilsio dienas geriausiu atveju tradiciškai besistumdančių iš kampo į kampą, pagulinčių ant sofutės ar kaimynų „džiaugsmui“ gręžiančių daugiabučio sienas. Net nemaža dalis viename interneto tinklalapyje šiuo klausimu diskutavusių moksleivių sakė, kad daugiau nei dvi poilsio dienos vargina ar per jas paprasčiausiai nebūna ką veikti.
Atostogų atsisakymas, viršvalandžiai ir ilgųjų savaitgalių kritika laikoma geru tonu, jei norima save laikyti ir kitiems atrodyti geru darbuotoju. Iš tikrųjų apmokėjimo sistema veikia taip, kad normaliomis darbo valandomis normalaus atlyginimo neužsidirbsi, kažką panašaus į atlyginimą galima užsidirbti tik „plėšantis“ be atostogų. Taip jau yra, kad visuomenėje gaji mintis, jog laisvalaikis, skirtingai nei darbas, nevertas jokios pagarbos ir dėmesio.
Tokios mintys kyla besibaigiant šventėms. Šventes ir tuo pačiu ilguosius savaitgalius mums skyrė Dievas, todėl juos reikia praleisti deramai. Bičiulių paklausinėjau, kaip jie praleis ilgąjį Kalėdų savaitgalį. Daugumas jų, pasirodo, ruošiasi kelionėms. Ir puiku. Praeityje sovietmečio metai, kai partija ir vyriausybė buvo įdiegusi normą, jog kelionėms skirta vasara, o rudenį ar žiemą keliauja vakarietiškomis bacilomis apsikrėtę arba tiesiog kvailiai.
Štai vieni didžiuojasi, jog jų keliai pasuks į didingą Izraelio žemę. Pavydžiu, nes ten dabar apie 22 laipsnius šilumos. Raudų siena ir „žinutė Dievui“ – taip vadinamas į šią sieną įkišamas raštelis su prašymais Aukščiausiajam. Kristaus kapo bazilika - viena svarbiausių vietų pasaulio krikščionims, pastatyta ten, kur buvo nukryžiuotas, palaidotas, o vėliau prisikėlė Jėzus Kristus. Galima ranka paliesti akmenį, kuris buvo užritintas ant Kristaus kapo. Alyvų kalnas ir jo vakariniame šlaite Getsemanės sodas, kur tebeauga aštuoni alyvmedžiai, pasodinti dar I a.
Kiti sako skris į Paryžių. Tuoj prisimenu Salomėją Nėrį: „Anemonos jau žydi prie Senos, / anemonos Paryžiaus laukuos, / anemonų baltų mėnesienos / ir Paryžiaus mergaičių plaukuos.“ Be abejo, Paryžius asocijuojasi su žodžiu „bohema“. O tai, aišku, mėgstama kavinė, ilgi pašnekesiai prie puodelio kavos, ant baro servetėlių suraityti eilėraščiai. O kur dar Eifelio bokštas, Luvras ar impresionistų drobės Orsė muziejuje.
Dar kiti ruošiasi Venecijon, o štai keli bičiuliai į Briugę - Šiaurės Veneciją. Visi gražūs miestai prie vandens siekia garbingo Venecijos vardo, bet Briugė yra išskirtinė pretendentė į jį. Čia daugybė laivybai pritaikytų kanalų ir namų, stovinčių tiesiog vandenyje. Paplaukioti Briugės kanalais gana miela. Iš valties gali pamatyti tai, ko neįmanoma regėti vaikštinėjant gatvėmis. Briugėje labai daug gulbių. Pačiame miesto centre prie Meilės tvenkinio (Briugėje yra ir Meilės tiltas – mėgstamiausia įsimylėjėlių vieta) turistams parodomas didžiulis gulbių lizdas su savo būsimus jauniklius bešildančia ilgakakle mama. Miesto centre tai netikėta ir gražu. Gulbės – vienas Briugės simbolių.
Puiku, jei bičiuliai šiuos planus įgyvendino.
Džiaugiuosi, jog ir aš neužsisėdėjau namuose Mano tikslas buvo – Krokuva, Kalėdoms ir Naujiesiems bemaž gražiausiai pasipuošęs Europos miestas. Vavelio katedra, Jogailos universitetas, menantis ne vieną čia besimokiusį atvykėlį iš Lietuvos, Jogailos, Žygimanto Augusto, Adomo Mickevičiaus kapai, didžiulis senamiestis ir Turgaus aikštė, kurioje Marijos bažnyčia su vienu iš gražiausių Europoje V. Stvošo medžio drožtu altoriumi.
Kelionėn šaukia ir poilsis, ir smalsumas. O ir apskritai pradedant Naujuosius, pamąstau, ką praėjusiais naujo sužinojau ar seno prisiminiau.
„Kino klasikos vakarus“ pamėgusius žiūrovus sostinės kino teatras „Skalvija“ paskutinį metų mėnesį kvietė į paskutinį ciklo seansą, pagal Trumano Capote‘s apysaką sukurtą, kino filmą „Pusryčiai pas Tifanį“ (rež. Blake Edwards, 1961). Gaila, nuvykti negalėjau, bet internete susiradau puslapį: www.lampokrat.ucoz.ru, jame rubriką retro filmai, o jau ten - ir minėtą kino šedevrą.
„Pusryčiai pas Tifanį“ – pats patraukliausias T. Capote kūrinys, pasakojantis apie jaunos merginos pastangas susirasti kelią į laimę. Vyresnieji prisimena, kad vos filmui pasirodžius kino ekranuose, Niujorko gatves užliejo „Pusryčių pas Tifanį“ mada. Netrukdavo nueiti nei 10 žingsnių, kad nepastebėtum pagrindinį vaidmenį juostoje atlikusios A. Hepburn atvaizdo ar detalės iš jos garderobo.
Kokia muzika palydėti metai? Manau, ypač tinko naujasis AC/DC albumas „Rock or Bust“. Nustembi, kad grupė priartėja prie tų aukštumų, kurias buvo pasiekusi aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Tai bemaž geriausias AC/DC albumas nuo „Back in Black“ laikų. Pasirodo, turi dar senoliai parako.
O ką traukti iš knygų lentynų? Tik ką Lietuvos knygynus pasiekė ketvirtoji prancūzų rašytojo Guillaume Musso knyga lietuvių kalba „Popierinė mergina“. Šio rašytojo knygos „Angelo kvietimas“, „Po 7 metų“ ir „Rytoj“ sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo.
Įkvėpimą praradusio garsaus rašytojo Tomo Boido gyvenime staiga pasirodo nuostabaus grožio keista mergina. Jei jis nustos rašyti - mergina pražus. Tai sąmojingas, įtemptas, romantiškas, pribloškiantis pasakojimas apie išgalvotą personažą - ir kartu neabejotinai gyvą žmogų, kurio gyvenimas priklauso nuo vienintelės knygos.
G. Musso prisipažįsta, kad būdamas trylikos ar keturiolikos pirmą kartą pamatė Woody Alleno filmą „Purpurinė Kairo rožė“, kuriame kino aktorius „išeina“ iš savo filmo, norėdamas praskaidrinti pilką restorano padavėjos kasdienybę. Filmas paskatino rašytoją susimąstyti apie realaus ir įsivaizduojamo pasaulio santykį, ši tema jį sužavėjo ir niekada nebepaleido.
Guillaume Musso – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 19 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. Tikiu, kad ir „Popierine mergina“ skaitytojas nenusivils. Ypač subtili ir stebinanti romano pabaiga. Bet ką čia pasakoti, juk skaitysite.
Pripažįstame, kad keista, kai kylant autorių atlyginimų mokesčiams ir mažėjant festivalių bei institucijų finansavimui kažkokiu būdu dar vyksta muzikinis gyvenimas, pasirodo vertingų knygų, kompaktinių plokštelių. Juk įsivaizdavome gerokai pesimistiškesnį scenarijų. Pasirodo, yra entuziastų, kuriems žūtbūt rūpi ką nors nuveikti, išsaugoti, sukurti. Dažniausiai - pusvelčiui ar išvis nemokamai. Todėl visiems pesimistams norėtųsi priminti Sąjūdžio laikų šūkį: „Tik nereikia mūsų gąsdinti!“ Štai vasarą buvome gąsdinami žiema – bus šalta, bus speigas... O nieko panašaus. Šalta ji nebent tiems, kurie neturi šiltų prisiminimų.
Norisi, kad prasidėję metai būtų kitokie, nes kasmet vis tas pat. Sako, praėjęs dešimtmetis buvo turtų kaupimo ir praradimo metas. Jau veik pusę šio dešimtmečio pragyvenome, tik kokiu vardu jį pavadinti, vis dar nežinome. Sutinku, nes kai kiekvieni metai gali pateikti įvairių staigmenų, toli nepaprognozuosi. Nors kertiniai dalykai visiems aiškūs. Tiesa, neatsakytų klausimų nemažėja. Ar tikrai „meilė trunka trejus metus“, nes paskui baigiasi chemikalai? Kiek Lietuvoje liko inteligentų? Kokias aferas vykdo mūsų valdantieji, jei niekas nenubaustas, o pinigai pasidalyti? Ar tikrai amerikiečiai buvo Mėnulyje?
Gyventojų Žemėje jau 7 mlrd., bet tik nedidelė šio pagausėjimo dalis išsivysčiusiose šalyse. Per artimiausius 40 metų 97 proc. gyventojų skaičiaus didėjimo teks Azijai, Afrikai, Lotynų Amerikai ir Karibams, skelbia Gyventojų duomenų biuras. Dauguma dabartinio 1,2 mlrd. jaunimo – beveik 90 proc. – yra iš besivystančių šalių. Taip jau yra, kad pasodinai vakare užrakintame kambaryje du kinus, rytą, žiūrėk - keturi sėdi.
Tegu ne žmonės, tegu likimas lemia, kam kokie bus 2015-ieji. Likimas teisingas! Gal ir keista, bet vieno norisi – tegu tik niekas staiga nesikeičia! Staigūs pasikeitimai nėra gerai.
Šventės mums puikiai parodo, jog padovanoti dovaną savo artimajam net ir sunkmečiu kur kas lengviau, nei padovanoti šypseną gatvėje sutiktam nepažįstamajam. Teisinamės, kad dabar mums eilinį kartą bloga diena, bet nepadarome nieko, kad nuotaika pagerėtų, jau nekalbant apie tai, kad ją pakeltume kitam žmogui. Nuotaika - kaip gripas. Ji plinta oru labai greitai.
Skaičiau, kad Kopenhagos autobusų kompanija „Arriva“ 103-uose autobusuose įrengė „meilės vietas“ žmonėms, ieškantiems partnerio. „Autobuse įmanoma net meilė iš pirmo žvilgsnio“, - tikina šios britams priklausančios bendrovės atstovas aiškindamas, kodėl autobusuose atsirado po dvi raudonu audeklu aptrauktas ir „meilės vietos“ ženklu pažymėtas vietas.
Kad praėję metai mūsų šaliai buvo nesėkmingi, pareiškė šeši iš dešimties suaugusių gyventojų. Apklaustųjų nuomone, patys nesėkmingiausi Lietuvai buvo 2009 ir 1999 metai. Iki 2019-ųjų dar toloka. O ko tikimasi iš 2015-ųjų? Penktadalis gyventojų mano, kad šie metai bus geresni mūsų šaliai, o šiek tiek daugiau nei trečdalis tikisi tokių pat, kaip ir praėjusieji. Per šias Kalėdų ir Naujųjų metų šventes dovanoms žmonės išleido daugiau nei prieš metus.
Jeigu daugiau dėmesio skirsime horoskopams ir įvairioms pranašystėms, paskaitysime keletą tos dienos horoskopų (jei pasitaikė ką nors blogo pranašaujantis horoskopas, ieškokite gero linkinčio), sužinosime, kad žmonės yra laimingi, tik jie to nežino. Gal todėl tikintys pranašystėmis gyvena ilgiau. Pastebėkite – horoskopuose visada yra daugiau gerų žodžių nei blogų.
Sena tiesa, jog viltis miršta paskutinė. Skaičiau, kad 2014 metais „Teleloto“ bilietų nupirkta 1,5 proc. daugiau nei 2013-aisiais. Nedidelis padidėjimas, bet vis tiek. Dar skaičiau, kad kas trečias šiuolaikinės Didžiosios Britanijos gyventojas tiki savo angelo sargo buvimu ir mano, kad sunkią minutę jis visuomet yra šalia. Pasirodo, dauguma britų tiki stebuklais ir tuo, kad aukštesnės galios gali jiems padėti rasti laimę ir sėkmę. Be to, kas dvidešimtas britas teigia savo akimis matęs savo angelą sargą. Nors į mačiusiųjų gretas nepatenku, bet angelais sargais tikiu. Šiaip jau gyvenime būna - ko labiausiai norėjai, tai turėdamas nesi laimingas. Gera nuotaika kyla netikėtai be priežasties. Bet svarbiausia, kad kalbant apie horoskopus ir ateities pranašystes verta nepamiršti, jog gyvenime reikia žinoti seną tiesą - ateitis pridengta nuo žmogaus akių.
Puikus užsiėmimas būti pranašu. Tavęs visi klausosi, o jeigu įvyksta tai, ką pranašavai, tampi populiarus, tave apgaubia mokslininko aureole. Televizija, spauda įspėja, jog galite pranašystėmis ar horoskopais tikėti, bet galite ir netikėti. Dauguma mano draugų sako, jog horoskopais, prietarais, burtais netiki, bet pats mačiau, kad kelią perbėgus juodai katei, per petį jie vis tiek nusispjauna.
Vienos televizijos laidos vedėjas kažkokios pranašės klausė, ar ši galėtų padėti moteriai, kurios miręs vyras kažkur laikė savo santaupas, bet žmonai nespėjęs pasakyti kur. Pranašė atsakė, girdi, galėtų. Pagalvojau, jog galėčiau ir aš – reikia žinoti, kur link velionis dažniausiai žiūrėdavo, ir toje pusėje ieškoti.

Ir pabaigai, mano galva, gražiausios žiemos eilutės:
Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai apsnigti. (Henrikas Radauskas)

Šventėse paslėpta kažkokia magiška nuotaika. Sveikinimai, dovanos. Sveikinkime visus, tuomet ir patys būsime pasveikinti. Mano palinkėjimas palydėjus metus: neišgyvenkite dėl smulkmenų, o dėl didelių dalykų išgyventi jau vėlu.