Kodėl taip šį mėnesį vadinu? Žiemą dažniau į rankas paimi knygą. Ko tam reikia? Sofutės ar patogaus didelio fotelio, pledo, arbatos puodelio ant stalelio, na, gal dar šokolado. Būna, kad tokiu metu norisi ne kokio nors detektyvo ar pramoginio romano, bet trokšti nerti į gilesnius pamąstymus. Tiesa, visad lauki pasakojimo patrauklumo, įtaigos ir pirmojo bei paskutiniojo sakinio jėgos. Gerai knygai reikia įdomaus siužeto, literatūrinės vertės ir balzamo širdžiai.
Ričardas JAKUTIS
Vasaris – paskutinis žiemos mėnuo. Pavasarį bus mažiau laiko atsiversti knygą, todėl paskutines žiemos dienas reikia tam išnaudoti. O dar vasarį knygų mėnesiu leidžia vadinti Vilniuje vykstanti knygų mugė.
Viena pirmųjų knygų, kurios man pradėjo šiųmetę žiemą, – poeto ir prozininko Adamo Zagajewskio „Du miestai“ (iš lenkų k. vertė Kazys Uscila). Perskaičiau visą knygą, nors girdėjau rekomendaciją, jog jei neatsiras laiko visai, tai bent perskaityti joje publikuojamą esė „Instrukcijos slaptajai policijai“, bylojančią apie senovės vergovės laikotarpį ir tarsi apie jo tęsinį – apie tai, kokie cinizmo žabangai tyko mūsų šiandien. Knyga kviečia pamilti ne tik autoriaus miestus Lvovą ir Glivicę, bet ir Krokuvą, Paryžių, savo šalies miestus, pradedant sostine ir baigiant gimtine, kas mums būtų Šiauliai. „Eilės ateina iš kitokio pasaulio. Iš kokio pasaulio? Iš pasaulio, kuriame gyvena dvasinis gyvenimas. Kur yra tas pasaulis? Negaliu pasakyti. Idėjos, metaforos ir nuotaikos ateina iš kitokio pasaulio. Kartais jos yra kupinos iškilaus pasitikėjimo, o kitąkart dvelkia pašaipa ir ironija“, – rašo A. Zagajewskis. Adamas Zagajewskis man labai primena Czeslawą Miloszą ir Adamą Mikneką. Ypač pastarąjį, šiais metais Sausio 13-ąją apdovanotą Laisvės premija, Lenkijos visuomenės veikėją, buvusį disidentą, vieną iš Lenkijos opozicinio judėjimo „Solidarumas“ lyderių, įtakingo dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiąjį redaktorių. Visiems įsiminė Lietuvai tarti A. Mikneko žodžiai: „Lenkija buvo, yra ir bus su jumis, nepaisant nesutarimų.“ Visi šie vyrai kiekvieną uždega meile artimui, miestui, gimtinei.
„Dviejų miestų“ veikėjai netikėti, bet įdomūs. Mes jų, aišku, nepažįstame, nors, anot autoriaus, turėtume pažinti. Štai paryžietis rašytojas Paul Léautaud? P. Léautaud laikė save labai žymiu, nors suvokė esąs vertinamas „kaip antraeilis rašytojas“. Kažkas iš literatūros kritikų pakišo mintį, jog A. Zagajewskis čia aprašo Alfredą Jarry. Knygoje randame ir disidentinių idėjų, ir emigrantų dalios. Pastaroji, be abejo, mums ypač artima.
Dar dvi savo nuoširdumu papirkusios knygos – gamtininko ir publicisto Henriko Gudavičiaus „Laiškai iš kaimo“ ir šiauliečio rašytojo bei dailininko Petro Rakštiko „Musių dainos“. „Pirmiausia reikia pažinti tai, kas gyvuoja šalia tavęs. Artimiausi tavo tėviškės kaimai ir turi būti tikrųjų atradimų žemė“, – tokiais žodžiais Henrikas Gudavičius pradeda dienoraščių knygą „Laiškai iš kaimo“. Knygoje Dzūkijos kaimo žmonių istorijas, jų santykis su gamta, gebėjimas eiti kartu su metų laikais. Man šie laiškai priminė Vinco Krėvės apsakymo „Bedievis“ veikėją Vainorų, turėjusį ypatingą ryšį su gamta – šis žmogus vien tik iš debesų formos galėjo pasakyti, ar tądien audra bus, ar ne. Vainorus ir Henriko Gudavičiaus žmonės siejo savo gyvenimus su gamta, kuri jiems buvo didelė vertybė, tačiau gaila, kad šiais laikais tai vis labiau nuvertinama.
Petro Rakštiko gyvenimo dėlionių knygą „Musių dainos“ – kažkas vykusiai ją taip pavadino – pradėjau skaityti nuo pabaigos, paskui kažką praleisti, vėliau prie praleistų vietų grįžti. Žodžiu, pasinaudojau Ch. Kortasaro „Žaidžiame klases“ principu. Ir tiko, ir patiko. Tiesiog klajojau rašytojo minčių vingiais, gal kiek žaidžiau, bet juk pats Petras Rakštikas yra pasakęs, jog kūryba jam yra žaidimas.
„Musių dainas“ pradėjau skaityti nuo pabaigos greičiausiai todėl, kad pačioje knygos pabaigoje pateikiamas Petro Rakštiko horoskopas visiems Zodiako ženklams. Štai ką jis rašo apie Vandenį (tai mano ženklas, tad jį ir išskyriau): „Vandenis yra toks vyninės veikėjas, kuris vandeniu skiedė vyną darbo metu ir nuo vieno padoraus santechniko gavo į kailį. Vandenis pagal parodymus vaizduojamas kaip dvigalvis. Ant galvų jam užmautos dvi karūnos, simbolizuojančios už karštą ir šaltą vandenį prisuktas sąskaitas.“
Jau ne kartą esu rašęs, jog netikiu Zodiako ženklais ir pagal juos sudaromais horoskopais. Su Petro Rakštiko Zodiako ženklų aprašymais viskas kitaip. Kas turi humoro jausmą, tam jie – kaip tik.
Linksma ir Petro Rakštiko istorija apie Šiaulių atsiradimą. Pasirodo, kažkas sutuokė mešką su veršiu ir davė jiems Saulės pavardę. Šie susilaukė daug raguotų ir uodeguotų vaikų, kurie namus statėsi, o kai pradėjo mirti, atsirado kapinės, bažnyčia ir visas miestas.
Kai Petrui Rakštikui pasakiau, jog perskaičiau jo naują knygą, jis nei iš šio, nei iš to paklausė: „O ką tu dar skaitai?“ Kai netikėtai paklausia, neturi ką atsakyti, pamiršti ką neseniai skaitei ir atrodo, kad tu nieko neskaitai.
Pastaruoju metu dažnai grįžtu prie patikimų knygų. Štai kažkelintą kartą perskaičiau G. G. Markeso „Šimtas metų vienatvės“. Na, negaliu be šios knygos ir tiek.
– Ką veikiate, pulkininke?
– Nagi sėdžiu, – atsakė šis, – ir laukiu, kada pro šalį neš mano grabą (psl. 165).
Pažįstama moteris pasipasakojo, jog skaitanti tik knygas apie madą. Pagalvojau, jog Lietuvoje tokių knygų išleidžiama ne tiek jau daug. O Šiauliuose ne kartą lankęsis mados guru Aleksandras Vasiljevas savo naujausios lietuvių kalba išleistos knygos pristatyme tiesiai šviesiai pasakė, kad knygų apie madą poreikis yra didžiulis.
Bandau prisiminti keletą tokių knygų. Dar knygynuose gulinti Saros Gay Forden „Mados namai Gucci“. Maloni knyga ir ją čiupinėjant (švelnus viršelis), ir skaitant. Tad lieti, glostai kaip kokią „Gucci“ rankinę. Gian Luigi Paracchini „Prada gyvenimas“ itin ryški knyga, kad negali jos nepastebėti, knygynuose nori nenori akys už jos užklius. Aišku, ryškus ne tik šios knygos viršelis, ryški ir asmenybė, kurios gyvenimui ji skirta – Miuccia Prada.
Atrodė ryškesnės knygos už „Prada gyvenimas“ nebegalėtų būti, bet ne – dar ryškesnė Renatos Molho „Būti Armani“. Po kelių tokių knygų mano knygų lentyna tampa marga it velykinis kiaušinis. Marie-France Pochna knygoje „Christianas Dioras“ veikia ne tik garsusis mados dizaineris, bet ir Paryžius. Gal todėl šią knygą perskaičiau iki pabaigos. Sužinojau, kad dizaineris beprotiškai mėgdavo teikti dovanas, o mėgstamiausias jo vaidmuo buvo Kalėdų Senelio. Dioro mados namuose kalėdinių dovanų sulaukdavo visi: Ch. Dioras ištisus mėnesius praleisdavo ieškodamas tinkamiausių dovanų kiekvienam iš 500 (!) savo darbuotojų.
Paloma Picasso ir Catherine Deneuve, Andy Warholas ir Rudolfas Nureyevas, Anna Wintour ir Viviene Westwood, Christianas Dioras ir Karlas Lagerfeldas, Francois Mitterrande’as ir Henry Kissingeris su žmonomis užtinkami Alice Rawsthorn knygoje „Yves Saint Laurent. Biografija“. Be abejo, ne vienas knygos puslapis skirtas ir geriausiam Yves Saint Laurent draugui Pierre’ui Berge.
Įdomu, kad visos tos knygos pasirodžiusios 2013 – 3014 metais. Ir tai dar ne viskas. Jennifer L. Scott „Madam Elegancijos pamokos“, June Marsh „Mados istorija. Nuo New Look iki šiandien“, Jennifer Baumgartner „Ką apie tave sako apranga. Psichologija moters drabužinėje“, Ines de la Fressange, Sophie Gachet „Paryžietė“...
Ir pagaliau Aleksandro Vasiljevo knyga „Mados likimai“ (pirmoji pas mus pasirodžiusi jo knyga „Šiandien esu madingas. 100 atsakymų į klausimus apie madą ir save“), intriguojanti mados pasaulio faktais, pasakojimais iš vintažinių suknelių aukcionų. Pradedi skaityti ir supranti, kad apie madą beveik nieko nežinojai.
Dar viena moteris papasakojo, jog skaitanti knygas apie keliones. Skaitydamas tokias knygas susidariau miestų penketuką, kuriuos norėčiau aplankyti būtent žiemos metu, nes juose tikrovė susipina su pasakos pasaulio. Nuo savo sofutės – tiesiai į žiemos šventę.
Pirmiausia – Zalcburgas. 1818-aisiais šiame mieste pirmąkart sugrota daina „Tyli naktis“, ilgainiui tapusi Kalėdų simboliu visame pasaulyje. Toliau sektų Edinburgas, kuriame ir žiemą turistai ras romantiškų pilių su išpuoselėtais subtropiniais sodais, škotišką kalnų idilę, rūstų įlankų grožį ir neįtikėtinai klaidžius salų labirintus. Berlynas visus kviečia ne tik į grandiozinį Naujųjų sutikimą prie Brandenburgo vartų, bet laukia svečių visais žiemos mėnesiais, nes jis visus tuos mėnesius išlieka itin gyvybingu miestu su begale žiemos linksmybių.
Žiemą Praha sužiba visu savo grožiu. Garsieji slidinėjimo kurortai ir SPA, su pasivaikščiojimais Kalėdiniuose turgeliuose, Karolio tiltu, senamiesčio gatvelėmis. Ir galiausiai Talinas, kuris žiemą virsta miestu iš nuostabios knygos: senamiesčio gatvelės alsuoja jūros kvapo persmelktu šaltuku, o tradicinė vietos architektūra puikiai dera su šventine žiemos nuotaika.
O kokia knyga labiausiai suintrigavo savo siužetu? Bent mane Marinos Stepnovos romanas „Lazario moterys“ (iš rusų k. vertė Sigitas Parulskis) – pasakojimas apie aistringą gebėjimą mylėti ir nekęsti bei apie tai, ką žmonės sugeba padaryti iš meilės ir ką meilė jiems padaro. Tai šeimos saga nuo carinės Rusijos iki šių laikų. Gabus fizikas, našlaitis Lazaris Lindtas atvykęs į Maskvą iš karto įgyja įtakingų mokslininkų pasitikėjimą ir ima sparčiai lipti karjeros laiptais. Po kelių pabuvojimų jį globojančio mokslininko Čaldonovo šeimoje, Lindtas įsimyli jo žmoną Marusią. Bevaikė Marusia į Lindtą gi žiūri kaip į įsūnį, ir motiniški jausmai niekuomet neperauga į jokius kitus. Norėdamas pamiršti šią meilę Lindtas metasi į trumpalaikius romanus su begale moterų, kol vieną dieną įsimyli jaunutę Galiną ir pameta dėl jos protą, kaip ir dėl Marusios. Galina būna su Lindtu, tačiau jo nekenčia ir laukia jo mirties, neapykantą perduodama tiek savo sūnui, tiek anūkei, genialiai balerinai Lidočkai.
Ši knyga labai jautri, vietomis sentimentali, bet drauge žiauri. Lindtas, pradžioje traukiantis savo drąsiu charakteriu ir gražiomis savybėmis, vėliau sukelia atstumiantį jausmą. Galinos personažas irgi daugiaplanis. Visas siužetas neslepiamas už kokio nors nudailinto fasado, nebijoma cinizmo ir vulgarumo. Viskas kaip gyvenime.
Girdėjau vykusį pastebėjimą, kad nemokėjimą skaityti paslėpti po plytine knyga su spalvotais paveiksliukais turi teisę tik tie žmonės, kurie tokias knygas gauna dovanų. O šiaip jau mokėjimas skaityti nėra susijęs tik su gebėjimu pažinti raides.
Knygos rašomos, kad žmogui būtų lengviau gyventi. Bent mane knygos išmokė, kad ne viską reikia sakyti, daug kas turi slėptis tarp eilučių. Nežinau, ar gerai, bet, kaip bebūtų, tai diplomatijos pradžiamokslis. Manau, kad, pavyzdžiui, gydytojai elgiasi kaip geri rašytojai. Jei paciento kraujospūdis siekia, tarkime, 170 ir gydytojas pasako tai pacientui, spaudimas iškart šokteli iki 190. Todėl gyvenimo praktikos turintys gydytojai sako, kad kraujospūdis iš esmės normalus, pacientas nurimsta ir spaudimas išties nukrenta gal net iki 140.
Knygą galima pasitelkti kaip terapijos priemonę. Austrų psichoterapeutas Viktoras Franklis teigia, kad knygos ypač padeda įveikti laisvadienių neurozę, išėjimo į pensiją krizę ir nedarbo neurozę. Anot psichoterapeuto, žmonėms, kurių rašomieji stalai nukrauti knygomis, tokios neurozės nebaisios, jie visad išlieka žvalaus ir veiklaus proto. Dar jis siūlo pereiti nuo pragyvenimo priemonių klausimo prie gyvenimo tikslo, gyvenimo prasmės. Niekas neprilygs knygai kaip katalizatoriui, skatinančiam atrasti prasmę. Iš tiesų skaitymas skatina žmogų ne bėgti nuo savęs, nuo savo paties tuštumos, bet leidžia jam grįžti prie savęs. Manau, neteisinga išankstinė nuostata, kad vienas ar kitas skaitytojas tiesiog per kvailas skaityti šią ar kitą knygą. Yra idiotų, tapusių idiotais tik todėl, kad koks nors psichiatras kartą palaikė juos idiotais.
Šiandieniai penkiasdešimtmečiai-šešiasdešimtmečiai puikiai pamena tuos laikus, kai negalėdavo užmigti be knygos rankose, kai ją skaitydavo autobuse ar net prie pietų stalo šakute smeigdavo cepeliną, o akys būdavo nukreiptos į šalia lėkštės atverstą knygą, žurnalą ar išlankstytą laikraštį. Gydytojai mėgo aiškinti, jog tokie skaitymai kenkia akims, o aš tiems skaitytojams jausdavau pagarbą. Kai, tarkime, autobuse išvysdavai skaitantį draugą ir pasisveikindavai, jis krūptelėdavo, pakeldavo akis nuo teksto, pažvelgdavo į tave truputėlį sutrikęs, tarsi jam reikėtų šiek tiek laiko suvokti, kas vyksta.
Dar taip neseniai džiaugėmės Skaitymo metais. Nustebau sužinojęs, kad pagal studentų atliktą apklausą 75 proc. respondentų žinojo apie Skaitymo metus. Net negalvojau, kad tiek daug yra. Dar maloniau nuteikė duomenys, kad grafos „Visai nėra poreikio skaityti“ nepažymėjo nė vienas, kad poreikis skaityti yra vidutiniškas – 30,9 proc., kad knygos poreikis didelis – 25 proc., o kad labai didelis – 8,8 proc.
Manau neklysiu teigdamas, jog šiandien geriau pasitikėti ne politikais, ne reklamomis, ne, pagaliau, pinigais, o rašytojais, ypač poetais. Norisi kalbėti Jurgio Kunčino žodžiais, kuriais, tiesa, jis perfrazavo jau anksčiau to linkėjusį savo kolegą Tomą Venclovą: „Už tai, kad stovi pas vartus / poetas toks kantrus, / už jo eiles penkis kartus / arba šešis kartus.“ Sako, didieji knygų mėgėjai mėgsta kelti tostą: „Už knygos sugrįžimą!“ Nors gal išėjusi nuo mūsų ji ir nebuvo.
Ką pasakyti pabaigai? Geriausiai apie knygas, mano galva, yra pasakęs G. G. Markesas jau šiame tekste minėtame romane „Šimtas metų vienatvės“: „Pasaulio pabaiga ateis tą dieną, kada žmonės patys važinės pirma klase, o knygas vežios prekiniuose vagonuose.“
