Prieš kelias dienas bičiulių paklausiau, kokios svarbiausios datos artėja. Norėjau sužinoti, ar daugiau bus sakančių, jog Įsimylėjėlių diena, ar daugiau atsiras patriotų, prisimenančių Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Nustebau, jog dauguma atsakė, kad artėja rinkimai į merus ir savivaldybių tarybas.

Ričardas JAKUTIS
Tad šiandien ne apie Šv. Valentiną, bet apie rinkimus, juo labiau kad iki jų liko dvi savaitės. Visuose gyvena viltis, jog tiesioginiai merų rinkimai pakeis ar bent išjudins nuo senų laikų užsilikusią partinio valdymo sistemą ir tai taps žingsniu demokratinio valdymo link.
Ką kalba kandidatai? Visi žada rūpintis Šiauliais. Be abejo, Šiauliais geriau rūpintis, negu nesirūpinti. Mažesnės ir sąžiningesnės sąskaitos už komunalines paslaugas, rūpinimasis šeimomis, švari aplinka, verslumo skatinimas, patriotizmo skiepijimas, visavertis vaikų ugdymas, emigrantų sugrąžinimas ar net nemokamas viešasis transportas – pagrindiniai pažadų lavinos punktai. Rinkėjai daro didžiulę klaidą manydami, kad pažadai geri vien todėl, jog atitinka jų fantastinius lūkesčius. Antra vertus, net neištesėti pažadai geriau negu jokių.
Nustebau sužinojęs, kad Lietuvoje net apie 400 kandidatų pretenduoja miestų ir miestelių merus. Šiauliuose buvo ypač gražus ir prasmingas skaičius – 12. Reikėjo rinkti, kuris iš jų šventasis Petras, juk jis ir turi tapti meru? Aukščiausiasis pažadėjo Petrui Dangaus karalystės raktus. Kam atiteks miesto raktai? Deja, kandidatų skaičius sumažėjo ir tai išardė gražų šventą skaičių.
Mąstau, kokiomis savybėmis norintys sėsti į merų kėdes turėtų pasižymėti. Pirmiausia išskirčiau išsilavinimą, po to gebėjimus, miesto gyvenimo išmanymą, darbštumą, toleranciją, meilę žmonėms. Ir neužtenka manyti, kad aš tas savybes turiu, reikia jų ir turėti. Meras turėtų būti lyderis ir drauge sugebėtų dirbti komandoje. Man įdomu, ar pretendentas į merus sugebės atstovauti Šiauliams, ar jo žodis sugebės įtikinti ministrus, Ministrą Pirmininką ir Prezidentę. Džiugu, jei mero savybės būtų apibūdinamos dviem raidėmis „i“ – intelektas ir inteligencija. Prisiminiau istoriją apie tris studentus, gavusius užduotį įvertinti atliktą darbą.
Visi rado darbe pasitaikiusių trūkumų, tačiau buvo įvertinti nevienodais balais. Paklaustas, kodėl taip, dėstytojas paaiškino, jog mažiausiu balu įvertintas studentas trūkumus rado, kaip ir visi kiti, tačiau aukštesniu balu įvertintas rado trūkumus ir priežastis, kodėl jie atsiranda, o aukščiausiu balu – trūkumus, jų priežastis ir būdus kaip tų trūkumų išvengti.
Kuris iš jų vertas būti meru?
Psichologai sako, jog užtenka apie žmogų žinoti tris dalykus: amžių, gyvenamąją vietą ir ką jis galvoja apie sovietmetį – ir jau galima tiksliai nuspėti, už ką jis balsuos rinkimuose. Lytis, gyvenamoji vieta, amžius, pajamos, užsiėmimas, religingumas teisingo spėjimo tikimybę padidina iki 44,3 proc. Pasidomėjus, kokia yra žmogaus socialinė aplinka, spėjimo tikslumas išauga iki 61 proc. Taip jau yra, kad pas mus partijos finansuojamos iš biudžeto, tai yra, iš visų mūsų pinigų, ir todėl kandidatai dovanų gauna kažkiek eterio laiko ir spaudos skilčių išsakyti savo nuomonei. Mano galva, tai kandidatai turėtų daryti už savo pinigus.
Manau, kad diskusijų metu kandidatai į Šiaulių merus sudėtingų klausimų nesulauks, nes atominė toli, lito nebesugrąžinsi. Klausimas ir atsakymas – du atskiri meno kūriniai.
Su bičiuliais diskutavome, ar geriau, kai į miesto merus patenkama evoliuciniu keliu, ar revoliuciniu. Nusprendėme – evoliuciniu, nes taip ir pasaulis atsirado. O trumpai apie merus pasakysiu – reikia tam turėti charizmą, ir tiek.
O diskutuojant apie miestą, paprastai jo įvaizdis būna šiek tiek nutolęs nuo tikrovės. Dažnai – blogesnis. Šiauliai dažnai apibūdinami kaip piktų, abejingų žmonių miestas. Suvešėjęs nelaimingumo genas. Šiauliečiai nelinkę bendrauti viešose erdvėse. Gal mieste trūksta jaukių kavinių ar viešų erdvių, kuriose miestiečiai galėtų bendrauti? Netrūksta, nes jei būtų mažai, jos būtų pilnos. Tiesiog šiauliečiai nemoka gyventi savo mieste. Tiesa, ir pats žmogus turi jaustis reikalingas miestui. Reikia neišleisti iš akiračio tų, kurie turi ir siūlo miestui naudingų ir svarbių idėjų. Savo miestu derėtų džiaugtis ir didžiuotis.
Tad prieš rinkimus vėl prisimename, kad yra toks dalykas kaip diskusijos. Šiandien girdime daug pamokymų, pamokslavimų, nurodymų. Dažnai tie mokytojai pagal savo mokslą patys negyvena. Bet kaip ten bebūtų, vertingesnės už pamokymus, pavienius pamokslavimus, mano galva, yra diskusijos. Gaila, kad diskusijų pas mus tartum ir nėra. Spaudoje gal dar užtiksi skyrelį „Nuomonės“, bet daug rečiau – „Diskusijos“. Perskaitei vieną nuomonę, lauk, kol kada nors kas nors vėl pasisakys. Sistemos jokios. Tiesiog nėra diskusijų kultūros. Garsiai šauki – vadinasi, diskutuoji. O kažkada Vilniaus Šventųjų Jonų bažnyčioje (ir ne vien joje) buvo dvi sakyklos, viena priešais kitą, ir į jas užlipę kunigai jėzuitai dėstydavo savo pamąstymus tikėjimo temomis.
Ką reiškia pats žodis „diskusija“? Lotynų ir lietuvių kalbos žodyne parašyta, jog „discussio, – onis“ tai: l) sukrėtimas, 2) tyrimas, nagrinėjimas, 3) ištryškimas iš organizmo, 4) finansinė revizija. Diskusijos vertingos tuo, kad tu gali klausytis kelių nuomonių ir ieškoti tiesos. Viena nuomonė sudaro vaizdinį, jog gyvename teisuolių pasaulyje.
Sovietmečiu diskusijų tarsi ir būdavo, tačiau kaip tik nuo tada jos įgijo tam tikrą negerą kvapelį. Diskusijų pabaiga turėdavo būti tokia, kokios reikėdavo. Nors diskutuojama tada būdavo dažniau. Tam būdavo tinkamos įvairios vietos. Kad ir miesto maršrutiniai autobusai. Mano jaunystės metais – prieš keturiasdešimt metų – kelionės miesto autobusais buvo visai kitokios nei dabar. Keleiviai sudarydavo vieną darnų kolektyvą, tiesa, kiekvienoje stotelėje prarandantį vieną kitą savo narį, bet pasipildantį naujais, tik įlipusiais. Keleivius vienijo pokalbiai. Autobuse vyravo tvarka, bet kuris sėdintis paauglys bemat būdavo sugėdintas ir paprašytas užleisti vietą garbingesnio amžiaus keleiviui.
Pokalbių temų anuomet nebuvo daug, tačiau viena kita temelė būdavo randama ir tos diskusijos keleivius suartindavo. Dabar keleiviai autobusuose tyli, nors temų pabendrauti tikrai būtų. Pagalvojau, kokios temos būtų svarbiausios. Gal apie emigraciją? O gal apie tai, ar krizė jau baigėsi ar dar ne? Apie tų, kurie prie lovio, machinacijas. O kiek būtų galima padiskutuoti apie komunalines paslaugas ir jų brangumą. Apie išjungtą gatvių apšvietimą. Aišku, apie eurus. 1,30 euro ir 1,60 euro atrodo veik tas pat, o iš tikro tai veik 1 lito skirtumas.
Tiesa, apie tai, kas vertas būti meru, diskusijų norėtųsi ir garsesnių. O šiaip mūsų gyvenimo tyrinėtojai teigia, kad daugiausiai diskutuojama emigracijos tema. ,,Aš manau, kad amoralu palikti savo šalį, teisinantis, kad grįšim tada, kai čia bus lengviau gyventi. Sugrįžtantys emigrantai turėtų susimokėti sugrįžimo mokestį, kokį 1000 eurų už kiekvienus emigracijoje praleistus metus“, – televizijos laidoje „Ginčas be taisyklių“ negailestingas emigrantams liko jos vedantysis Kristupas Krivickas. ,,O aš manau, kad yra žmogiška išvažiuoti ten, kur gyvenimas geresnis, juk visi nori sotesnio duonos kąsnio sau ir savo vaikams“, – bandė suprasti emigrantus kita laidos vedančioji Rūta Ščiogolevaitė. ,,Lietuvoje gyventi neįmanoma, čia gali dirbti po šešiolika valandų per parą ir vis vien būsi ,,ubagas“, – rėžė populiarioji Raisa Šarkienė. ,,Dažnai koncertuoju emigrantams, ypač Amerikoje būna sunku matyti išvykusiųjų ašaras, vos uždainuoju lyrišką dainą. Nesmerkiu tų žmonių dėl to, kad jie paliko Tėvynę, jie tikrai myli Lietuvą ir žada sugrįžti, kai vaikai užaugs“, – dalijosi savo koncertine patirtimi pas emigrantus dainininkas Romas Dambrauskas.
2008 metais Jungtinių Tautų bei Eurostato ekspertai prognozavo, kad trijų milijonų gyventojų Lietuvoje neliks tik apie 2035-uosius. Vėliau patikslino, kad tai įvyks apie 2030-uosius. Deja, kad ir kaip gailėtume trijų milijonų, apie kuriuos dainuoja Marijus Mikutavičius, tenka pripažinti: kritinę gyventojų ribą peržengėme dar 2012 m., taigi šiandien mūsų telikę 2 mln. 900 tūkst. Pasaulinės prognozės juolab neguodžia, priešingai – jau 2040 m. mūsų šaliai žadama 2 mln. gyventojų. Gaila, bet aš net tokiu „optimistu“ nesijaučiu, nes man atrodo, kad tai įvyks dar anksčiau. Tapome retai apgyventu kraštu: devyniolikoje iš šešiasdešimties šalies rajonų savivaldybių gyventojų tankumas nesiekia nė 12,5 gyventojo viename kvadratiniame kilometre.
Negana to, vėl ūgtelėjo mirtingumo rodikliai. Pasilyginę su kaimynais estais (pagal Eurostatą) matome, kad jie šių problemų patiria kur kas mažiau: tarkime, 2014 m., skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų, nuo širdies ir kraujotakos sistemos ligų mirė 416 estų (915 lietuvių), nuo piktybinių navikų – 270 estų (287 lietuvių), nuo išorinių mirties priežasčių – 48 estai (78 lietuviai) ir pan. Taigi nieko keista, kad savo ilgaamžiškumu garsėjančius europiečius (ispanus ar italus) mirčių skaičiumi 100 tūkst. gyventojų lenkiame vos ne dukart, o ES vidurkį – pusantro karto. Prastai atrodome ir pagal vieną svarbiausių visuomenės gerovės rodiklių – vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę. ES šalių kontekste lietuviai ir latviai pagarsėję kaip gana anksti iškeliaujantys Anapilin (pagal 2014 m. Eurostato duomenis, mes gyvename 8,4 metų trumpiau už ispanus). Vidutinė gyvenimo trukmė ES nuolat ilgėja ir šiandien siekia jau 79,2 metų, deja, lietuviai vidutiniškai tegyvena 74,1 metų.
Kokios dar diskusijos vyksta. Vis dar diskutuojama dėl „Krantinės arkos“ Neryje. Vasarą buvo renkami parašai už nugriovimą (viso internete surinkta 3000 parašų) ir rašomi straipsniai „už“ ir „prieš“, o paskui viskas baigėsi. Skulptūra liko stovėti, aistros parsikėlė pora šimtų metrų dešiniau – pas Žaliojo tilto skulptūras. Paskutiniu metu diskusijos dėl sovietmečiu pastatytų Žaliojo tilto skulptūrų atsinaujino su nauja jėga. Politikai čia dalyvavo gerokai aktyviau nei Krantinės arkos temoje. Ryškiausios dvi nuomonės: griauti, nes tai – sovietmečio simbolika, palikti, nes tai – paveldas. Vidurio besilaikantys siūlė skulptūras palikti, bet transformuoti parodant šiuolaikinės visuomenės požiūrį į sovietmetį. Diskusiją teisinga linkme pabandė nukreipti Ernestas Parulskis pasiūlydamas visuomenei balsuoti savo pinigais. Aš gi pritarčiau siūlantiems Žaliojo tilto skulptūras palikti, bet tik jas apdengti grotuotu narvu.
Skaičiau, jog praėjusiais metais daugiausiai diskusijų ir būta dėl emigracijos, antrojoje vietoje – „Krantinės arka“ Vilniuje, trečioje – Žaliojo tilto skulptūros. Jei pasaulio mastu – tai sausio mėnesį dėmesio ir diskusijų centre atsidūrė Prancūzijos savaitraštis „Charlie Hebdo“. Ar Mahometo užpakalio vaizdavimas tai jau ir yra toji spaudos laisvė? Bulvare mane sustabdžiusi moteris šito paklausė. Atsakiau, jog bent aš esu kraštutinės žodžio laisvės gynėjas ir mąstau, kad kartais tokios karikatūros reikalingos. Na, kad supurtytų, kad priverstų susimąstyti. Galima diskutuoti, kad tai nepadoru, bet negalima drausti kitaip mąstyti ir jokiu būdu negalima už tai žudyti. Gyvename laisvame pasaulyje. Aišku, amerikiečiai pernelyg demokratiški su sugalvotais žodžiais „afroamerikiečiai“, ar naujausiu nutarimu Kalėdas vadinti ne Kalėdomis, o sezoninėmis šventėmis, kad neįžeistų kitų tautų.
Daug diskusijų dėl šiųmetinės Eurovizijos. Ar būtinai tiek egzaminų reikia norintiems patekti į Euroviziją, ar būtinai pretendentai turi pažinti natas? Didieji mūsų muzikai sako, jog reikia, jog pažinti privalo, tačiau vis tiek ne vienam žiūrovui atrodo, jog šiais metais Eurovizijos atranka tapo beveidžių atlikėjų festivaliu. Kartais ir man susidaro toks įspūdis, jog dalyviai neturi planų sublizgėti Eurovizijoje, o tik nori būti kažkiek žinomi ir surinkti klausytojų į savo koncertą, tarkime, Joniškyje.
Diskutuojama apie televizijų laidas. Tūlas, kas dabar madinga, giriasi, kad televizoriaus nežiūri, tačiau kas kada buvo rodoma puikiai gali papasakoti. Visi vieningai pripažįsta televizijos laidų „TV pagalba“ ir „24 valandos“ neskoningumą, tačiau dauguma žiūri jas, o ne, pavyzdžiui, tuo pat metu rodomą serialą „Naisių vasara“. Jokiu būdu nesakau, kad „Naisių vasara“ – tai jau kažkoks šedevras, bet tai malonus, na, gal kiek ir primityvokas filmukas apie taurius jausmus, lietuviško kaimo grožį. Keiksmažodžių, snukių daužymo, prasigėrusių veidų jame nepamatysi, o be jų žiūrovui nuobodu. Televizijoje norime matyti blogesnius už save, o ypač tuos, kurių nekenčiame.
Televizijoje populiarėja suvaidintos situacijos. Žmonės diskutuoja, ar taip buvo, ar tai tik suvaidinta. Ypač daug tokių situacijų neseniai pasibaigusiame projekte „Šok su manim“. Gal todėl „Šok su manim“ laidos taip žiūrimos. Žiuri komisijos narys, tokių situacijų meistras J. Smoriginas prašo vedančiojo M. Stasiulio priminti jam, ar tai jau penktas „Šok su manim“ sezonas ir ar tai jau šeštoji laida, nes, girdi, amžius jau jo ne toks, kad viską prisimintų. M. Stasiulis paaiškina: „5 sezonas, 6 laida, randamės Vilniuje, Konarskio gatvėje.“ Net man sunku pasakyti, ar tokia situacija ir visi žodžiai prieš tai jų abiejų ir kitų laidos rengėjų aptarti, ar viskas gavosi spontaniškai. Jeigu spontaniškai, tai M. Stasiuliui galima tarti „bravo“. Prisiminiau ir V. Šapranausko laikus, kai J. Smoriginas prašė kaip šokių žinovą jį gerbti, nes jis baigęs dvi aukštąsias choreografijos mokyklas. „Vieną kairei kojai, kitą dešinei“ – įsiterpė Šapranauskas.
Ar galima diskutuoti apie humoro jausmą? Galima, nes humoro jausmo buvimo ar nebuvimo tema, be abejo, yra diskusinis klausimas. Tad baigsiu dviem neseniai girdėtais anekdotais. Pirmasis, pagal manąją humoro jausmo skalę, prastokas, antrasis labiau vykęs. O gal jums atrodo kitaip? Pirmasis. Vaikas ieškantiems jo tėčio: „Tėvelis kiaulidėj, eikit ir atpažinsit – jis su skrybėle.“ Antrasis. Prašymas: „Apibūdinkite save trim žodžiais.“ Atsakymas: „Tinginys.“