„Yra pasaulis nuostabus, kurio neranda niekas“, – tai sausio mėnesį mus palikusio nuostabaus poeto Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščio „Eldorado“ pirmosios eilutės. Bet apie šį mūsų literatūros korifėjų kiek vėliau, o norisi pradėti tiesiog apie knygas mūsų gyvenime. Apie knygas neseniai rašiau, bet esu įsitikinęs – knygos gyvenime tokios svarbios, kad apie jas galima rašyti ir rašyti. Sausio pabaigoje Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojai inicijavo smagią skaitymo skatinimo akciją „Nebūk besmegenis – skaityk!!!“ Prie bibliotekos lipdė sniego senį, įdėjo jam į rankas lentelę su užrašu, raginančiu visus skaityti, ir tinklapyje ,,Facebook“ ragino visas bibliotekas prisijungti prie šios akcijos.

Ričardas JAKUTIS
Besibaigiant antram šių metų mėnesiui jau norisi tavęs, gerbiamas skaitytojau, paklausti: „Ką, tamsta, jau spėjai šiemet perskaityti?“ Ar ėmėme daugiau skaityti? Nors šiandien knygų tiražai ir kaina, palyginti su sovietmečiu, skiriasi keliasdešimt kartų, bet knygų leidėjai įsitikinę, kad tik dabar formuojasi tikras skaitytojų būrys. Juk ir XVI – XIX amžiuje neretai didelė knyga kainuodavo tiek pat, kiek arklys ar keletas karvių. Anuomet fotografuodamiesi su knyga rankose kai kurie žmonės norėjo pasirodyti, kad yra išsilavinę, o ne kokie nors beraščiai. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad kažkas kitiems dovanotų nuotrauką, kurioje jis meiliai apsikabinęs ar glaudžia prie savęs kompiuterį.
Šiomis dienomis Vilniuje vykstančios knygų mugės organizatoriai teigia, kad mugė pagal lankytojų skaičių aplenkė automobilių parodą ir yra antroji po statybų parodos „Resta“. Skeptikai ir toliau gali tvirtinti, jog žmonės neskaito. Arba kad ateina į mugę nusipirkti knygų pigiau. Tačiau kam jas pirkti, jeigu neskaito?
Nuo 2000-ųjų kasmet vykstančią Vilniaus knygų mugę jau galima prilyginti tokioms mugėms Frankfurte, Leipcige, Geteburge, Maskvoje, Varšuvoje ir kt.
Šešioliktosios skaitytojų šventės vasario 19 – 22 dienomis dėmesio centre atsidūrė detektyvai bei aktualių temų tyrimai. Apie tai byloja jau pats mugės pavadinimas – „Nenušaunamas žanras: detektyvas“. Tikra tiesa, jog šio žanro niekas nepajėgia nušauti jau daugiau nei pusantro šimto metų: Edgaras Allanas Poe, Arthuras Conanas Doyle‘is, Agatha Christie, Georges Simenon – tik keli vardai, į savo tekstų spąstus įvilioję milijonus skaitytojų visame pasaulyje. Didžiausiais tiražais pasaulyje leidžiama Biblija, o po jos seka Arthuro Conan Doyle‘io ir Agathos Christie romanai apie seklius Šerloką Holmsą ir Erkiulį Puaro. Kas nežino garsiosios Šerloko Holmso frazės: „Elementaru, Vatsonai“. Tiesa, Šerlokas Holmsas turi savo prototipą – tai vienas iš Arthurui Conan Doyle‘ui universitete dėsčiusių profesorių.
Vilniaus knygų mugė skatina vėl pamąstyti sena, bet amžina tema apie knygą mūsų gyvenime, ką skaitome ir kodėl skaitome. Kodėl skaitome knygas? Didieji išvardija daug priežasčių: iš nuobodulio, neturėjimo ko nusitverti, troškimo kaip nors prastumti laiką, o gal iš smalsumo, noro ką nors sužinoti, pagarbos svetimai patirčiai, žinant, kad rašytojai yra talentingi, ir noro iš jos pasimokyti, tobulėti. O gal todėl, kad ir kiti skaito. Ypač knygas, kurias tie kiti „labai“ skaito. Dar gali būti dėl noro jausti pranašumą prieš rašančiuosius ir juos kritikuoti. Nors tai retas atvejis. Reta ir iš baimės atsilikti, nes jei tau niekas nerūpi, tai nerūpi ir tai. Kaip bebūtų, džiugina, kad ilgame sąraše, kuriame išdėstyta tai, kas madinga – drabužiai, muzika, automobiliai, yra ir punktas „madinga skaityti“.
Bet mada tėra mada, o labai svarbūs klausimai, kaip išmokyti vaiką pamėgti knygą, kaip rasti laiko skaityti, kaip pasiekti, kad skaitymas taptų gyvenimo būdu, kodėl kadaise skubantis perskaityti kiekvieną iškabą ir godžiai ryjantis tėvų skaitomos pasakos žodžius vaikas ilgainiui nusigręžia nuo knygos, kodėl žmonės nebenori skaityti, yra opūs.
Viename tekstų apie mokyklą klausiau, ar prisimeni savo mokytojų pavardes. Džiaugiuosi, jog lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų pavardes prisimenu. Todėl nesunku buvo atsakyti, kodėl aš skaitau. Tiesa, sumąsčiau, jog esu tradicinis literatūros vartotojas. Man skaitymas – pramoga. Net nežinau, ar tai gerai. Kas savaitę nusiperku ar iš bibliotekos parsinešu naują „skaitymo injekciją“ ir, ilgai nedelsdamas, ją sunaudoju. Jaučiu, kad ne darbą dirbu, bet, vakarietiškai tariant, turiu gerą laiką.
Tikriausiai mano mąstymas klostytųsi kitaip ir mano užsiėmimai, gyvenimas būtų kitoks, jeigu jaunystėje būčiau perskaitęs kai kurias knygas, nuo kurių dabar lūžta knygynų lentynos. Taip pat jis būtų kitoks, jei nebūčiau perskaitęs knygų, kurias perskaičiau.
Pirmoji mano sielos gelmes suvirpinusi knyga buvo Vilhelmo Haufo pasakos. Prisimenu „Špesarto smuklę“ (taip knyga ir vadinosi), „Mažąjį Muką“, „Nykštuką Nosį“, „Šaltąją širdį“ ir kitas šio vokiečių autoriaus pasakas. Knygą man padovanojo iš Kauno atvykusi teta. Ši mano tėvelio sesuo ir taip jau man buvo didelis autoritetas. Įdomiai pasakojo, stebino, kiek daug ji žino. Dabar suprantu, kad labai svarbu, kas tau vaikystėje paduoda knygą.
Po to sekė A. Diuma „Trys muškietininkai“. Paauglystės metai prasidėjo su Dž. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“, po jos Dž. Keruako romanas „Kelyje“. Pastebėjau, kad geros knygos anuomet pasirodydavo kas 5 – 7 metus. „Rugiuose prie bedugnės“ – 1966 m., „Kelyje“ – 1972 m., H. Hesės „Stepių vilkas“ – 1979-aisiais. Tiesa, negalima sakyti, kad gerų knygų nebuvo. Juk leido klasiką. Nors, deja, ne visą, pavyzdžiui, iš F. Dostojevskio kūrybos negalėjome perskaityti „Demonų“, o „Rugiuose prie bedugnės“, „Kelyje“, „Stepių vilkas“ ir dar keletas knygų, esu įsitikinęs, buvo tos, kurios keitė žmonių gyvenimus.
Miniu čia tik knygas jaunimui. Jaunas buvau. Nors nemanau, kad ano meto pagyvenusiems „Rugiuose prie bedugnės“ ar „Kelyje“ nepatiko. Dabar aš pagyvenęs, bet man tos knygos ir toliau nuostabios. O knygų jaunimui tuomet mažai (labai mažai) verčiama buvo. Lietuvių autorių irgi tik kelios tebuvo. Tai apysakos – Justino Marcinkevičiaus „Pušis, kuri juokėsi“ ir Vytauto Bubnio „Arberonas“, pagal kurią Lietuvos kino studija susuko filmą „Mažoji išpažintis“ su Vytautu Kernagiu ir posakiu „Benai, plaukiam į Nidą!“ „Pušyje, kuri juokėsi“ galėjome susipažinti su anuo metu pas mus draudžiamų filosofų Heidegerio ir Hiuserlio mintimis, kuriomis kalbėjo J. Marcinkevičiaus kūrinio herojus. Tik šalia jaunimo knygų mes, aišku, skaitėme ir F. Dostojevskį, ir O. de Balzaką, ir E. M. Remarką, ir E. Hemingvėjų, ir visus visus. Skaitėme ir virpėdavome nuo įspūdžio, o kartais ir apsiverkdavome.
Jei dar kiek grįžtant prie Hermanno Hessės „Stepių vilko“, tai net keista, kad šis kūrinys mus pasiekė. Gal tai įvyko todėl, kad jame įžvelgtas pagrindinio herojaus gyvenimo prasmės ieškojimas, nes neieškantys anuomet buvo aktyviai smerkiami. Juozas Baltušis, vienas iš autoritetingiausių mūsų socrealistų, tuo laiku išsakė štai tokį susirūpinimą: „Ateina žmonės kažkokie nusiaubti, ištuštinti, dvasiškai pavargę, su Kafkos tomeliu rankose vietoj maldaknygės. Kitą sykį net pagalvoji: ar ne verčiau maldaknygė negu Kafka? Tenai bent kažkoks dievas, o čia – nieko švento, bedugnės skardis, miglos, tamsybė.“ Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja humanitarinių mokslų daktarė Donata Mitaitė prisimena, kad 1959 m. F. Kafkos knygos lenkų kalba, kurias buvo gavęs tik uždaras LKP CK knygynas, buvo deginamos. „Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., nes, nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną rytą areštuotas“, – manau, daugeliui šis pirmasis F. Kafkos romano „Procesas“ sakinys tapo vienu iš įspūdingiausių ir nuostabiausių sakinių pasaulio literatūroje.
Kad knyga gali būti deficitu šiandien nesuprantama, nors ir pats žodis bei reiškinys kaip „deficitas“ šiandien nyksta. Anuomet knygynų darbuotojos buvo gerbiamas, vilkdavai joms konjaką ir saldainius už paliktas knygas it gydytojams už patikrintą sveikatą ar gydymą. Šie gautas dovanas pernešdavo į knygynus. Ir ne tik gydytojai. Žuvies, mėsos ir kitų parduotuvių darbuotojai savo deficitus irgi pernešdavo į knygynus mainais už knygas. Kartą gavau žuvies taukais apibėgusią knygą. Pardavėja atsiprašinėjo – pasirodo, ant man paliktos knygos ji uždėjo jai atneštą riebią žuvį.
Nežinau, ar apie didelę meilę knygoms liudija vienas mano pažįstamas, atmintinai mokantis visą J. Hašeko knygą „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Girdėjau, kad yra mokantis net visą V. Šekspyrą. Čia tai bent! Prisiminiau Anglijoje girdėtą linksmą istoriją apie pobūvyje susitikusius gydytoją ir šekspyrologą. Šiek tiek kauštelėjęs gydytojas papasakojo, kad jis gali prikelti mirusius ir kartą buvo prikėlęs Šekspyrą. Be abejo, tai sudomino Šekspyro tyrinėtoją. Jis panoro daugiau apie tai sužinoti. Deja, gydytojas prisipažino, kad kažko daug papasakoti negali, nes prikeltas Šekspyras išgyveno labai trumpai ir vėl mirė nuo patirtos gėdos. „Kas jam nutiko?“ – klausė šekspyrologas. „Jis pradėjo lankyti jūsų kursus ir jūs sukirtote jį per egzaminą“, – atsakė gydytojas.
Prieš keletą metų pasirodė knyga „Pašnekesiai“, kurioje pristatomi vieno įžymiausių Kinijos filosofų Konfucijaus apmąstymai. Galima paklausti, kodėl praėjus pustrečio tūkstančio metų šio filosofo mokymas vis dar lieka populiarus. Įsigilinus paaiškėja, kad Konfucijaus mintys, kurios glaudžiai susijusios su to meto realybe, aktualios ir šiandien, nes ir tos mintys, ir, nors paradoksalu, pati to meto realybė yra panašios į nūdienos. Konfucijus gyveno laikotarpiu, kai buvo paplitęs tam tikras moralinis chaosas. Tais laikais Kinijoje klestėjo nusikalstamas pasaulis, tarp turtingųjų ir beturčių plytėjo milžiniška praraja, valdžia buvo labai korumpuota. Konfucijaus mokymas ir buvo savotiška reakcija į tą moralinį sutrikimą.
Ką dabar skaitau? Jau minėjau Alfonsą Nyką-Niliūną. Skaitydamas jo dienoraštį regi, kad rašytojas per dienų dienas nesiskiria su kitais rašytojais ir pažymi savo mintis dienoraštyje. Štai apie Henriką Ibseną jis rašo, jog didysis skandinavas „operuoja moralės supančiotais charakteriais, kurie nepajėgia išsivaduoti iš savo pačių didybės arba menkystės iliuzijų, negali tapti patys savimi arba iš tikrųjų nežino, kas jie yra. Jie pasitraukia iš gyvenimo arba toliau gyvena su katastrofos jausmu, totaliai pralaimėję. Išimtis – Nora, kuri instinktyviai „žino“ arba „atranda“, kas ji yra, ir dėl to pajėgia išsivaduoti“. O štai apie tėvynainį Joną Aistį A. Nyka-Niliūnas sako: „Jis gimė ir augo kaip Anderseno pasakos bjaurusis ančiukas, o į poezijos ežerą išplaukė kaip elegantiška gulbė.“ Dienoraščio autorius žavisi Platonu, kuris „Homero personažus traktuoja kaip gyvus žmones. Riba tarp realybės ir fikcijos neaiški arba nereikalinga“. Kai kur tik trumpas dienos apibūdinimas: „Rytą: pirmas sniegas. Vakare: Bodleras“. Kitą dieną: „Keliolika puslapių Erazmo Roterdamiečio.“
Dar viena nauja knygą, gulinti ant mano stalo, – prisiminimai „Eleonoros Eglės Prėskienienės buvimo spinduliai“. Visai neseniai, sausio 27 dieną, Šiaulių universiteto bibliotekoje įvyko šios knygos pristatymas. Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiai ir ši knyga man labai panašios todėl, kad antrojoje taip pat pateikiama daug pačios, irgi neseniai mus palikusios, E. E. Buivydaitės-Prėskienienės pamąstymų: „Jau pavasaris. Jau buvau prie jūros vieną dieną. Ta diena tikrai buvo nepanaši į kitas. Dabar vėl šalta. Aš taip noriu būti toli nuo tų visų rietenų – politinių, darbo, toli nuo jubiliejų. Lietuviai yra (dauguma) žemos kultūros, pavydūs, kerštingi žmonės. Aš net nežinau, su kuo mus galima palyginti. Nei laukiniai, nei civilizuoti. Mums taip toli iki tikros demokratijos. Kuo toliau, tuo baisiau gyventi čia. Aš noriu tik dirbti, būti toli nuo beprotiškų rietenų ir kailių išvertimų. Atsparą ir paguodą gali rasti tik savyje. Tik sugrįžti iš tolių toliausių...“. Nors ir būtų įskaudinta, nors ir nusivylusi, E. E. Buivydaitė-Prėskienienė savo tekstuose ieško šviesos spindulių: „Mnišek. Tokio tyrumo meilės labai labai reikia. Tokio akių žvilgsnio, tiesumo. Ar mane mylėjo kas taip? Ar aš ką mylėjau? Man tai svarbiausia gyvenime. Meilė. Meilė. Meilė. Tada ir mirti nebaisu. Praeina garbė, išblėsta visi nuopelnai, darbo svarba, pinigai, turtai, viskas praeina. Tik nepraeina amžinas ilgesys to tikrumo, tas amžinas noras įsikibti į tą vienintelę, didelę draugystę, kuri gal ir yra meilė. Nors visą laiką man atrodo, kad gyvenime svarbiau ištikimas draugas. Tai gal ir yra meilė. Aš nežinau, bet visą laiką esu įsikibusi į tas vertybes, kurios dabar mažai kam beturi reikšmės.“
Autorė prisipažįsta gyvenime vadovaujasi P. Pikaso devizu: „Norėdamas laimėti šiandien, privalai atmesti tai, ką pasiekei vakar, griauti vakarykštį save.“
Kiekvienam šiauliečiui būtina perskaityti šios, šalia mūsų buvusios, šviesios moters-mokytojos pamąstymus.
Ir dar apie A. Nykos-Niliūno ir E. E. Buivydaitės-Prėskienienės minčių artimumą. Abu autoriai pasižymi apsiskaitymu, plačiu pasaulio suvokimu. Pritariu nugirstai minčiai, jog abiejų autorių pamąstymus reikia skaityti po truputį, t. y. po kelis puslapius per dieną. Nes tokio teksto, o ypač jausmo, kuris slepiasi po pačiu tekstu, negalima imti ir suskaityti po daug ir per greitai. Tai knygos, kurias skaitant reikia mėgautis. Nes tai poilsio, kelių ar keliolikos minučių per dieną skaitinys.
Kiek gaila, kad perkamiausių knygų dešimtukuose dabar pirmauja kulinarijos knygos. Atrodo, kad lietuviai – peralkusi tauta. Gal tik patenkinę alkio instinktą būsime pasiruošę pereiti prie intelektualinių leidinių ir skaitymo kultūros paieškos. Gal grįš laikai, kai skaitytojas „žus“ su skaitomos knygos herojais. Rašytojas visad pasakys – papasakokite man ką nors iš liūdno gyvenimo ir aš jums sukursiu dar liūdnesnę istoriją. Mano galva, tikras rašytojas yra tas, kuriam pasakai, kad krizė, o jis įrodo, kad iš tiesų.