„Kas tau sunkiausia gyvenime?“ – paklausiau vieno bičiulio. „Įveikti kryžkeles“, – filosofiškai atsakė jis. Kovo 8-osios išvakarėse pamąsčiau, kad moterys kryžkeles įveikia lengviau už vyrus. Jos jas tiesiog peršoka arba perskrenda. Nepamenu, kuris iš klasikų taip ar panašiai yra kalbėjęs apie moteris. Anot šio mano pamiršto klasiko, savo pasaulyje moterys yra pasistačiusios aukštus bokštus. Į viršų jie kyla mylių mylias. Tie bokštai būna dramblio kaulo spalvos, auksiniai, rausvi.

Ričardas JAKUTIS
Kitų spalvų pasitaiko labai retai. Pagalvotum, kad tie bokštai šiek tiek neskoningi, tačiau jie moterims patinka. Tiesa, jos tuose bokštuose negyvena. Jos gyvena žaliuose soduose, kurie plaukioja vandenyje. Soduose auga auksiniai obuoliai, bet jie valgomi. Jos tuos obuolius valgo, po to dainuoja ir šoka. Moterų pasaulyje yra atskira saulė. Ji milžiniška, užima pusę dangaus skliauto, šildo, bet nekaitina... Svarbiausia, kad kalbėdamas apie moteris gali pasakyti, jog kiekviena jų unikali ir nepakartojama. O neištikimybę lydi atpildas arba jo nuojauta. Todėl tuos žmones, kurie iki senatvės gyveno kartu, iškart atpažinsi. Kur tik gali, jie visad stengiasi būti vienas arčiau kito, net parduotuvėje vienas perka, o piniginę atsidaro kitas.
„Vyras vėl išvažiuoja į kalnus. Ir taip kasmet. Jis tiesiog kraustosi iš proto dėl ekstremalaus turizmo. O aš lieku laukti. Šeimyninio gyvenimo pradžioje į tai žiūrėjau gana ramiai, keletą kartų net pati su juo patraukiau į kelionę. Tačiau laikui bėgant maršrutai buvo vis sudėtingesni, keliauti drauge jau nebegalėjau, o laukti būdavo vis sunkiau. Tada ir nusprendžiau paskelbti karą vyro hobiui. Maniau, kad man netgi tai pavyko, tačiau kai galutinė pergalė atrodė ranka pasiekiama, supratau, kad esame ties skyrybų riba... O šito aš nenorėjau ir nebuvau tam pasirengusi. Aš myliu savo vyrą, mums gera drauge“, – pasakojo moteris vienoje televizijos gyvenimo būdo laidoje.
Nuo Odisėjo laikų, atrodo, vyrai taip ir taikosi „išplaukti“ toliau nuo žmonos ir vaikų tik jiems vieniems suprantamais ir įdomiais reikalais. O ką daryti krante likusioms moterims? Vienos vyras kiekvieną savaitgalį su meškere ežero pakrantėj sėdi, antros – ištisas valandas gali krapštytis prie automobilio, trečios – neatitraukia akių nuo kompiuterio. Dauguma vyrų, jei jau pradeda kuo nors rimtai domėtis, praranda bet kokį saiką. Egzistuoja tokia nuomonė, kad Dievas sukūrė vyrus kaip tam tikrą bandomąją medžiagą. Jie skirti naujoms veiklos rūšims ir elgesio būdams išbandyti. Net ir tuomet, kai gyvenimas teka įprasta vaga, vyrai siekia eksperimentuoti. O moterims šiame pasaulyje skirta saugoti geriausias ir laiko patikrintas veiklos rūšis. Todėl liūdėti nevertėtų. Likimas yra dosnus, tik tam reikia kantrybės.
Nesuvokiu, kas tie horoskopai. Tik spėju: gal klastos ir išminties lydinys. Kas jie bebūtų, dangaus ženklai sako, kad moterų valdžia augs ir vyrams teks gerokai pasispausti ir padaryti vietos tai valdžiai. Tikra valdžia nesikiša į smulkmenas, sprendžia lėtai, veikia ilgai. Kažkokioje televizijos gyvenimo būdo laidoje ir girdėjau, kad moterį valdo dešinysis smegenų pusrutulis, o vyrus – kairysis. Vyro prigimtis kairuoliška, jo tikėjimas visuomene – komunistiškas. Ne moteris, o vyras puolė užvaldyti visą pasaulį. Bet moteris be vargo susprogdino vyrišką valdžią. Kas nežino, kam Antonijus užkariavo Egiptą. Vienai nakčiai. Kad Kleopatrą pažintų ir žūtų. Nesiseka vyrams be moterų. Ir kuo toliau, tuo labiau nesiseks. O ar moterys gali be vyrų? Irgi ne. Draugės kavinėse aptaria, kad visi vyrai kiaulės, bet net pokalbio metu siunčia jiems SMS.
Moteris dažnai prisiima nemoteriškus vaidmenis. Tiesa, ši mintis – chrestomatinė. Kai moteris prasibraudavo į istoriją, ji „užgrobdavo“ vyrišką vaidmenį. Egipto Kleopatra, Kijevo kunigaikštienė Ona, Anglijos Elžbieta, Lenkijos ir Lietuvos karalienė Bona, Ispanijos Izabelė, Škotijos Marija Stiuart ir t. t. Sąrašą būtų galima tęsti. Švelnios būtybės gali tapti geležinės. Būta garsių moterų terorisčių (V. Zasulič, S. Perovskaja), garsių moterų šnipių (Mata Hari), net šiaip garsių nusikaltėlių (Boni Parker), būta net moterų karvedžių (E. Pliaterytė, Žana d’Ark). Meno ir mokslo pasaulyje – tas pats. Yra pašėlusių moterų.
Neseniai vykusioje Vilniaus knygų mugėje, pristatant trečiąją Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Silva Rerum“, vyriškis iš salės paklausė, kokia rašytojos nuomonė apie karalienę Boną Sforcą. K. Sabaliauskaitė atsakė, jog ji Radvilų pusėje, tačiau klausimas savalaikis, nes šiandien istorikai ir menininkai vis grįžta ir grįžta prie Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorijos, bet toli gražu ne visada joje pakankamai įvertinamas jaunojo karaliaus motinos Bonos Sforcos vaidmuo.
Bonos motina Izabelė Aragonietė priklausė garsiai ispanų giminei. Jos tėvas buvo Neapolio, Sicilijos karalius, ji ištekėjo už Milano kunigaikščio Sforcos, vėliau po jo mirties su dar kūdikiu Bona išvyko į Bario kunigaikštystę. Ji nuo pat mažumės gavo patį geriausią išsilavinimą, laisvai kalbėjo ispanų, italų kalbomis, mokėjo lotynų, graikų kalbas, išmoko ir lenkiškai, cituodavo Ciceroną, Petrarką, garsėjo savo iškalba.
Milano kunigaikštytė Bona Sforca atitekėjusi į Lenkijos ir Lietuvos valstybę, beveik nežinomą Europai kraštą, planavo ne tik pratęsti, bet ir įtvirtinti Gediminaičių dinastiją visos Europos mastu. Kai kas paburnoja ant karalienės Bonos, bet juk jos dėka į Lenkiją ir Lietuvą greičiau atkeliavo Renesanso kultūra. Iš gimtinės Italijos pas vyrą Žygimantą Senąjį ją atlydėjo italų menininkai, ji atsivežė didžiulę knygų biblioteką. Drauge su karaliene Bona atsirado ir kitokių tradicijų, tarkim, madingos iškirptės – įspūdis vyrams. Mūsų didikai suvokė, kad norint suintriguoti moteris reikia domėtis menu, rinkti meno kūrinius, nes jie darė pašnekovėms įspūdį. O kad iš pradžių ji prieštaravo Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedyboms, tai visoms motinoms atrodo, kad sūnūs negeba išsirinkti geriausios. O jei apie didingą Žygimanto Augusto ir Barboros meilę, tai karalienei Barborai 1551 metų gegužės 8-ąją Krokuvoje mirus Žygimantui Augustui ant rankų, jis iš šio Lenkijos miesto į Vilnių – jų meilės miestą – lydėdamas mylimosios palaikus kiekviename miestelyje nulipdavo nuo arklio ir eidavo pėsčiomis. Toks elgesys nieko nebūtų stebinęs, jei taip darytų paprastas žmogus, bet tai buvo karališka asmenybė. Pamiršęs tai, dulkėtomis gatvėmis visą mėnesį, tiek truko kelionė, jis ėjo paskui mylimosios karstą. Štai apie kokią meilę mums derėtų dažniau kalbėti, o ne apie kažkokius vaikėzus iš Veronos.
O grįžtant prie karalienės Bonos Sforcos, tai Žygimantas Augustas daug į priekį apskaičiuojančiai Bonai buvo ne tik vienintelis sūnus, bet ir vienintelis dinastijos tęsėjas, tuometinės tarptautinės politikos žaidėjas. Todėl motina labai ilgai tikėjosi, kad jai pavyks įrodyti sūnui, jog jo santuoka yra valstybinis reikalas. Tačiau tai jai nepavyko, tik sugriovė motinos santykius su sūnumi ir anyta. Gyvenimo pabaigoje Bona sugrįžo į savo kunigaikštystę Italijoje, o Gedimnaičių dinastija baigėsi su jos vieninteliu sūnumi Žygimantu Augustu.
Gal ne vienas buvote prie karalienės Barboros Radvilaitės karsto Vilniaus Katedros požemiuose, kas lankėsi Krokuvoje, be abejo, Vavelio katedroje stovėjo ir prie Žygimanto Augusto kapo, aišku, prie Bonos Sforcos palaikų Italijoje retas buvęs.
Ar neteisus buvo Napoleonas dar XIX a. sandūroje apeliuodamas į tradicinį moters vaidmenį? Anot jo, kiekvienas turi savas savybes bei pareigas. Moters savybės – grožis, malonumas, menas patikti. Jos pareigos – atsidavimas, ištikimybė. Aišku, viskas susimaišo, jeigu šalia moterų šiandien dažniausiai būna Chaimė Garsija, o tikrasis vyras, moterys guodžiasi, net iš rūsio nepajėgia nurodyto dydžio agurkų stiklainio ar reikiamo bulvių kiekio atnešti.
Jeigu manęs kas nors paklaustų, ar skiriasi televizijos laidos apie moteris nuo kitų laidų, nežinočiau, ką atsakyti. Akivaizdu, skiriasi, bet kuo? Jei vyras apkuls moterį, kokia laida apie tai rodys? Atsakymas aiškus – kriminalų. O jei moteris užduos vyrui? Rodys „Stilius“.
Panaršius internete pagal užklausą „Moteris“, pirmiausia pateikiama tokia informacija, kaip „ką moteriai vertėtų žinoti apie vyrus“, „ką derėtų žinoti apie lytinę sveikatą“, „apie krūtų didinimą“, „apie nagų lakavimą“ ir „karštą apatinį trikotažą“. O TV laidos apie moteris man imponuoja nuo to karto, kai prieš du dešimtmečius į „Oskarą“ pretenduojantis Holivudo filmas „Pamestoji“ tokioje laidoje buvo vadinamas „Moteris, kuri šiuo metu viena“.
Viena moteris mane tikino, jog Dievas moterį neteisingai sukūręs. Viso pasakojimo metu ji liūdnai žvelgė į foliantą. Žodį „foliantas“ įsiminiau iš kunigų seminarijos laikų, kai Šventojo Rašto dėstytojas, dievinantis dėstomą discipliną, Šventojo Rašto knygų rinkinį vadino tuo vardu. Manau, jog taip galima vadinti knygą, kurioje sudėta visa pasaulio išmintis.
Girdėjau meilę lyginant su draugyste. Mano galva, toks palyginimas yra meilės naudai. Meilės aistros akivaizdoje draugystės ryšys atrodo lengvas, bespalvis ir nelabai rimtas. Meilę tūkstančius metų šlovina teatras, poezija ir romanai. Bet kai kada draugystė turi pranašumų. Negali būti vienpusės draugystės. Jūs nejausite draugiškumo žmogui, kuris nejaučia draugiškumo jums. Arba draugystė abipusė, arba jos nėra. O meilė be atsako, priešingai, gali maitintis savo skausmu. Taip pat negali būti draugystės be pagarbos. Jei jūsų draugas pasielgia niekšingai, jis nebėra jūsų draugas. O meilės įkarštis nepaiso mylimo žmogaus kvailumo, bailumo, menkystės. Be to, laikas kenkia meilei, o draugystei jis yra parankus. Vis dėlto daugelis tars – kaip be meilės? Ir jie bus teisūs. Gera turėti daug draugų, bet norisi turėti vieną, savą, patį artimiausią mylimą žmogų. Ir dar. Nors draugystė puiku, bet esu įsitikinęs, kad negali būti draugystės tarp vyro ir moters. Prieštarausit, bet liksiu įsitikinęs.
Kartą viena moteris manęs paklausė, ar aš norėčiau, kad mane mylėtų, bet aš nemylėčiau ar kad aš mylėčiau, bet manęs nemylėtų. Be abejo, nuostabiausia abipusė meilė, bet jei šito nėra, likau atviras ir atsakiau, jog norėčiau kad mane mylėtų. Suprantu, kad turėtų būti atvirkščiai. Nesu aš geras žmogus.
Iš knygų lentynos norisi išsitraukti kokią nors knygą apie meilę. Ieškau moters parašytos knygos ir nieko geresnio nerandu, nei prieš dešimtmetį – 2005-aisiais – pasirodžiusį Jurgos Ivanauskaitės romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“. Tai paskutinis brandžiausias rašytojos kūrinys. Prisipažinsiu, kad kai ėmiau šią knygą į rankas pirmą kartą, buvau nusiteikęs skeptiškai, nes prieš tai pasirodęs Jurgos romanas „Placebo“ nesuintrigavo. Be to, pastaruoju metu paskaičius ne vieną lietuvišką romaną ima atrodyti, kad norint tokį sukurpti tereikia mokėti rašyti ir šiek tiek pagyventi pašlemėkiško gyvenimo. Kažkas yra pasiūlęs skaityti tokių knygų kas vienuoliktą puslapį. Jei užsikabini, pradedi skaityti normaliai. Prisimenu, kai įveikiau Jurgos Ivanauskaitės knygos ketvirtadalį (per 100 puslapių, nes knyga 438 puslapių, arba tiksliau – 10 puslapių, nes juk skaičiau kas vienuoliktą), suvokiau, kad teks grįžti į neperskaitytus puslapius. Teisus pasakęs, kad vynų ir knygų testavimas – ypatingas menas. Imu į rankas šį Jurgos Ivanauskaitės romaną antrą kartą, nes tiesą pasakė literatūros kritikai, teigdami, kad jis tikrai įdomus ne vien „Žmonių“ ar „Stiliaus“ skaitytojams, bet ir platesniam knygų žiurkių ratui. Knygos uždavinys krikščioniškas – atsigręžti į žmogų purve ir nelaimėje. Drugeliai – trapūs padarai. Tvirtovė – stabilus, saugus dalykas. Tie patys literatūros kritikai pastebi, jog „Miegančių drugelių tvirtovėje“ laimingo gyvenimo kontūrai transformuojasi į nežinios bei nestabilumo būvį ir atvirkščiai. Pasakojimo pabaigoje per gaisrą sudega visi materialieji gero gyvenimo atributai, palikdami heroję išsivadavimo iš daiktų laimei.
Moterys visad kažkuo žavios. Vienos patinka, kad ateina, kitos – kad išeina. Arabų ir hebrajų kalbose Adomas reiškia „žmogus“, o Ieva – „gyvybės davėja“. O muilo operų frazė „Leiskite man pabūti vienai“ įtaigi tik serialuose.
Sakoma, kad meilė – akla. Tačiau akla ir Temidė, aklas ir Homeras, Demokritas pats išsidūrė akis, kad geriau matytų dalykų esmę. Kuri meilė tikroji? Paskutinė? O štai ketvirtą kartą vedęs vienas mano bičiulis, paklaustas, su kuria žmona buvo laimingiausias, atsakė, kad su pirmąja.
Šiandien, Kovo 8-osios išvakarėse, kiekvienam vyrui galima pasakyti: „Žinau ką tu veikei praėjusių metų kovo 8-ąją.“ Vykai žvejoti, prasėdėjai prie televizoriaus, žaidei kompiuterinius žaidimus, tiesiog drybsojai nesugalvodamas ką veikti... Kodėl taip, jeigu mes visi pritariame profesorės V. Zaborskaitės mintims: „Mes esame vaizduotės žmonės – artistai, aktoriai, puikūs teatralai, aistrų žmonės.“ O dėl kryžkelių įveikimo gan paguodžiančiai yra kalbėjęs vienuolis brolis Lilis (pranciškonas), kuris sakė, jog jei kryžkelėje nebežinai, kur toliau eiti, reikia suktis ratu, kol apsvaigs galva ir apvirsi. Tuomet atsikelti ir eiti kryptimi, kurion virtai. Kitas vienuolis brolis Anthony de Mellas (salezietis) aprašė tokį mokytojo ir mokinio pokalbį: „Mokytojas: „Kaip žuvis trokšta ant kranto, taip tu miršti pasaulio rūpesčių sūkuryje. Kad vėl gyventų, žuvis grįžta į vandenį. Tu turi grįžti į vienatvę.“ Mokinys: „Ar dėl to aš turiu viską mesti ir eiti į vienuolyną?“ Mokytojas: „Žinoma, ne. Pasilik ten kur esi, ir grįžk į savo širdį.“
Baigsiu pakiliai. Nes štai ir vėl gavėnia. Ko gero, šis metų laikas yra svarbiausias mūsų gyvenime. Gavėnia yra savotiškas signalas, pranešantis apie artėjančias Velykas – Prisikėlimo šventę. Gavėnia kalba apie tuštumo galią ir dvasinę mažumo prasmę. Kai žinome, kas iš tikrųjų esame, tada nieko nedangstome ir nedemonstruojame jokių pretenzijų, kai esame sąžiningi tiek patys sau, tiek kitiems, tada užsidegame laisve būti savimi pačiais. Neturime jokio įvaizdžio, kurio reikėtų laikytis, jokio melo, kuriuo reikėtų pablizginti save šioje blizgučių visuomenėje. Mes prisipildome vientisumo.