Visi žinome sakmę apie mergelę, klausiusią žynio apie ateitį ir išgirdusią, kad bus baisiausia: „Niekas nepasikeis“. Nė viena televizija neišsiverčia be laidų apie įvairius mistinius reiškinius, burtus, stebuklus, regėjimus, nors, mano galva, tai liudija apie nesveiką suaugusiųjų polinkį, žmogaus vystymosi sutrikimus ir jo raidos patologiją. Iš TV sužinojau, jog norint, kad namai būtų laimingi, šluotą reikia ne statyti ant žemės, o kabinti ant sienos. O šiaip jau, viskas vyksta, kaip ir turi vykti.

Ričardas JAKUTIS
„Viskas bus taip, kaip turi būti. Net jei viskas bus kitaip.“ Nepamenu, kas tai pasakė. Be abejo, humoro jausmą turintis žmogus. Kažką panašiai yra sakęs net Aukščiausiasis. Į merus bus išrinktas tas, kuris ir turi būti išrinktas, nors tai bus ir kitas žmogus. Mus nebestebins bet kokios Seimo narių niekšybės, nes Seimas taip jau save diskreditavęs, kad ką bepadarytų, nuostabos nekels. Nors Seimu nėra ko ir piktintis. Seimo nariai – Lietuvos vidurkis. Moterys trauks vyrų dėmesį. Tos kurios vaikšto bateliais žemais kulniukais trauks 43 proc. vyrų, tai byloja statistika, kurios aukštakulniais – 87 proc. Norvegijoje bus populiarios televizijos laidos „24 valandos“ ir „TV pagalba‘ (girdėjau, kad toje šalyje kai kur valandomis, kai rodomos šios laidos, lietuviai atleidžiami nuo darbo ir sodinami prie televizoriaus, kad verstų į norvegų ar bent į anglų kalbą, kas ten sakoma). Norvegai jas žiūrės ir taip susipažins su lietuvių gyvenimu bei jų gebėjimu auklėti vaikus. Žmonės palengva pripras prie euro, nors dar nejus, kad tarp 1,30 ir 1,60 euro yra veik lito skirtumas. Lenkai, dar neseniai prie Punsko ar Seinų dažais užteplioję užrašus lietuvių kalba, dabar patys prie visų prekybos centrų prikabinės užrašų lietuvių kalba. Ir niekas nebeprisimins, kad B. Franklis kažkada yra pasakęs, jog „žmogus negali neteisingai elgtis su kitu, nors su juo buvo neteisingai pasielgta.“ Negalvojau, kad lietuviai tokie negailestingi. Apie tai susimąsčiau skaitydamas komentarus po Jono Radzevičiaus teismo.
Eseistai kartais susimąsto, ar verčiau rašyti apie dorybes, ar apie nuodėmes. Iškart atsakysiu – apie nuodėmes. Daugiau bus skaitytojų. Kam įdomu skaityti, kokie žmonės geri? Nuodėmė – štai tema. Susimąsčiau, jog šiandien net nedrąsu ištarti ką nors gero. Viešoje erdvėje beveik nebevartojamas žodis „dorybė“, o štai „nuodėmė“ sutinkamas ir dainų, filmų pavadinimuose ir daug kur viešojoje erdvėje. Tiesa, kas toji „nuodėmė“, irgi nėra tiksliai apibrėžta. Dažnai galvojame, kad nuodėmė – tai nesėkmės, nepasisekimo sinonimas.
Gavėnia, kuri jau įpusėjo (Velykos šiais matais balandžio 5 d.) – tinkamas laikas rašyti apie nuodėmes. Enciklopedijose ir „Vikipedijoje“, ieškodamas nuodėmės apibrėžimo, užtikau tokį labai trumputį: nuodėmė – netinkamas veiksmas. Pasirodo, žodis „nuodėmė“ kildinamas iš graikų žodžio „hamartia“, kuris reiškia „nepataikymą į tikslą“. Užtikau dar tokius „nuodėmės“ paaiškinimus: teisės pažeidimas, smerktini veiksmai, rimtas trūkumas. Biblijoje žodis „nuodėmė“ vartojamas šimtus kartų, pradedant Ievos ir Adomo nuodėme. Daug apie nuodėmes rašė Aristotelis, bet pirmą kartą nuodėmes VI amžiuje klasifikavo ir sudarė didžiųjų nuodėmių sąrašą popiežius šv. Grigalius I. Pagal Grigaliaus I išdėstytą koncepciją tokių didžiųjų nuodėmių yra septynios: puikybė, gobšumas, persivalgymas ir persigėrimas, pavydas, kerštas, gašlumas, tingumas.
2008 m. Vatikanas peržiūrėjo didžiųjų nuodėmių sąrašą ir pridėjo dar septynias nuodėmes, kurios apibūdina šios epochos realijas: genetinį manipuliavimą, abejotinos moralės eksperimentus su žmonėmis, narkotikų vartojimą, aplinkos teršimą, socialinę nelygybę, per didelį turtingumą ir veiksmus, dėl kurių daugėja vargšų. Atskiru traktatu Vatikanas pabrėžė, jog nuodėme taip pat yra laikomas abortas, seksualinė prievarta ir pedofilija. Jei iki tol nuodėmė buvo siejama tik su individu, globalizacijos epochoje jos reikšmė išsiplėtė ir įgijo ne tik asmeninį, bet ir socialinį atgarsį.
Lygindami nuodėmės krikščionybėje ir islame supratimą randame skirtumų. Pagal Bibliją kiekvienas žmogus nuo Adomo laikų yra iš prigimties nuodėmingas. Korane nėra jokios prigimtinės nuodėmės. Alachas sukūrė žmogų nekaltą ir turintį įgimtą polinkį daryti gera. Žmogus yra geras, bet silpnas. Be to, krikščionybėje nuodėmė prasideda jau širdyje, o islame svarbu tik nuodėmės darymas.
Sako, jeigu žiūrėtume vien iš mokslinio taško, galėtume teigti, kad visų žmogiškųjų nuodėmių šaltinis yra mūsų organizme vykstančios cheminės reakcijos. Pavyzdžiui, skaičiau, kad pirmoji visų nuodėmių „puikybė“ – tai tipiško žmogaus nevisavertiškumo komplekso įrodymas, o šios nedorybės šaknys slypi viename iš genų, pavadintų CaM-kII. Jis, mokslininkų nuomone, kaitina mūsų ambicijas ir aroganciją. Visi tie nuo „Žmonių“ viršelio (o ir vidurinių puslapių) yra kankinami nevisavertiškumo komplekso.
Ar įmanoma tuomet nenusidėti? Nepamenu, kur skaičiau, kad kiekvienas žmogus turi savotišką sąmonės žadintuvą, kuris veikia kaip laikrodis ir siunčia mums signalus. Būtent šis vidinis „žadintuvas“ sudarinėja mums tvarkaraštį, pagal kurį turėtų gyventi mūsų organizmas. Programa, kuri įjungia ir išjungia „skambutį“, įrašyta genuose. Todėl būtent genai yra kalti dėl mūsų nuodėmių. Nors sako, kiekvienas žmogus renkasi „aplinką“ pagal savo suformuotą vertybių sistemą. Bet jei galime išvengti nuodėmių, pasistenkime jų išvengti.
Tokių minčių vedinas prisiminiau G. K. Chestertoną: „Paukštis aktyvus, nes jis minkštas. Akmuo bejėgis, nes jis kietas. Akmens prigimtis jį traukia žemyn, nes kietumas – tai silpnybė. Paukščio prigimtis leidžia jam kilti, nes trapumas – tai jėga. Tobuloje jėgoje yra tam tikro lengvabūdiškumo, lengvumo, kuris išsilaiko ore. Angelai gali skristi, nes jie atsikratę rimto, sunkaus požiūrio į save. Tą visada instinktyviai suvokė krikščionybė... Puikybė visa tempia žemyn, prislegia paprasčiausiu iškilmingumu. Galima „įsitaisyti“ egoistiškame rimtume; tačiau iki linksmos savimaršos reikia pakilti. Žmogus „nusėda“ medžiu išmuštame kabinete, tačiau jis veržiasi į mėlyną dangų. Rimtumas – ne dorybė. Rimtumas – dėl natūralaus polinkio ar neapsižiūrėjimo ištikęs noras rimtai žvelgti į save, nes tai lengviausia. Daug lengviau parašyti gerą „Times“ vedamąjį negu gerą sąmojį, kurį spausdintų „Punch“. Rimtumas iš žmogaus sklinda natūraliai, bet juokas – tai šuolis. Būti sunkiasvoriam paprasta, lengvam – sunku. Šėtonas nupuolė, traukiamas sunkio jėgos.“
Ir dar su šiandienine tema, mano galva, ypač siejasi neseniai matytas pagarsėjęs rusų režisieriaus Andrejaus Zviagincevo kino filmas „Leviatanas“. Leviatanas – mitinė didžiulė jūrų pabaisa, siejama su Šėtonu. Tai filmas apie žmogaus ir pasaulio, piliečio ir valstybės, teisingumo ir tiesos, ištikimybės ir išdavystės, tikėjimo ir kančios santykį.
Filme pasitinka bangų mūša ir raižyta šiaurietiška vietovė. Atšiauri jėga. Antra, šis kūrinys yra kančios istorija. Ne veltui filme yra tiesioginių paralelių su Jobo knyga. Kai kupinas praradimo kančios, netekęs brangiausių žmonių, pagrindinis veikėjas kreipiasi į dvasininką, klausdamas, kokia išgyvenamos kančios prasmė, dvasininkas atsako citata apie Leviataną iš jau minėtos Jobo knygos: „Ar tu gali meškere pagauti Leviataną?“ Čia galima užduoti daug klausimų ir atsakymų į juos nebus. Itin įsiminė šis dvasininko pasakymas nevilties apimtam pagrindiniam veikėjui: „Mano Dievas tai yra, bet kur tavo Dievas?“
Daugelis vyresnių Lietuvos gyventojų gali „Leviatane“ regimus tam tikrus į užmarštį grimztančios provincijos vaizdus atpažinti – aprūkę, įtrūkę daugiabučiai, duobėti keliukai, suklypusios tvoros, šiukšlės, kažkokio cecho grebėstai, apvirtusios valtys ir t. t. Tai tam tikro mentaliteto, gyvenimo būdo, buvimo toli nuo centro rezultatai. Ir tam tikras epochos atspindys, kasdienės Rusijos dokumentika. Griaunamų namų scena grąžina – tėvonijos naikinimas. Pabaigoje – vėl bangų mūša, beviltiškai ant keterų palei uolas blaškoma tuščia kuro statinė... Tarsi tuščiaviduris žmogaus, piliečių, valstybės likimas... Supranti, kad susitikimas su Leviatanu įmanomas kiekvieno gyvenime.
Puiki aktorių vaidyba, geras operatorių darbas. O tiems, kas mėgsta kompozitorių Filipą Glassą – dar ir jo garso takelis. Stipriai veikiantis emociškai filmas. Abejingam neįmanoma likti. Režisierius Andrejus Zviagincevas norėjo, kad „Leviataną“ pažiūrėję Rusijos žmonės praregėtų, bet sulaukė nemažai priekaištų, priešiškos reakcijos. Kūrėjas pataikė į negyjančias, skausmingas šios šalies gyvenimo žaizdas? „Leviatanas“ jau pelnė ne vieną apdovanojimą, bene svariausias – „Auksinis gaublys“ už geriausią 2014 metų užsienio filmą.
Teksto pradžioje užsiminiau, jog šiandien tarti gerus žodžius, kalbėti apie dorybes, apie meilę, prisipažinti meilę tapo neįprasta, negražu, net negarbinga. Skaičiau, kad beveik 10 proc. Žemės gyventojų nemoka džiaugtis, kad niekada nėra patyrę džiugesio būsenos. Psichologai tai aiškina įgimtu pesimizmu, fiziologine anomalija – negebėjimu smegenims gaminti džiaugsmo hormonų.
„Man viskas atsibodo“, – girdėjau ne vieną taip sakantį. O jei užėdė rutina ir jokie pasisėdėjimai su draugais, koncertai, saunos nebepadeda, psichologai pataria sukurti sau laikinus sunkumus. Savaitę pėsčias nueikite į darbą, pavažiuokite viešuoju transportu – kokį malonumą patirsite po to vėl sėdęs už savos automobilio vairo! Gyvenimas per trumpas, kad kristume į depresiją. Nereikia galvoti, kad būsimi įvykiai bus geri arba blogi. Gal tai, kas atrodo bloga, atvers naujas galimybes, o tai, kas atrodo gera, vėliau ką nors sužlugdys. Reikia taip susitvarkyti laiką, kad tiesiog neturėtum kada liūdėti: gultis reikia vėlai, keltis anksti. Jei atsiranda bent menkiausi blogos nuotaikos požymiai, dėmesį reikia nukreipti į ką nors kita, kad ją pakeltum.
Septynioms ydoms galima priešpastatyti septynias dorybes. Jos tokios: nuolankumas, dosnumas, skaistumas, romumas, meilingumas, saikingumas, uolumas. Galima priešpastatyti, bet šiuolaikiniame pasaulyje tai gali pasirodyti naivu. Tiesa, yra dar keturios pagrindinės dorybės: protingumas, teisingumas, susivaldymas, tvirtumas. Čia jau naivumu nieko neapkaltinsi. Nors giliau pamąsčius, kaip šiandienos žmogų pakeistų ir tos septynios, kad ir naiviai atrodančios, dorybės.
Grįžtant prie užsiminimo teksto pradžioje apie įvairius mistinius reiškinius, burtus, stebuklus, regėjimus, pranašystes prisiminiau vieną sveikatos horoskopą, kurį iš kažkur išsikirpęs parodė draugas ir aiškino, kad visiems jis tinka. Keista, tiko ir man. Todėl jį pateikiu ir jums.
Avinai dažnai skundžiasi galvos skausmais, jiems būdinga galvos smegenų aterosklerozė, be to, jie dažniau nei kiti patiria traumų. Jaučiams lemta sirgti gerklės ligomis. Dvyniai paprastai būna silpnų nervų, dažnai serga bronchų ligomis. Vėžiai labai emocionalūs, nervingi, linkę į depresiją, be to, dažniau už kitus skundžiasi virškinimo sutrikimais, serga gastritu, opalige. Liūtai skundžiasi širdimi ir turi silpnoką stuburą. Mergeles kamuoja nervų sutrikimai ir žarnyno ligos. Svarstyklės linkusios sirgti odos ir inkstų ligomis. Skorpionus kamuoja infekcijos (ypač šlapimo bei lytinės sistemos), jie dažnai patiria traumų. Šauliai paprastai būna sveikesni už kitų ženklų atstovus, tačiau leidžia sau persivalgyti. Ožiaragiai, atvirkščiai, silpni ir liguisti, juos dažniau nei kitus kamuoja radikulitas, osteochondrozė, tačiau būtent tarp jų daugiausia ilgaamžių. Vandeniai linkę sirgti „keistomis“ ligomis (nežinia, kodėl išsivystančiomis, ir nežinia, nuo ko išnykstančiomis), jiems dažnai lūžta kulkšnys, išsiplečia venos. Žuvys „amžinai“ serga virusinėmis kvėpavimo takų ligomis ir įvairiomis infekcijomis.
Negana to, buvo aiškinama, kad Zodiakas ne tik lemia tam tikras ligas, bet ir sąlygoja jų eigą, pavyzdžiui, gimusieji po Vandens ženklais (Vėžys, Skorpionas, Žuvys) astrologų vertinami kaip flegmatiški žmonės, todėl paprastai serga ilgai ir vangiai. Ugnies ženklams (Avinas, Liūtas, Šaulys) – veržliems, karštakošiams – ligos išsivysto staiga, pasireiškia audringai ir greitai praeina. Melancholiškiems Žemės ženklams (Jautis, Mergelė, Ožiaragis) nuo mažens lemta būti liguistiems, tačiau metams bėgant jų sveikata vis gerėja. Žvalūs ir judrūs Oro ženklai (Dvynys, Svarstyklės, Vandenis) paprastai serga lengvai, be komplikacijų.
Tiko ir jums? Štai kur tas horoskopų universalumas.
Lydėdamas turistus į Krokuvą pasakoju jiems, kad pirmojoje Lenkijos sostinėje sėkmę gali atnešti sutiktas kaminkrėtys. Pamačius kaminkrėtį, reikia įsitverti bet kurios savo drabužių sagos ir ją laikyti tolei, kol nepamatysi vyriškio su akiniais. Tai va. Ar žinote, kad rytą iš lovos nevalia išlipti pro kitą pusę, negu vakare įlipta, nes visi dienos darbai gali nueiti šuniui ant uodegos. Vakare, pradėjus kloti patalą, jokiu būdu negalima šios veiklos pertraukti, kitaip tąnakt miegas būtų labai neramus. Grįžus negalima išskleisti šlapio skėčio, tiesiog reikia jį kur nors pakabinti, kad nulašėtų. Jei eidamas gatve užmini ant kanalizacijos dangčio, reikia, kad šalia einantis trinktelėtų per pakaušį. Jei nėra kam trinktelėti, tai reikia tai padaryti pačiam. Taip pat prieš ką nors svarbaus darant reikia papūsti. Tuomet sekasi, nes nupučiamos blogos dvasios.
O baigsiu anekdotu. Gal kiek tinkančiu teksto temai, gal ir nelabai.
Apie metodistus (kurie bent jau teoriškai susilaiko nuo alkoholinių gėrimų vartojimo). Sausakimšame restorane barmenas paprašo tylos minutės, kad galėtų šį bei tą pasakyti. „Ar tarp svečių yra katalikų kunigas?“ – klausia jis. Niekas neatsako. „Episkopalinės bažnyčios kunigas?“ Visi tyli. „Galbūt atsiras liuteronų pastorius?“ Vis dar negirdėti jokio atsakymo. Salės kamputyje sėdintis vyriškis pakelia ranką: „Jei kalbate apie dvasinę konsultaciją, aš esu metodistų dvasininkas.“ Barmenas papurto galvą ir sako: „Pamirškite dvasinį konsultavimą – aš tiesiog nerandu savo kamščiatraukio.“