Nemėgstu sveikinimų ir linkėjimų. Tie patys banalūs žodžiai. Nežinau, ar vedama tokia statistika, bet manau, kad dažniausiai linkima laimės, sveikatos, pinigų... Niekas neišsipildo. Vienas kvailiausių palinkėjimų, kokį esu girdėjęs: „Draugų, kaip tu pats!“ Įsivaizduoju, kaip būtų sunku su būriu tokių, kaip aš pats. Šaltas prakaitas išmuša. O dar prisigerti linkint sveikatos... Tortas, žvakutės, dovanos... Kasmet vis tas pats. Štai gėlių pardavėjos pasakojo, jog ir Valentino dieną, ir Kovo 8-ąją atskiria, kurie vyrai gėles perka meilužėms, kurie – žmonoms: nuodėmingieji įsimylėjėliai dažniausiai pasirodo anksčiau, rytais, gėles renkasi kruopščiai, bet drauge ir skubėdami, vis dairosi į šalis, sutuoktiniai pasirodo apie pietus.

Ričardas JAKUTIS
Ar gali būti linksma šventė, tarkim, gimtadienis, jei tu metais pasenai, taip artėdamas prie kapo duobės? Kiekvienas gimtadienis – laidotuvių repeticija. Be to, šventė visad būna ne to, kieno gimtadienis, o tų, kurie į jį ateina.
Norisi šventinio vakarėlio su dar negirdėtais sveikinimų žodžiais, naujomis mintimis, su nebarzdotais tostais. Susirandu internete, kas organizuoja tokius šventimus: „Artėja Jums brangaus žmogaus gimtadienis ar netgi jubiliejus? Svarstote, kur ir kaip jį atšvęsti? Norisi kažko naujo, nes esate pavargęs nuo banalių pasisėdėjimų užstalėje, o nuobodžios kalbos jau įkyrėjo? Šis pasiūlymas kaip tik Jums!“ Perskaičiau tuos pasiūlymus ir nusivyliau – viskas sena, tie patys sveikinimai, tostai. Organizatoriai reklamuodamiesi meluoja.
„Linkiu tau pajusti, kaip tavęs kiti pasiilgsta“, „Linkiu įdomių ir nepakartojamų nuotykių.“, „Linkiu maudantis pietų jūrose rasti kriauklę su perlu“, „Linkiu po ilgo žiemojimo pamatyti sode besiskleidžiančius gležnus pavasarinius žiedelius“, „Linkiu sučiupti laimės paukštę ir jos niekada nepaleisti“, „Linkiu, kad gyvenimas niekada netaptų nuobodus“, „Linkiu gerų draugų, kuriems nereikia meluoti“... Galima tęsti ir tęsti. Yra ir ilgesnių linkėjimų: „Žmogus yra kaip langas su vitražais. Jis spindi ir kibirkščiuoja, kai saulė šviečia iš išorės, tačiau kai ateina naktis, tikrasis jo grožis atsiskleidžia tik nuo šviesos iš vidaus. Linkiu visuomet išsaugoti ir puoselėti savo vidinę šviesą.“ Gali būti ir eiliuoti tekstai: „Gyvenimas – negandų nešėjas, / Ir rožės nebarsto takų. / Tu eik prieš gyvenimo vėją, / o aš linkiu, kad užtektų jėgų!“
Linkėjimuose turi būti išlaikytas taktas, kaip ir visur gyvenime: „Jei tavo draugas serga, lovoj guli, / Kentėdamas, kad artinas mirtis, / Netinka, atsinešus pilną butelį, / Jo klausinėt – ar tu mane gerbi?..“ (J. Erlickas).
Moteris pasakojo, jog savo vyrui ji linkinti kuo labiau ją pamilti. Linkėjimas neišsipildo. Atsakiau jai, jog žinau knygą pavadinimu „Moterys myli per stipriai“, bet nežinau knygos „Vyrai myli per stipriai“.
Kita moteris norėjo keisti litus į eurus, bet neprisimena, kur juos paslėpusi. Išvertė visas spintas, visus stalčius. Palinkėjau jai rasti pinigus ir skristi paatostogauti į Kretą. „Tai ne man“, – sako ji. „O kur panaudosite rastus pinigus?“ – klausiu. „Pasidėsiu ir toliau taupysiu“, – atsako.
Norisi visoms mamoms Norvegijoje, iš kurių atimti vaikai, palinkėti juos atgauti. Bet kaip tai padaryti, jei štai TV žinių laidoje mačiau, kaip mama, belaukianti teismo sprendimo dėl sūnaus grąžinimo, teismo pastate rūko. Ir tai daro dargi ne lauke, nors ir lauke, jei neklystu, Norvegijoje galioja kažkiek metrų nuo durų draudimo rūkyti įstatymas, bet atsistojusi prieangyje šalia laukiniu durų, nes lauke jai per šalta, o kai durys prasidaro, ji nubarsto pelenus ant šaligatvio. Antra vertus, nežinau, ar būtų protinga reikalauti, kad Anglijoje automobiliai važinėtų kita kelio puse, nes taip yra pas mus.
Dabartį, manau, taikliai apibūdina neseniai draugų pasakota istorija iš naujo restorano sostinėje atidarymo. Tiesa, visur tokios reprezentacijos būna vienodos. Raudonas kilimas, ponai su kostiumais, rimti, solidūs verslininkai, ponios su suknelėmis ar sijonais, puošniomis palaidinėmis ir vakariniu makiažu. Pašventinti restorano buvo pakviestas kunigas, kuris, regis, buvo pasirengęs pasakoti, kaip tikėjimas atvedė visus į šį restoraną. Tiesa, kunigėlis gražiai ir prasmingai pabrėžė, kad nebūtina daug valgyti ir gerti, užtenka bendrauti su šalia esančiais žmonėmis, bet po kalbų ir pasveikinimo žodžių visi stumdydami vienas kitą puolė prie stalų ir labai greitai nušlavė viską, kas tik ant jų buvo. Imi ir pagalvoji, ar gyvenime nėra prasmingesnių ir mielesnių dalykų nei toks kvailas „priėmimas“ su dizainerių suknelėmis ir ėdimu grojant samdytiems, nors ir geriems muzikantams.
Besibaigiant žiemai, pažįstama moteris pasakojo, kad reikėjo stumtelėti automobilį ir tai pabandė daryti pati. Išlipusi, persikreipusi, nes reikėjo įsikibti ir į vairą, bandė tai daryti. Kur tau. Pro šalį ėjusi kita moteris šūktelėjo padėsianti ir įsirėmusi į bagažinę stumtelėjo. Automobilis buvo nustumtas nuo ledo, ratai ėmė prasisukti ir, padėkojusi padėjusiai, automobilio savininkė sėdo už vairo.
Kitą dieną eidama su vyru pamatė panašų vaizdą. „Buksavo“ iš kiemo bandęs išvažiuoti automobilis. Abu su vyru pribėgo prie bagažinės, stumtelėjo ir padėjo nelaimėliui.
Gerumas gimdo gerumą.
Apie pinigų palinkėjimą. Nori pinigų? Imk milijoną ir vėžį (ligą). Manau, atsisakysi. Dalius Mertinas pasakojo, jog kas tris mėnesius jis turi tikrintis, ar neatsinaujina kraujo vėžys, ir klausė: „O kas, jeigu man gyventi liko tik trys mėnesiai?“ Pasižvalgyk, kokie debesys plaukia, koks dangaus mėlis, kokios gėlės žydi, išgirsk, kaip medžiai ošia, paukščiai čiulba – ir visa tai už dyką. O šiaip reikia ne tik linkėti, bet ir praktiškai kažką pasiūlyti. Pavyzdžiui, kaip taupyti. O tam reikia neprisipirkti nereikalingų dalykų. Psichologai siūlo kiekvieną pirkinį imti vertinti balais. Pateikiamas pavyzdys apie švarko pirkimą. Įvertinkite jį balais nuo 1 iki 10. 1 reiškia „Galėčiau be jo gyventi“, o 10 – „Nebūčiau jautęsis be jo laimingas“. Jei pirkinį įvertinote 4 balais ar mažiau – reiškia, švarkas nevertas investuotų pinigų. O jei pirkinį įvertinote 5 ar daugiau balų – reiškia, jis jums turi kažkokią vertę. Toliau psichologai siūlo prisiminti švarko kainą – tarkime, 200 litų – ir pamąstyti, kiek laimės valandų jis jums suteikė. Jei jį apsivilkote į du, keturis, penkis vakarėlius, susidarė 10 valandų laimės. Padalykite švarko kainą iš valandų skaičiaus ir gausite koeficientą 20 litų. Teigiama, jog kuo dažniau taikysite šią sistemą, tuo ilgainiui bus lengviau. Patartina tai daryti net su ne itin reikšmingais pirkiniais. Penkiasdešimt litų už dvi valandas trukusią vakarienę? Geras laikas kainavo 25 litus. O štai 75 litai už virtuvės prietaisą, kurį naudojote valandą trukusiame gaminimo eksperimente, greičiausiai, buvo investuoti be reikalo. Skaičiuoti reikia ne kiek gauni, bet kiek įsigyji.
Dar apie gimtadienius ir linkėjimus jų metu. Man patinka linkėjimai gimtadienių metu, kuriuos išsako samdyti muzikantai. Jie, pasitelkę pagalbon kompiuterį, skelia valsus, polkas, pabando net tango. Muzikantai kartais stebina. Štai per vieną gimtadienį galėjai pageidauti solenizantui bet kokios dainos ir jie bemat ją atlikdavo. Tiesa, pamąstęs supratau, jog tai jiems nėra pernelyg sunku, nes vis pageidaujami tie patys kūriniai iš Cicino, Butkutės, Povilaičio, Šiškausko, Kučinsko ir panašaus repertuaro. Aišku, jog nebus apsieita be „Gimtadienis – pati gražiausia šventė, gyvenimas – toks mielas, nuostabus. Gražiausi metai dar nenugyventi, gražiausi metai tie, kurie dar bus...“ arba „Penkiasdešimt metų – tai visai mažai, penkiasdešimt metų pralėkė gražiai, ir darbai prasmingi, ir vargai laimingi, ir draugai širdingi, visad kartu. Penkiasdešimt metų, tai visai mažai, penkiasdešimt metų pralėkė gražiai, penkiasdešimt metų – kelias nuostabus, vėl dainuosim, kai ir šimtas bus...“ Tik tą kartą, regėjau, muzikantai suklupo – nemokėjo dainos „Keturiasdešimt kaštonų“, nors žinojo, kad solenizantas švenčia keturiasdešimtmetį.
Aišku, galiu ką noriu rašyti apie gimtadienius, bet jei piliečiui malonu – jo valia linksmintis. Tūlas man paprieštaraus, jog klaidinga manyti, kad gimtadienis – individuali šventė. Girdi, privataus šventumo nebūna, nes pati šventumo esmė yra ryšys, santykių kūrimas. Gal ir malonu nors vieną dieną per metus jausti išskirtinį dėmesį, matyti tikras ir nutaisytas šypsenas, girdėti linkėjimus, nors vienintelį kartą pasėdėti darželyje tarp gėlių. Be to, dėl nešvenčiamų gimtadienių, girdi, nukenčia kepyklos, gėlių, maisto, suvenyrų parduotuvės, drabužių taisyklos ir siuvyklos. Draugai pasiūlė prisiminti Mikės Pūkuotuko draugo Nulėpausio gimtadienio istoriją. Kiek pamenu, ši istorija – tokia:
Vargšas Nulėpausis, vos atsikėlęs rytą, savo gimimo dieną apibūdino vienu žodžiu – „graudu“... Jis turėjo omeny, jog graudu yra būti vienam per šią šventę, visiškai visų užmirštam. Tačiau ištikimieji jo draugai Pūkuotukas su Paršeliu suskubo gelbėti užmirštą jubiliatą. Mikė sumanė padovanoti puodynę medaus, o Paršelis – raudoną didelį balionėlį. Deja, pakeliui įvyko šokia tokia nelaimė – meškiukas neiškentęs suvalgė medų, o Paršelis pargriuvo ir balionėlis susprogo... Manote, jog tokie nesklandumai sugadino Nulėpausio gimtadienį?! Tikrai ne! Tuščia puodynė galiausiai tapo nepaprastai patogiu daiktu įvairiems niekučiams susidėti, o susprogęs raudonas balionėlis – niekučiu, kurį į tą puodynę galima įdėti. Nulėpausis, girdėdamas tiek linkėjimų ir nustebintas tokiomis išradingomis dovanomis, buvo pats laimingiausias gimtadienio šventėjas!
Po visų dabartinių skandalų pamąsčiau apie vieną mielą palinkėjimo žodį: RA-MY-BĖS. Toks ramus žodis. Pakartokim dar kartą. RA-MY-BĖ. Ką jaučiat? „Ramybė“ yra tik žodis. O tai, ką jauti, yra nenusakoma. Ramybė yra emocinė psichikos būsena, kai įvykius, situacijas įmanoma apmąstyti, suvokti, pasverti, rasti dvi, tris, daugiau išeičių. Deja, žodį „ramybė“ dabar ištariame retai. Dažniau tariame „stresas“, „greitas gyvenimo tempas“, „greitas maistas“, „neturiu laiko“. Nors ramybės linkėjimai dabar gali atrodyti, švelniai tariant, savotiškai. Pavyzdžiui, premjero žodžiai: „Deja, nėra iš ko pakelti atlyginimus. Ramybė jums!“ Kaimynų pokalbis: „Ar dar pajėgi sumokėti tas dideles mokesčių sąskaitas? Ne. Ramybė tau!“ Galima įsivaizduoti žmogų, kuris yra įsimylėjęs, nors jį ir kankina depresija. Bet visiškai neįmanoma įsivaizduoti žmogaus, kuris apimtas depresijos ir kartu dar yra patriotas. Todėl švenčiant Nepriklausomybės dienas apima nenumaldomas noras... pabėgti iš Lietuvos, bent jau nebūti didesniame mieste, o dumti kur nors į kaimą. Be abejo, Nepriklausomybės atkūrimo dieną prie savo namo reikia iškelti tautinę vėliavą, tačiau būtent tą dieną vis sunkiau pasislėpti nuo kasmet intensyvėjančio vulgarybių srauto. Atrodo, neklysiu teigdamas, kad jokioje nors kitoje Baltijos šalyje įvairiais radijo ir televizijos kanalais, kavinėse, baruose taip įkyriai nebrukama masinės popkultūros „žvaigždžių“ produkcija kaip Lietuvoje. Vis dėlto esu tvirtai įsitikinęs, kad žmonių, rimtai žiūrinčių į, tarkim, M. K. Čiurlionį, yra daugiau nei Radžio gerbėjų. Kai pastarojo jau niekas nebus matęs gyvai, pirmojo plokšteles ir reprodukcijas vis dar pirks. Nepaisant to, TV reportažų apie dailės parodas reta, bet paminėti, kad Radžis koncertavo Plungėje – būtina. Ką darysi. Pasiilgau televizijos laidų apie daug pasiekusius žmones, apie kitokį požiūrį į pasaulį, biografinių istorijų faktų, pasakojimų apie tradicijas.
Kitokiame pokalbyje su Justinu Jankevičiumi profesorius Vytautas Landsbergis pasidalijo įdomiais pamąstymais. Štai jam sakoma: „Aplink visi vagys“. Tuomet jis pašnekovo klausia: „Tai kodėl tu vagi?“ „Aš nevagiu“, – atsako šis. „Tai sakyk, visi vagys apart manęs“, – moko profesorius. Patylėjęs vėl klausia: „O kodėl tavo mama vagia?“ „Nevagia ir mama“, – paprieštarauja pašnekovas. „Tai sakyk, visi vagys, apart manęs ir mano mamos“, – toliau moko profesorius ir toliau klausinėja: „O ar iš tavo giminių visi vagia, gal yra ir nevagiančių?“
Nugirdau linksmą istoriją, kaip neseniai į vieno buto duris paskambinusios dvi solidžios moterys palinkėjo šiems namams laimės ir pasakė turinčios šviesių vilčių šeimininkus atversti į kažkurį vienintelį tikrą tikėjimą. Turintis humoro jausmą šeimininkas jų paklausė: „Kur yra Dievas?“ Jos ramiai atsakė iš anksto aiškų atsakymą: „Danguje!“ Šeimininkui priminus apie dangų išnaršiusius kosmonautus ir ten siuvančius dirbtinius Žemės palydovus, jam buvo paaiškinta, kad Dievas yra tam tikros energetinės būsenos, todėl kosmonautai jo ir nepastebi. Tąkart moteriškės buvo nuovokios ir atsisveikino.
O kaip norisi palinkėti, kad sumažėtų išvykstančių iš Lietuvos srautas. Tiesa, girdėjau juokaujant, jog Lietuvoje emigracijos tempai stabilizavosi: kasmet išvažiuoja po Mažeikius. „Emigracijos tempai yra stabilizavęsi ir emigracija tiek pernai, tiek užpernai siekė apie 38 tūkst. gyventojų. Taip pat pastebimos tendencijos, kad imigracija kasmet auga – pernai grįžo apie 26 tūkst. gyventojų. Grįžtančiųjų skaičius, palyginti su 2013 metais, išaugo 18 procentų“, – neseniai skaičiau apie emigraciją. Mažiausias išvykstančiųjų skaičius tūkstančiui gyventojų pernai buvo Molėtų, Ignalinos, Varėnos ir Zarasų rajonuose, didžiausias Klaipėdoje, Šiauliuose, Pagėgiuose ir Šilutėje. Tik į 2 savivaldybes – Druskininkų ir Varėnos – grįžo daugiau gyventojų, nei emigravo. Regima ir sparčiai intensyvėjanti vidinė migracija. Dabar žmonės renkasi gyventi kitoje savivaldybėje tiek dėl didesnių atlyginimų, tiek dėl geresnių galimybių įsidarbinti.
Kaip susidraugauti su vaiku? Prekybos centre laukiate eilutėje prie kasos. Su mama irgi eilėje stovintis berniukas į jus įtemptai žiūri. Mirktelėkite jam akį. Jis susigės ir nusisuks, tačiau po minutės atsisuks ir toliau jus stebės. Jūs vėl mirktelėkite. Taip keletą kartų. Ir jūs jau draugai. Kažkas panašaus ir su linkėjimais.