Pradėsiu nuo Volto Disnėjaus. Pradžioje jis piešė pingviną, bet niekas į tai nekreipė dėmesio. Po to piešė dramblį. Irgi tyla. Vėliau dar kitokius žvėrelius, paukščius, žuveles. Tas pats. Kol galiausiai nupiešė peliuką.

Ričardas JAKUTIS
Šis pavyzdys byloja, jog pas sėkmės siekiančius ji ateina. O juk galėjo piešti pingviną, įrodinėti, kaip tai gražu, ir kaip šiandieniniai menininkai įvairiausių organizacijų prašyti – remkit mane. Gal daugelis išgirdome ir neseniai nužudyto Rusijos kovotojo už demokratiją Boriso Nemcovo mintį: „Jei žmogus neturi gyvenimo geismo, jis nieko negali.“
Rytą pabudau bjauriai nusiteikęs. Perskaičiau spaudą – nuotaika nepakito. O juk už langų gražus kovo rytas ir dabar nėra blogiau nei bet kada. Dabar yra taip, kaip turi būti. Situacija tokia, kokios mes verti. Pavasaris – džiaugsmo metas, todėl nustebau net keliuose spaudos leidiniuose išvydęs tekstus apie depresiją. Jau antikos filosofai aiškino apie dvi gyvenimo linijas: gėrio ir blogio. Jos vingiuoja viena šalia kitos. Būna, viena šiek tiek įsiveržia priekin, kita atsilieka, po to viskas keičiasi. Taip ir gyvename. Atrodo, dabar gėrio linija nuo blogosios ėmė gerokai atsilikti. Bet kai geriau pagalvoji, juk visad taip atrodė, nes blogis geriau matomas. Gamta viską sudėlioja, ji puikiai sutvarkė net mūsų organizmo sandarą. Kad būtų matyti, kiek mes persivalgome, mūsų akys yra toje pačioje kūno pusėje kaip ir pilvas.
Mes pirma linkę pastebėti blogus dalykus, o tik vėliau – gerus. Tai jau net prieš keturiasdešimt metų įžvelgė Vytautė Žilinskaitė vienoje iš savo humoreskų „Mokėkime džiaugtis“. Mes garsiai plūstamės, jei kas nors, pavyzdžiui, autobusas vėluoja, bet ar nors vienas nusiunčia padėką autoūkiui, kai autobusas atvyksta laiku. Piktinamės aptikę nulaužtą medelį, o ar kada nors dėkingai nusišypsome pamatę tris neaplaužytus, sveikut sveikutėlius. Tereikia mums išvysti cigaretę įsikandusį pyplį ir jau keikiame visą jaunąją priaugančiąją kartą, o prisipažinkime, ar nors kartą džiaugsmingai suklikome ir kitiems parodėme nerūkantį paauglį. Pamatę kelis netikusius kino filmus, tuoj šokame peikti režisieriaus, aktorių, scenarijaus, viso lietuviškojo kino meno, bet kodėl niekas nenori prisiminti, jog tebeturime „Niekas nenorėjo mirti“. Ir t. t., ir t. t...
Prisiminęs garsiąją humoristę pamąsčiau, kad sąrašą, kuo galime džiaugtis, būtų galima tęsti be galo. Burnojame, kad kyla butų šildymo, dujų, vandens, šiukšlių išvežimo kainos, bet ar pasidžiaugiame, jei keletą mėnesių jos išsilaiko nepakilusios. Tas pat ir dėl kuro ar maisto produktų. Taip pat dėl daug ko ir daug kur. Tad tik džiugu, kad po tokių įvykių dar yra žmonių, tvirtinančių, jog Lietuvoje gyventi gera. Nors įsiminė ir girto G. Einikio žodžiai: „Man gėda būti lietuviu.“
Lenkijoje lankydamasis pas gan žymų to krašto veikėją, jo svetainėje išvydau šeimininko portretus. Buvo galima spręsti, jog jie tapyti žymiausių Lenkijos ir kitų kraštų dailininkų, tad jų vertė nemenka, tačiau tarp tų savo portretų šeimininkas atrodė toks mažas mažas.
Ypač man keista regėti mūsų žvaigždes, nusifotografavusias prie prabangių, bet ne savo automobilių. O kito žymaus verslininko kabinete regėjau įrėmintas nuotraukas, kuriose jis su prezidentais, popiežiumi, Dalai Lama... Norėjosi pasakyti, jog bent man įspūdžio tos nuotraukos nedaro, bet jei tie prezidentai, popiežius, Dalai Lama savo kabinetuose pasikabintų nuotraukas su juo, įspūdis būtų didžiulis.
Apie laimę, gyvenančią kažkur kitur, bet tik ne pas mus, byloja ir horoskopai – kitų ženklų prognozės visada geresnės nei mūsų... Nors būna, kad horoskopai palankūs ir mums. Bet kas iš to – tuomet jie neišsipildo.
Sakoma, kad lietuviai – pavydi tauta. Nelabai ir pasiginčysi su tokiu teiginiu. Be to, nesiseka lietuviams su valdžiomis. Sakome, jog valdančiųjų pirštai nukrypę į save. Kalbant apie tų, kurie prie lovio machinacijas suka, sakyčiau, jog nėra kuo čia stebėtis, juk net Prometėjas ugnį pirmiausiai padalijo savo šeimos nariams. Lietuvos valdžios institucijų skaidrumas kelia rimtų klausimų. Įmonės valstybės institucijoms parduoda brangias sistemas, o vėliau pelnosi iš jų palaikymo. Kai kuriose srityse konkurencijos beveik nėra jokios, o institucijos tapo tokių verslininkų įkaitais. Moteris po apsilankymo valdininko kabinete: „Jeigu nepakelia akis į mane, išeinu – jis dirba ne man.“
Neramina Rusijos grėsmė. Rusija savo propaganda mums smūgiuoja ne Tarkovskiu, Rubliovu, bet Gazmanovu, Kobzonu. Skaičiau, kad kažkur Kaliningrado srity buvo pabandyta užvesti šimtą karo automobilių. Užsivedė tik du.
Bet šiaip gyvenime norisi tikrumo. Perskaičiau apie siūlančius pirkti paveikslų kopijas, pagamintas „Giclee“ printiniu spausdinimo būdu. Peršantys šiuos niekalus aiškina, jog taip atspausdinti „kūriniai“ identiški originalui. „Trys žodžiai – kokybė, kaina ir formato pasirinkimas – yra tokių reprodukcijų pranašumai. Galima įsigyti puikių dailininkų darbų kopijų už patrauklią kainą bei papuošti savo namus aukščiausios kokybės pripažintų autorių darbais“, – skelbiama reklamoje. Buvo Lietuvoje, o gal dar ir tebėra, tokie medalių gamintojai (senų, istorinių medalių perspaudėjai), kurie, tiesa, užkliuvo dėl to, kad užsisakęs vieną medalį daugiau sunkiai gali išsivaduoti nuo kitų pirkimo. Nors sakyčiau svarbiausia ne tai, o blogybė, kad brukamas šlamštas.
Moteris pirko batus. Tiesa, pigius. Neatkreipė dėmesio į pridėtas naudojimosi taisykles. O ten parašyta, jog lietui lyjant jų avėti nepatartina. Batai suplyšo. Moteris neįrodė, kad prasidėjus lietui, namo ji turi eiti basa.
Bičiulis sakė panoręs gero šokolado, pirko saldainių „Vilnius“, kurių kilogramas kainavo 14,48 euro. Brangu, tad nusipirko tik kelis šimtus gramų. Po kelių dienų žiūri, ogi tų saldainių akcija - jie bekainuoja 8,69 eurus. Nusipirko dar. Sakė, galįs klysti, bet jam atrodo, kad tų akcinių saldainių šokoladas prastesnis nei anų brangių pirktų anksčiau, nors popierėliai tie patys. „Nejau akcijoms gaminamos prastesnės prekės?“ – klausė jis.
Būna, kad mane gatvėje sustabdo žmonės ir kažko klausia. Sunku atsakinėti į aktualius klausimus. Dažnai tenka suktis atsakymu, jog į vieną ar kitą reiškinį savo nuomonę turiu, bet su ja nesutinku. Pavyzdžiui, apie šauktinių kariuomenę. Esu už profesionalius karius. Net abejoju, ar ką finansiškai laimėsime. Šauktinių armijai vėl reikia sukurti visą aparatą. Kiek etatų, popierizmo. O kiek finansinių lengvatų reikės suteikti pašauktiesiems. Tad ar profesionalių karių skaičiaus padidinimas jau kiek ir daugiau kainuotų? Sistema veikia, tereikia tik pinigų naujų profesionalių karių atlyginimams. O ir daugeliui šauktinių išmokti karo gudrybių, naudotis ginklais mažai rūpės. Manau, jų pagrindinis tikslas bus prastumti tuos devynis mėnesius. O ką daryti jaunai šeimai, jei paimtas kreditas būstui? Kas per tuos mėnesius mokės palūkanas? Bankas nepasigailės. Bankai gailesčio neturi. Karys profesionalas gaus atlyginimą ir skolą mažins. Be to profesionalui, ypač jeigu jis pats nori kariu būti, karyba įdomu. Nors, aišku, užvis labiausiai norisi – kad nebūtų karo. Bet ką aš čia rašinėju, juk jau viskas nuspręsta.
Pavasarį norisi kalbėti apie moteris. Vieni vyrai turi pinigų dėka savo žmonų, kiti turi žmonas dėka savo pinigų. Woody Alenas pastebėjo, jog vieniši vyrai susipažįsta su savo amžiaus moterimi, jei ši turi dukterį.
Paklausinėjau moterų, koks vyro tipas joms artimiausias, o koks atstumiantis. Dauguma atsakė, jog artimiausias M. Mikutavičiaus, priešingoje pozicijoje atsidūrė Ž. Grigaičio. Viena moteris sakė labai norėtų pamatyti, ką Žilvinas Grigaitis veikia tualete, kaip ten elgiasi. Keistas noras. Tiesa, geriau pagalvojus, sunkiai ir aš įsivaizduoju Žilviną tualete. Antra vertus, ko ten neįsivaizduoti – pritupia, atsisėda ir žurnalą „Žmonės“ skaito.
Net nežinau, kas mane ištempė pažiūrėti filmo „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Regis, noras geriau pažinti moteris. Aišku, moterų ir merginų salėje buvo daugiau.
Filmas prasideda, kai žurnalistikos nebaigusi filologė užsuka pas žymų verslininką, pavarde Grėjus, paimti interviu. Matę filmą, pastebėjo, kad tai labai mūsiška, nes ne visos žurnalistės ir pas mus ragavusios žurnalistikos mokslų. Vienas iš verslininkui užduotų klausimų: „Ar tu gėjus?“ Šis įrodo, kad ne, be to, parodė savo sekso žaidimų kambarį. Ko tik ten nebuvo. Nuo smulkių žaisliukų iki botagų, visokiausių pakinktų, balnų ir t. t. Aišku, kai visko tiek, būtinos ir smurto scenos. Tiesa, jos buvo dargi estetiškesnės nei matomos mūsų „24 valandose“ ar „TV pagalboje“. Aišku, namie tokio filmo nebūčiau viso žiūrėjęs, tiesa, ir iš kino salės galima išeiti, bet vis laukiau, kad gal dar kas nors įspūdingesnio įvyks. Neįvyko ir todėl prisiminiau savo jaunystės filmus „Esminį instinktą“, „9 su puse savaitės“ ir „Emanuelę“. Pastarąjį filmą mačiau dar būdamas paaugliu (18 neturėjau), bet jis manęs nesužalojo, o dargi išsamiau atsakė į klausimus apie meilę. Nežinau, ar tai gali padaryti „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Nors šiaip jau tokie filmai atskleidžia tik vieną tiesą – moteris tol jauna, kol gali žiūrėti veidrodyje į save nusirengusią.
Apie amžinąją meilę svajoja daugelis jaunų (ir nelabai) žmonių. Bet štai neseniai skaičiau, kad negailestingi ispanų mokslininkai sugriovė mitą apie meilę iki „grabo“ lentos – jų teigimu, šis jausmas gyvuoja tik ketverius metus, o vėliau nuslopsta (nors Beigbederis šį terminą dar metais sutrumpina). Tyrimo vykdytojai sako, kad reikia skirti meilę nuo simpatijos, seksualinio potraukio ir prisirišimo. Kai jausmas tik užgimsta, žmogaus smegenys ima gaminti ypatingus cheminius junginius, dėl to suaktyvėja emocijas reguliuojantys centrai. Kol individo kaukolėje verda aistros, apie nieką, išskyrus geismų objektą, individas negalvoja. Tačiau žmogaus organizmas taip sutvertas, kad ilgiau nei ketverius metus minėtos cheminės reakcijos trukti negali. Net pačiu romantiškiausiu atveju pozityvių emocijų resursai baigiasi sulig tuo terminu.
„Jei vyras nori išeiti – visiškai neverta jo laikyti. Tas pats galioja ir moteriai“, – susitikime su skaitytojais teigė šiųmetės Vilniaus knygų mugės viešnia legendinė austrų rašytoja Susanna Kubelka. Rašytoja papasakojo, jog pažinojusi vieną moterį rusę, kuri ištekėjo už itin turtingo verslininko antikvaro. Nuostabus namas Paryžiuje, pilis užmiestyje, tačiau jis prastai elgėsi su savo žmona, turėjo meilužių ir to net neslėpė. Žmona jo nepaliko, tiksliau nepaliko tų pilių, baseinų, turtų, tačiau po penkerių metų susirgo vėžiu ir mirė.
Visiškai pritariu S. Kubelkos minčiai, jog jei kas nori tave palikti, tegul ir palieka, nes dar kažkuris iš senovės išminčių yra pasakęs, jog jei bijai ką nors prarasti – prarask, nuo tada nebesikrimsi.
S. Kubelka dar papasakojo, jog rašanti knygą „Pagaliau per 70” ir įrodanti, jog šiandien 70 metų žmonės ne tokie kaip anie 70-mečiai, šiandien jie tarsi 50-mečiai. Daugiausiai klausimų rašytoja sulaukė dėl knygos „Šiandien madam pareis vėliau“, kuri išversta į lietuvių kalbą. „Man buvo labai svarbu parašyti tą knygą, nes tuomet vis dar buvo manoma, jog moteris negali būti televizijos žinių vedėja, nes pasakodama apie katastrofas pravirks, negali skaityti žinių per radiją, nes vyro balsas – solidesnis ir skamba įtikinamiau. Ypač ši knyga išpopuliarėjo Japonijoje, kur tuo metu 26 metų sulaukusios moterys turėdavo palikti darbą, kitaip sakant, išeiti į pensiją. O iš tiesų gyvenimas po 40 tik pradeda gražėti“, – į klausimus atsakinėjo S. Kubelka. Tiesa, dėl televizijos žinių vedėjų turiu savo nuomonę – tie, kurie veda televizijos žinių laidas yra abejingi pasauliui, o ypač politikai. Bet čia tik mano nuomonė.
Jei S. Kubelka knygą apie brandaus amžiaus moteris dar tik rašo, tai mūsų Rūta Vanagaitė toje pat Vilniaus knygų mugėje jau pristatė šioms moterims skirtą savo naująją knygą „Ne bobų vasara“. Tiesa, praėjusią savaitę pristatė šią knygą ir mūsų „Laiptų galerijoje“.
Įstrigo R. Vanagaitės prisiminta istorija, kaip sykį žmogus atėjo pas Dievą ir klausia, kodėl jis taip nelaimingai gyvena. Dievas jo paklausė, kas jis toks. Žmogus nežinojo atsakymo. Tuomet Dievas tarė, kad norint gyventi laimingą gyvenimą reikia vieno dalyko – atpažinti, kokia vidinė sėkla yra tavyje pasėta. Juk jei nešioji dilgėlės sėklą, kodėl augini save kaip rožę? O jei viduje esi ąžuolas, kodėl augi kaip drebulė? Esą būtent dėl to laimė ir nusisuka, nes nesi tuo, kuo turėtum būti.
„Trumpą bobų vasarą mums dovanoja gamta, o amžina ne bobų vasara – tavo pačios rankose. Nepaleisk jos“, – rašo Rūta Vanagaitė. Autorė prisimena ir dailininkės Paulinos Bewick sentenciją: „Žmonės nusprendžia pasenti. Tarsi jie pasakytų sau: na, štai ir viskas, aš pasenau. Ir tada jie pasensta.“ Rūta Vanagaitė teatrologė, tad prisimena ir Antoną Čechovą: „Man keturiasdešimt septyneri metai; jeigu, sakykim, aš gyvensiu ligi šešiasdešimt, tai lieka dar trylika. Daug! Kaip išgyventi tuos trylika metų? Ką aš veiksiu, kuo užpildysiu juos?“ Šito klausia nevilties apimtas Čechovo herojus Dėdė Vania. Susimąstai, nejaugi nėra kas veikti pačiuose brandžiausiuose gyvenimo metuose?
Baigsiu tekstą Merfio dėsniais, kurių juodoji pusė ta, kad jie atskleidžia, jog pasakos neegzistuoja, kad stebuklų nėra ir niekada nebuvo. „Jeigu kas nors bloga gali atsitikti, tai ir atsitiks.“ Nors dauguma žmonių neabejoja šio dėsnio tikrumu, mokslo žmonės pašaipiai vertina jį kaip mūsų selektyviosios blogų atsitikimų atminties požymį (blogis prisimenamas ilgiau negu gėris). Mūsų šalyje daugiau mobiliųjų telefonų nei tualetų su nuleidžiamu vandeniu. Tai irgi būtų galima įrašyti į Merfio dėsnius. O kartais norisi sukurti kokį nors dėsnį ir prijungti jį prie merfiškų. Nors sako, kad Merfio dėsnius kuria ir apie juos rašo tik nelaimėliai. Aš į Merfio dėsnius linkęs žvelgti optimistiškai, todėl jei reikėtų rinkti labiausiai patinkantį ir artimą, išskirčiau štai šį: „Kas vyksta, vyksta į gera.“ Nors puikus ir šis: „Po visų praradimų esi šimtąkart praturtėjęs.“