Nuolatinės eilės prie padoriau atrodančių drabužių ir batų, pustuštės parduotuvių lentynos, būsto trūkumas. Tai – gyvenimo kasdienybė sovietmečiu, kuris pasibaigė prieš 25 metus. Rytoj švęsime 25-ąsias Velykas Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.

Ričardas JAKUTIS
Pasirausiau po statistiką. 1990 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3,694 mln., 2015 m. pradžioje – 2,922 mln. gyventojų. Per 1994 – 2014 m. laikotarpį minimalioji mėnesinė alga padidėjo 17,8 karto ir 2014 m. sudarė 292 eurus, o 1994 m. – 16,4 euro. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis po mokesčių šalies ūkyje 2014 m. sudarė 526,5 euro ir, palyginti su 1994 m., padidėjo 7,2 karto. 1994 m. jis buvo 72,7 euro.
Skaičiau, kad ekonomistai aną laikotarpį vadina baisaus finansinio nesaugumo laikotarpiu. Tiesa, žmonės tokio termino kaip „finansinis nesaugumas“ nežinojo ir savo kalboje nevartojo. Kažkas labai teisingai tą laikotarpį įvertino: „Gyvenome nykiai“. Ir iš tiesų, žmonės, kurie pasakoja apie gerą gyvenimą Sovietų Sąjungoje, atrodo juokingai.
Užsisakinėju svetainės baldų komplektą. Pardavėja sako, jog kam tas sofoje išvažiuojamas mechanizmas lovai, nes svečiai tegul miega viešbutyje. Visiškai jai pritariu. Tas lovos mechanizmas iš anų laikų, nes tame pačiame bute gyvendavo ir tėvai, ir vaikų šeimos, ir augdavo anūkai, o svečiui pasiūlyti miegoti viešbutyje būtų, švelniai tariant, net nepadoru. Visgi užsisakiau sofą su tuo mechanizmu, vis dar galvodamas, jog ką žinai, gal kam prireiks. Žodžiu, neatsikračiau dar anų dienų bacilos.
Prisimenu maskvietišką istoriją. Garsus profesorius su šeima gyveno Maskvos centre keturių kambarių bute. Profesoriui per savo ryšius pavyko tokį pat butą „suveikti“ savo sūnaus šeimai. Ir dar greta savojo buto. Jie net sienoje išmušė duris, kad norint vieniems pas kitus užeiti nereikėtų eiti per laiptinę. Tačiau toks butas profesoriaus sūnui ir jų sujungimas buvo leistas su viena sąlyga. Į Maskvą atvykstančius mokslininkus iš Vakarų pasaulio, profesorius turėdavo pasikviesti į savo butą kavutei. Turėdavo aprodyti visus aštuonis kambarius ir po to pasakyti: „Gyvename paprastai, kaip visi tarybiniai žmonės.“ Šia istorija pasinaudojo dramaturgas V. Rozovas savo pjesėje „Kurtinio gūžta“.
Butus pirma eile gaudavo kariškių šeimos, pareigūnai, kiek darbininkų šeimų, kažkiek inteligentijos. Vyravo įsitikinimas, kad gydytojai, bazių, parduotuvių vedėjai, dėl suprantamų priežasčių, nors žodis „vokelis“ tuomet nebuvo toks populiarus kaip dabar, turi pirkti kooperatinius butus, kurių, tiesa, irgi ilgai tekdavo laukti. Prisimenu, lankiausi Klaipėdoje, tuomet pradėjusios veikti konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytojų šeimoje. Vietos valdžia buvo įdomiai sumąsčiusi: naujai pastatytame name butus skyrė dėstytojams ir asocialioms šeimoms. Po lygiai. Čia gyvena dėstytojai, o priešais įsikūrusi asociali šeima. Tikslas buvo gal ir suprantamas – inteligentai perauklės girtuoklius, kurie pradės sekti jų pavyzdžiu. Nepavyko. Vienas po kito namą pradėjo palikti dėstytojų šeimos.
Prisimenu kavos be nuosėdų skardines dėžutes „Indian“, kurios parduotuvėse (ten kartais prieš šventes tų dėžučių „paduodavo“) kainuodavo 6 rublius, o „juodojoje rinkoje“ – 10. Vėliau visi pradėjo pirkti kavos pupeles, kavamales, todėl „Indian“ jau nebebuvo deficitas. Prisimenu ir 140 gramų raudonųjų ikrų dėžutes, kurios kainavo 4 rublius 20 kapeikų, „juodojoje rinkoje“ – 8 rublius. Jei iš daiktų, tai pirmiausia prisimenu itin didelį deficitą – rumuniškus svetainės baldų komplektus „D10“ ir „Renesans“, miegamojo baldų komplektą „Liudvikas XIV“. Šiauliuose jų net matyti neteko (tiesa, pas didžiuosius ano meto miesto šulus aš ir nesilankydavau), bet mačiau keliuose Kauno namuose. Net pats Josifas Kobzonas, jei namuose duodavo interviu televizijai, sėdėdavo „Renesans“ komplekto krėsle. Geresnių prekių moterys iš Lietuvos važiuodavo ieškoti Baltarusijos parduotuvėse. Šiandien niekas negali atsakyti kodėl – ar Baltarusija buvo geriau aprūpinama, ar baltarusių moterų kitas skonis, tačiau ten likdavo importinių batelių.
Sovietmečiu elektra kainavo 4 kapeikas už 1 kWh. Tiesa, anais laikais bažnyčia už elektrą (už tą patį 1 kWh) privalėjo mokėti 11 kapeikų. Anais, t. y. Tarybiniais, laikais į bažnyčią, buvo sakoma, vaikščioja tamsūs žmonės, todėl suprantama, kad tokiems apšviesti reikėdavo daugiau elektros. Komunistai, mokytojai, garsieji menininkai, net personaliniai (nusipelnę) pensininkai anksčiau į bažnyčią neidavo. Šiais laikais, kai į bažnyčią vaikšto net komunistai ir visa šviesuomenė, elektrą bažnyčiai branginti būtų netikslinga ir net nepadoru.
O kiek anksčiau kainuodavo dvasinė kultūra? Ar brangu buvo žmonėms šviestis ir ar gerai buvo menininkams gyventi? Geras menas visad brangiai kainuoja. Rimanto Dichavičiaus albumą „Žiedai tarp žiedų“ sunkiau buvo gauti negu šaldytuvą. Tiesa, anksčiau retas buvo skaitęs Alberą Kamiu, Hermaną Hesę, juo labiau Džeimsą Džoisą. Beje, anais laikais rašytojai negalėjo taip drąsiai rašyti visokių nešvankybių, nes, anot ideologinių darbuotojų, liaudis tokių dalykų nenori skaityti (girdi, nebus paklausos, kaip buvo dingusi ikrų paklausa).
Anksčiau ar dabar daugiau kultūringų žmonių? Vyrai savo namuose anksčiau dažniausiai vaikščiodavo su „maike“ ir „triusikais“. Bet būdavo, kad pabeldi į duris, atidaro jas šeimininkas, vilkintis ilgu chalatu (kartais pūkuotu, kartais net iš kokios nors blizgančios medžiagos) ir supranti – prieš tave stovi inteligentas, aukštos kultūros žmogus.
Seniai žinoma, kad kultūringumą lemia ir tai, kokios muzikos klausomasi. Kadangi tai žinoma seniai, be abejo, į tai buvo kreipiamas dėmesys ir anais laikais. Kažkurio Lietuvos miesto gatvėje sutiktas žmogelis, paklaustas, kiek Lietuvoje teatrų, atsakė, jog du – operos ir baleto.
Sovietmečiu elito ar panašių liaudį piktinančių žurnalų ar televizijos laidų nebuvo. Nebuvo televizijos laidų apie kulinariją ir ekstrasensus, nebuvo reklamų ir dar daug ko. CK vadai irgi privalėjo gyventi kukliai, bent jau tautai demonstruoti, kad taip gyvena.
Nebuvo daug ir kavinių ar restoranų. Štai Šiauliuose: „Baltija“, „Jaunystė“, „Gulbė“ (gaila, kad sudegė), „Žemaitis“, „Inga“, kaip ir kiekviename mieste – restoranas geležinkelio stotyje, vėliau pietiniame rajone atsirado „Milda“, atsidarė naktinis baras „Geluva“, pastačius viešbutį, jame įsikūrė ir restoranas miesto pavadinimu... Gal ką nors praleidau? Bet pakako rankų pirštų visoms šioms įstaigoms suskaičiuoti.
Daug kas prisimena – pakyli plačiais laiptais į „Baltijos“ restorano salę, dainininkas traukia apie snaudžiantį malūną prie kelio, meniu aiškus, nes visur beveik vienodas, kainos – taip pat. Rublis ar du – geras antrasis patiekalas. Vienodas garnyras. Restorano darbuotojų pagaminta rausva ar gelsva gaiva su stiklinio ąsočio paviršiuje plaukiojančiais keliais citrinos griežinėliais. Kai patiekiant antrąjį patiekalą prie garnyro ėmė pridėti dvi juodas alyvuoges, beveik niekas jų neliesdavo...
Sovietmečio paminėjimas priminė laikus, kai anuometė nomenklatūra mėgavosi privilegijomis. Spec. poliklinika, spec. parduotuvė, spec. kirpykla, spec. siuvykla, spec. maisto paketas. Tuomet gyvenau Vilniuje, tai ten tokia spec. prekyba maisto produktais vyko „Talino“ parduotuvėje (Gedimino, tuomet Lenino, prospekto gale priešais dabartinį Seimą, tuomet Aukščiausiąją Tarybą). Tiesa, iš kiemo pusės. Privažiuoji prie rampos su „Volga“, susikrauni rūkytas dešras, ikrus, tauriuosius gėrimus ir kt. į bagažinę ir pro bromą vėl išlendi į Lenino prospektą – ateities gatvę, kaip kažkuris poetas pavadino. Nežinau, kur tokia parduotuvė buvo Šiauliuose. Girdėjau, kad „Eglės“ kieme. Tikėtina, nes irgi patogu – netoliese ir partijos komitetas, ir miesto vykdomasis. Toli nereikia važiuoti. Be to, pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais nepasiturintiems už talonus „Eglėje“ buvo dalijamas maistas. Taip sakant, patirtis ir papildomi parduotuvės plotai buvo tinkamai panaudoti.
Ar pamenate kiek ilgai tekdavo laukti paskyros automobiliui? Įžengiant į atkurtą nepriklausomybę, Lietuvoje tūkstančiui gyventojų (1990 m.) teko 129 individualieji lengvieji automobiliai, dabar, skaičiau, automobilį turi kas ketvirtas žmogus. Anksčiau būdavo žiguliai, moskvičiai, volgos, zaporožiečiai, viena kita pobieda. O šiandien: volvai, audi, opeliai, mazdos, hondos, fordai, tojotos, folksvagenai, škodos, nisanai, mitsubišiai, reno, pežo, sitroenai, sabai, alfa romeo, BMW, mersedesai...
Jei dar apie nomenklatūrą, tai prisiminiau atsitikimą iš teatro gyvenimo, juo labiau kad neseniai atšventėme Tarptautinę teatro dieną. Teatrą mėgau. Laukdavau gastrolių, o kartais net pats vykdavau į kitą miestą pamatyti naują populiarų pastatymą.
Nuvykau į Kauną pamatyti J. Glinskio pjesės „Kingas“. Su teatro žmonėmis draugavau, tad pavyko gauti vietas antroje eilėje. Nustebau, kai priešais mane, pirmoje eilėje, atsisėdo moteris su šuneliu rankose. Supratau, jog tai ar Kauno miesto pirmojo partijos sekretoriaus žmona, ar vykdomojo komiteto pirmininko žmona, ar pagaliau kokio kito aukštas pareigas užimančio vyro žmona, nes kaip kitaip tave į teatrą su šuneliu įleis. Pjesės veiksmas vyksta kolonijoje. Spektaklis prasideda niūriai, todėl šuneliui, regis, tas nepatiko, jis ištrūko iš moters rankų, nubėgo scenon ir įsikibo kažkuriam aktoriui į kelnių kišką. Aktorius, berods tai buvo R. Sabulis, paėmė šunelį, atnešė ir padėjo ant moters kelių. Supratau, jog ir aktorius žino, kieno tai šunelis ir kad jį bei jo šeimininkus reikia gerbti.
Spektaklis „Kingas“ kartais vykdavo su pertrauka, kartais be. Tąkart pertrauka buvo. Į antrąjį veiksmą moteris grįžo jau be šunelio. Matyt, kažką iš teatro darbuotojų priskyrė jį saugoti. Bet moteris ilgėjosi savo šunelio, vis žvalgėsi atgal į duris (Kauno dramos teatre durys salės gale), nes ten kažkur už jų jos numylėtinis. Taip jai buvo ilgu savo šunelio, kad ji nesulaukė spektaklio pabaigos ir išėjo.
Anais laikais vieno bičiulio užrašų knygelėje pastebėjau, kad prie jo draugų, pažįstamų pavardžių sąrašo nurodomas ne tik jų adresas, darbovietė, bet ir kuo vienas ar kitas žmogus gali padėti. Prie vieno mačiau prierašą: „Gali viską.“
Kai trūko prekių, reikalingi buvo bazių direktoriai, parduotuvių vedėjai, vedėjos ar bent pačios pardavėjos. Kai deficitas buvo knygos ar bilietai į teatrą, reikalingos buvo knygyno darbuotojos, teatro administratoriai, kasininkės ir t. t. Restoranų administratoriai ir net rūbininkai irgi buvo gerbiami, nes į restoranus taip paprastai nepatekdavai. Panašių pavyzdžių būtų galima rasti daug. Dabar norint gauti bet kokią prekę nereikia jokių ryšių – užeik į parduotuvę ir pirk, ko tik širdis geidžia. Tam „reikalingi“ žmonės nebereikalingi. Bet neskubėkime, nedėkime taško... Šiandien daug kas iš anų laikų išnyko, tačiau ne viskas. Neišnyko ir „reikalingi“ žmonės. Jeigu nori nusipirkti jūros krantinę, įlįsti į energetikos ar kitą pelningą verslą, laimėti kokį nors konkursą prekėms įvežti, gauti užsakymą pastatams statyti ar šiaip gauti didelį projektą „reikalingų“ žmonių ir prireikia. Taigi teisi buvo liaudis, sakydama apie šimtą draugų. „Reikalingų“ žmonių negalima ignoruoti. Nežinai, kada jų prireiks. Nors gal daugelis pasakys, kad turi tik draugų ir jokių „reikalingų“ žmonių jiems nereikia. Bet kiekvienas, pridėjęs ranką prie širdies, atsakykime, ar rinkdamiesi, ką pasikviesti į svečius, nepasvarstėme, kuo tie žmonės gali būti naudingi, ir pagal tai sudarinėjome svečių sąrašą. Tiesa, ne kartą yra tekę girdėti ir sakant: „Mane supa puikūs žmonės.“ Taip mąstant gyvenimas, be abejo, bus gražus. Tas niekad nesikeičia – tai buvo ir tada, yra ir dabar.
Kas dar paliko iš anų metų? Keletas vyrukų ėjo per sankryžą degant raudonai šviesai. Automobilių, suprantama, nebuvo, bet...
Sekmadieniais Vakarų pasaulio šeimos su vaikais eina į bažnyčią ar pasivaikščioti po parką, lietuviai – į prekybos centrą. Nors pastaruoju metu galima pastebėti, kad mūsų prekybos centrai sekmadieniais tuštesni. Tai džiugina.
Pačioje pabaigoje norisi prisiminti keletą svarbių dokumentinių faktų 25-osioms, pavadinkime ir taip, nepriklausomoms Velykoms. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas priimtas 1990 m. kovo 11 d. 23.10 val. Tai buvo vienašališkas nepriklausomybės paskelbimas. Rizika buvo didžiulė, visi nujautė, kaip gali atrodyti juodžiausias scenarijus, pavyzdžiui, jeigu pučas Maskvoje būtų pavykęs. Lietuva tuo metu turėjo keletą pasirinkimų: pirma, skelbti nepriklausomybę vienašališkai, kaip ir padarė, antra, delsti ir laukti, kad nepriklausomybė ištiks savaime sugriuvus Sovietų Sąjungai (visos imperijos žlunga), trečia, derėtis su SSRS dėl plačios autonomijos. Kas būtų nutikę, jeigu Kovo 11-ąją signatarai nebūtų nubalsavę už nepriklausomybę? Bet juk Aukščiausioji Taryba nepaskelbti nepriklausomybės negalėjo, nes ją šiam tikslui išrinko. Tačiau nepriklausomybė išties galėjo būti atidėta. Pirmi iššokę į priekį išvengėme silpstančios Maskvos pinklių. Nebalsavimas dėl nepriklausomybės Kovo 11-ąją ilgainiui būtų atvedęs į nepriklausomybę, tačiau būtų apsunkinęs šalies integraciją į Vakarus – NATO ir Europos Sąjungą. Tad po 25 metų tuo pasidžiaukime ir vilkimės, jog gal kitas 25-metis bus dar sėkmingesnis.
O dėl karo grėsmės šiandien. Bičiulis sako, jog tikrai jo nebus, nes rusų oligarchai, išslapstę pinigus po visą pasaulį, šito nei Putinui, nei kam kitam neleis. „Pinigai daro viską“, – baigia bičiulis. Kad pinigai gali viską, nedžiugina, bet kad nebus karo – šviesiau.