Balandis – linksmas mėnuo. Gal todėl, kad pavasaris, gal todėl, kad prasidėjo Išdaigų ir juoko arba tiesiog Melagių diena.

Ričardas JAKUTIS
Pradėjus juokauti, reikia iškart pasirinkti aukas – žydus, čigonus, rusus, lenkus, anglus, prancūzus, vokiečius, „Olialia“ mergaites, Grigaitį, Ostapenką ir į juos panašius, blondines, katalikus, hinduistus, musulmonus, gėjus, tautininkus, Balbieriškio gyventojus, kaimiečius, luošius, paralitikus, epileptikus, neūžaugas, pamišėlius, prostitutes, prezidentę, ministrą pirmininką, partijų narius, aludžių savininkus, velnią ir Dievą... Bet reikia nepamiršti, kad juokauti reikia mokėti. Nors šypsotis visad sveika.
Ar pamenate istoriją apie berniuką, kuris pardavė savo šypseną? Iš pradžių manęs, kad tai visai nevertingas dalykas, vėliau jis suprato, kad be šypsenos gyvenimas nykus ir beprasmis. Skaičiau, kad šį teiginį patvirtintų ir mokslininkai – atlikti tyrimai rodo, kad šypsojimasis naudingas ne tik psichinei ir emocinei, bet ir fizinei žmogaus sveikatai. Taip pat skaičiau, jog jau ir Lietuvoje organizuojami jogos užsiėmimai, kur mokoma šypsotis ir šypsenos derinamos su kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimais.
Sena tiesa, jog jei nori ilgai gyventi, turi kuo dažniau šypsotis. Rinkdamas medžiagą apie šypsenos galią, sužinojau, kad šypsantis organizme išsiskiria endorfinai, dar vadinami laimės hormonais. Dėl šios priežasties šypsena gydo depresiją, taip pat slopina stresą, baimę ir nerimą. Visi kartkartėmis patiriame neigiamų minčių. Tai, kaip mes sugebame su jomis tvarkytis, gali nulemti arba pasitikėjimą, arba baimes, viltį arba desperaciją, pergalės, ar pralaimėjimo jausmus.
Šypsena padeda širdies darbui. Šypsantis suaktyvėja kraujo apytaka ir stiprėja kraujagyslės, o tai sumažina širdies priepuolių ir kitų kardiologinių ligų riziką. Minutės šypsnys širdžiai yra tas pat, kaip ir 5 minučių trukmės treniruotės triskart per savaitę. Šypsena – sportas, daug malonesnis nei „staklės“ sporto salėje. Dar sužinojau, jog suaugusieji šypsosi per mažai: vidutinis keturmetis šypsosi 300 kartų per dieną. Taigi imkime pavyzdį iš savo mažųjų.
Turbūt pastebėjote, kad šypsenos yra užkrečiamos – taigi šypsodamiesi skatinsite tai daryti ir aplinkinius, o kartu kelsite bendrą nuotaiką, lengviau megsite kontaktus ar palaikysite gerus tarpusavio ryšius. Kai kuriuos besišypsantys žmonės erzina – juk ir aš galėčiau šypsotis, niekas netrukdo, tik paprasčiausiai trūksta noro.
Nesišypsantys žmonės stokoja humoro jausmo. Neturi humoro jausmo – neturi pagrindo šypsotis.
Jau ne kartą susidūriau, kad žmonės reaguoja, kai parašai ką nors juokingo arba tiesiog tekstą apie šypsenas ir apie humoro jausmą. Mane sutikusieji sako, kad, girdi, aprašiau opią problemą, kad mes – be šypsenų, be humoro jausmo. Apie šį jausmą kalbama labai trumpai – arba jis yra, arba jo nėra. Gali apsimesti esąs protingas, bet negali apsimesti esąs sąmojingas. Neturintieji humoro jausmo jaučiasi nepatogiai. Tokiems į žmones geriau neiti. Tūnok namuose. Neturintieji humoro jausmo patys susikuria depresiją. „Jo geras humoro jausmas“, – pats didžiausias žmogaus įvertinimas. Nemanau, kad yra daug to jausmo neturinčiųjų. Girdėjau net teigiančių, kad nėra žmogaus, kuris neturėtų humoro jausmo. Tik kai kurių jis kitoks nei mūsų. Kaip atskleidžiate savo humoro jausmą, daug pasako apie jūsų santykį su savimi ir aplinkiniais. Humoro jausmo ieškome kituose žmonėse ir didžiuojamės savuoju. Jei kas nors pasižymi geru humoro jausmu, mums atrodo, kad toks žmogus yra laimingas, pasitiki savimi ir turi puikias ateities perspektyvas.
Žmonija nesikeičia nė per nago juodymą. Kaip rašėme tualetuose „tas ir tas – b...“, taip ir teberašome. Tik dabar markeriu (technikos ir rašymo priemonių pažanga). Tiesa, tualetų sienos kenčia kiek mažiau, nes atsirado internetas ir internetiniai komentarai. Kelyje nuo ūkininko iki krautuvės pienas pabrangsta 5 kartus. Plastikos chirurgams moterų aukso amžius, kai šioms aukso amžius baigiasi. Visuomenėje tu daug pasiekęs, jeigu gali šauti bet kur, o paskui tą dalyką pavadinti taikiniu.
Turintys humoro jausmą pripažįsta, jog yra ir turintys itin subtilų humoro jausmą.
Nugirdau anekdotą. Italų karininkas mūšio viduryje būriui kareivių, tūnančių apkasuose, sušunka įsakymą pulti priešo pozicijas, tačiau kareiviai lieka apkasuose. Susierzinęs karininkas dar kartą, tik garsiau surinka tą patį įsakymą – kareiviai nejuda. Kadangi juokeliuose viskas vyksta tris kartus, todėl ir šioje istorijoje karininkas trečią kartą piktai pakartoja tą patį, ir tada kažkur iš apkasų pasigirsta tylus kareiviuko vertinimas dainos žodžiais: „Che bella voce!“ („Koks gražus balsas!“).
Humoras – pakantus, nepiktas gyvenimo keistenybių, juokingų situacijų, žmonių ydų pašiepimas, susijęs su optimistiniu ir kontempliaciniu požiūriu į tikrovę. Juokas yra universalus, tačiau humoras – individualus. Pavyzdžių, iš ko galime pasijuokti, yra begalė, tad jei juokiamės, su humoru viskas gerai. Mokslininkai humoro jausmą apibūdina kaip sudėtingą vidinį talentą arba psichinį gebėjimą. Aristotelis, pavyzdžiui, teigė, kad juokiamės iš juokingų žmonių, o tai rodo, kad juoko priežastis yra pranašumas. Kiti filosofai manė, kad humoro esmę sudaro nesuderinamumas – mes tikimės vieno, o gauname visai ką kita. Yra be galo daug teorijų, bandančių paaiškinti, kodėl žmonės juokiasi, tačiau nėra visuotinai priimto sutarimo, kodėl viena ar kita situacija yra juokinga. Jei tėvai juokauja, paduodami tuščią saldainio popierėlį, arba juokiasi, kai žmogus vejasi vėjo nuplėštą kepurę, negalima tikėtis, kad jų vaikai turės humoro jausmą. Dar Getė yra pasakęs, kad niekas taip neparodo žmogaus charakterio, kaip tai, iš ko jis juokiasi. O jeigu žmogus neturi humoro jausmo, jis turi turėti jausmą, kad neturi humoro jausmo.
Humoro jausmo turėjimo ar neturėjimo testas, sako, turėtų būti toks – ar galite juokingai perpasakoti paskutinį girdėtą anekdotą? O kaip reaguojate į draugų pokštus bei nepiktus pasišaipymus, nukreiptus prieš jus? Ar atkreipiate dėmesį į laikraščiuose ar žurnaluose spausdinamas humoreskas ar karikatūras? Ar gebate juoktis ne tik iš kitų, bet ir pats iš savęs? Jei į šiuos klausimus atsakėte teigiamai, tikėtina, kad jums nesvetimas humoro jausmas.
Humoro jausmas nuslepia net figūros trūkumus. O tauta, kuri moka iš savęs pasijuokti – verta pagarbos. Tas pirmiausia byloja, kad tauta sveika. Nepralenkiami čia žydai. Kai žydo paklausė, kodėl pasaulyje daug automobilių gamyklų, kurios laikosi ant žydų kapitalo, o Izraelyje tokios nė vienos, šis, kaip toje tautoje priimta, atsakė klausimu: „O kur mums dar važiuoti?“
Kai septinto dešimtmečio pradžioje iš Klaipėdos tikinčiųjų buvo atimta ką tik pastatyta Marijos Taikos Karalienės bažnyčia ir pertvarkyta į filharmoniją, pirmąjį koncertą čia surengė Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, kuriam tuomet vadovavo Chaimas Potašinskas. Žiūrovų buvo vos keli, todėl partinė vadovybė iš karto pasikvietė maestro pasiaiškinti, tarsi jis čia būtų kuo dėtas. „Kas eis? – stebėjosi Chaimas Potašinskas. – Žydas diriguoja bažnyčioje.“
Jeigu jau kalbame apie meno žmones, tai humoro jausmu išsiskyrė kompozitorius Benjaminas Gorbulskis. Po jo sukurtos operos „Frank Kruk“ perklausos vienas komisijos narys profesorius iš Maskvos konservatorijos paklausė, kur, girdi, jo operoje teigiami herojai, nes aplink vien tik sukčiai, apgavikai, biznieriai. B. Gorbulskis nesutrikęs atsakė, jog teigiami herojai sėdės žiūrovų salėje. O štai jo dainas dainuojantis solistas Jonas Mašanauskas kartą užsiaugino barzdą, o po to ją nusiskuto. Po savo kūrybos vakaro kompozitorius buvo paklaustas, kodėl jo dainininkas nusiskuto barzdą. B. Gorbulskis atsakė, jog čia priklauso nuo to, kas kam tinka, nes, pavyzdžiui, jam netinka plaukai (B. Gorbulskis buvo praplikęs), o Jonui Mašanauskui – barzda.
Gal prieš keturiasdešimt metų, dar sovietmečiu, Šiauliuose vyko Benjamino Gorbulskio kūrinių koncertas. Grojo pučiamųjų orkestras „Trimitas“, dainavo Violeta Rakauskaitė, Ona Valiukevičiūtė, Aleksas Lėmanas, dalyvavo ir pats kompozitorius. Kai po koncerto žiūrovai plojimais jį pakvietė scenon, jis tarė miestiečiams keletą žodžių. Padėkojo už priėmimą, pasidžiaugė miesto bulvaru (tuomet jis neseniai buvo įrengtas) ir nusistebėjo klausdamas, ką gali reikšti kiaulės skulptūra virš parduotuvės, kurioje nėra mėsos (tuomet mėsos produktų trūko).
„Amigos para siemper“, – taip dainuojama apie amžinus draugus. O aš pagalvojau, kas pasaulyje geriausiai sutaria ir yra ištikimiausi draugai. Žydai, gėjai, kaimynai, tos pačios profesijos atstovai ar tiesiog bendradarbiai? Netikėtai dingtelėjo mintis – snobai. Jie gal to net nežino, bet juk yra labai panašūs, o tokie ir turi būti geriausi ir amžini draugai. Jie – tikrojo, užslėpto humoro puoselėtojai. Kai liaudies paklausinėji, kas yra snobai, išgirsti atsakymą, kad tai kažkas paslaptingo ir didingo. Skaičiau, jog žodis „snab“ kildinamas iš Škotijos ir reiškė tiesiog batsiuvio profesiją. Kitą prasmę jis įgijo Oksfordo ir Kembridžo universitetuose, kur studentų bylose atsirado santrumpa „snob“, kilusi iš lotyniškos frazės „sine nobilitate“ – „nekilmingas“. Šie nekilmingieji, slėpdami savo žemą kilmę, kruopščiai imitavo tikrųjų aristokratų kalbą bei elgesio manieras. Bet labiausiai žodį „snobas“ išpopuliarino anglų rašytojas Viljamas M. Tekerėjus „Snobų knygoje“. Čia snobizmas buvo atvertas kaip nenatūralus elgesys, svetimų manierų mėgdžiojimas, nugirstų frazių kartojimas, nenuoširdus žavėjimasis sau nelabai suprantamais dalykais. Apie snobus, mūsų moderniojo meno kūrėjus ir kritikus, girdėjau, kad jiems postsinologija, kineziterapija, mamologija, neoegzhibicionizmas, bazuka, lokomotyvacija, sociokoreliacija skamba paprastai, aiškiai ir suprantamai.
Kodėl išnyko dinozaurai? Satyrikai aiškina, jog todėl, kad nemokėjo juoktis. Nemokėjo juoktis iš staiga juos užklupusios kosminės katastrofos, iš klimato permainų, pagaliau iš savęs. Girdėjau teigiančių, jog lietuviai taip pat išnyks. Nebent išmoktų juoktis iš savęs. Bet šiaip jau šaipytis iš intelektualiųjų snobų nederėtų. Visi kūrėjai ir kultūros puoselėtojai juos myli bei vertina, nes jie – pagrindiniai kultūros vartotojai. Be snobų nebus ir kultūros, bent jau jokių jos judesių pirmyn. Kas pirks meno albumus, knygas, paveikslus, jei ne jie? Patiems kūrėjams neužtenka pinigų. Kiti geriau nusipirks naują spintą ar sofą, bet ne paveikslą. Tik tikras snobas gali valandų valandas pasakoti daiktų istorijas, pagaminimo subtilumus, priekabiai tyrinėti kiekvieną garsaus dizainerio kurtų drabužių siūlę. Tik iš jo sužinosi, kokį vyną derėtų vartoti valgant vieną ar kitą patiekalą. Jų išmanymas ir skonis gali sukelti pavydą. Sako, nereikia skubėti pavydėti. Apsigauna net didžiausi žinovai. Skaičiau, kad Prancūzijos nacionalinis tyrimų centras neseniai sukvietė 57 pripažintus vyno specialistus ir iškrėtė šunybę. Tą patį vyną supylė į du skirtingus butelius – pigaus stalo vyno bei rūšinio – ir paprašė įvertinti gėrimą. Tik šeši ekspertai suprato klastą. Likę įsijautę postringavo apie aromato ir skonio subtilybes. Žodžiu, paprastam piliečiui gyventi lengviau. Šitaip apsijuokę su vynu dauguma mūsų tik smagiai pakikentų, o snobui – tai nepataisomas smūgis savigarbai.
„Nepraraskime dvasios linksmumo, kupino humoro, net autoironijos, kurie mums padeda išlikti mieliems ir atsidūrus sunkumuose. Kiek daug gero mums padaro gera dozė sveiko juoko!“ – sakė popiežius Pranciškus, kalbėdamas Šventojo Sosto ir Kurijos vyresniesiems. Jis prasitarė kaip jam, nepaisant milžiniško popiežiaus tarnystės svorio, pavyksta išlaikyti skaidrią šypseną ir linksmybę, daugeliui kritusią į akis. Pasak Pranciškaus, visiems padės Šv. Tomo Moro „geros nuotaikos“ maldelė, kurią jis pats sukalbąs kasdien.
Viena iš Šventojo Tėvo paminėtos maldos versijų skamba taip: „Suteik man, Viešpatie, gerą virškinimą ir taip pat kažką suvirškinimui. Duok man sveiką kūną ir gerą nuotaiką jo išlaikymui. Duok man sielos paprastumą, mokant saugoti visą, kas gera ir lengvai neišsigąstant pamačius blogį, greičiau būdą viską sustatyti į vietas. Duok man sielą, kuri nepažįsta nuobodulio, skundimosi, atsidūsėjimų ir dejavimo ar streso pertekliaus dėl to besipainiojančio po kojomis dalyko, kuris vadinamas „aš“. Duok man, Viešpatie, gerą humoro jausmą. Suteik man malonę suprasti pokštą, kad atrasčiau gyvenime šiek tiek džiaugsmo ir pasidalyčiau juo su kitais.“
Lietuvoje apsilankęs budizmo mokytojas lama Olė Nydahio kalbėjo: „Jūs laisvi, turite gražią gamtą, gyventojai sveiki ir gerai atrodo, esate atsikratę nacizmo ir komunizmo, taigi mėgaukitės. Žinau, kad neturite daug pinigų, bet ne pinigai padaro žmones laimingus. Vienintelis dalykas, kuris mus paverčia laimingus – geros mintys, geri jausmai, gero linkėjimas kitiems.“ Mes paprieštarausime, kad labai lengva pasakyti – būk linksmas, būk smagus, išsivalyk mintis. Bet žmonės yra tokie, kokie yra. Jie mato, kad kaimynas geriau gyvena, Seimo narys važinėja „Lexusu“, o jie štai neturi darbo, trūksta pinigų duonai nusipirkti ar slegia paskolos… Lama į tai atsako: „Užtenka, kad žmonės vieni kitiems linkėtų laimės ir kurtųsi savo laimę, džiaugtųsi net ir smulkmenomis… Nebūtina savęs lyginti su kitais. Kai džiaugiamės kitų laime ir tais gerais dalykais, kuriuos jie patiria, tai lygiai taip pat, kaip kad mes juos patirtume. Į įvairiausius žmones žvelkime taip, tarsi vienoje rankoje jie laikytų maišą aukso, kitoje – žemės. Ko mes norėtume, kad jie su mumis pasidalytų? Ko gero, aukso. Ir užuot galvojus, kad nieko neturime, reikia džiaugtis, kad kažkas kitas turi ir semtis iš jų patirties. Galvodami kažką gero, esame laimingesni, o jei galvojame apie bloga, mes esame nelaimingi. Paprasta pasirinkti laimę.“