Jau esu rašęs, kad šiandien atsiliepus į telefono skambutį vietoj „Klausau“ ar „Alio“ geriausiai tiktų žodelis „Skųskitės!“ Kur dingo anksčiau populiarios skundų knygos? Kiekvienoje parduotuvėje, aptarnavimo ar šiaip bet kokioje įstaigoje jos gulėdavo. Pasiskundei ir ramiau.

Ričardas JAKUTIS
Štai anksčiau šaltomis žiemos dienomis keiksnojome šalčius, šiais metais, kai žiema nebuvo šalta, jau skundžiamės, girdi, kokia čia žiema. Žodžiu, tai per šalta, tai per šilta – įpratome būti nepatenkinti, o ar kas pagalvojome, jog niekas nesikeičia – žiema kaip žiema, pavasaris kaip pavasaris.
Girdėjau nuomonę, kad nuolat besiskundžiantys žmonės gadina gyvenimą, vaikšto surūgę ir viskuo nepatenkinti, vis taiko pamokyti, pagraudenti, paaiškinti, kaip reikia gyventi, galėtų jie net leisti savo laikraštį, kurį pavadintų, pavyzdžiui, „Prie ruso buvo geriau“.
Gaila, kad daliai Lietuvos žmonių sovietmetis dar vis yra „prarastasis rojus“. Aišku, galima iki užkimimo ginčytis, ar tikrai visi tie giriantys praeitį norėtų vėl gyventi Sovietų Sąjungoje, tačiau aišku viena – jie kankinami nostalgijos sovietmečiui.
Rašytojas Liudvikas Jakimavičius viename savo tekstų pasakoja, jog prieš dvidešimt penktąsias Sąjūdžio metines išsitraukęs storą segtuvą, į kurį anuomet dėjo Sąjūdžio spaudą. „Sąjūdžio žinios“, „Atgimimas“... Rašytojas sako paskaitęs ir jį apėmęs keistas jausmas, ar iš tikro tas Sąjūdis buvo, ar neprisisapnavo?
Keista, kad mes vis negalime atsikratyti praeities. Tarsi koks Stokholmo sindromas, apie kurį irgi jau esu rašęs. Tai psichologinis reiškinys, kai pagrobimo (pavergimo) metu įkaitai (aukos, pavergtieji) ima jausti teigiamus ryšius (savanorišką paklusnumą, pagarbą ir pan.) jų pagrobėjams (pavergėjams), nepaisydami to, kad pats pagrobimas (pavergimas) turi pavojų. Šis sindromas buvo pavadintas pagal banko apiplėšimo Stokholme 1973 metais istoriją. Aukos (banko darbuotojai) ėmė sieti save su pagrobėjais (nors išbuvo kartu tik šešias dienas), o išlaisvinti netgi ėmė juos ginti.
Kad anuometį laikotarpį vyresnieji prisimena su ilgesiu, tai irgi galima pavadinti minėto sindromo vardu. Aš taipogi nejaunas, bet į anuos laikus niekad nenorėčiau grįžti. Kai paskutinį kartą lankiausi Maskvoje, pirmasis įspūdis išlipus oro uoste: dvi oro uosto darbuotojos rūko stovėdamos prie plakato „Rūkyti draudžiama“. Sakysite, tai smulkmena, jog galima dėl tokių pakabinti ir dar vieną plakatą „Rūkyti griežtai draudžiama“, bet tokios smulkmenos jau daug ką pasako.
Nors apie rusų tautą galiu pasakyti daug gero. Kaip ir visose tautose puiki senolių išmintis. Kaip šiandien jiems reikėtų prisiminti senovinį romansą: „Gal grįžkim, poručike Golicinai, juk čia ne mūsų žemė“.
Aišku, pats skaudžiausias dalykas – laisvės nebuvimas. Atliekantys bausmę kalėjime irgi visko turi: ir stogą virš galvos, ir maistą, ir visas medicinines paslaugas, buitinius patarnavimus, dienų dienomis gali žiūrėti televizorių, bet neturi laisvės. O juk tai žmogų labiausiai ir žeidžia, nebent jau esi visiškai degradavęs.
Šiandien daug kas mus grąžina į praeitį. Pirmiausia tai mūsų namai. Kalbu apie daugiabučius, nes daugelis tokiuose gyvename. Dažnai, kad tokių namų sienos dar neskyla, pamatai dar irgi tvirti, bet namą pradeda niokoti čia gyvenančių ar čion ateinančių nevalų šutvė. Viskas prasideda nuo aplamdytos arba nuplėštos pašto dėžutės, išlaužtos lauko durų spynos, išdaužto laiptinės lango, apdergtų sienų, šlapimo dvoko...
Vis dar apraudami kolūkiai, o štai neseniai perskaičiau, kad Lietuva kelerius metus iš eilės prikūlė rekordinius 4 mln. tonų grūdų, kad derlingumo vidurkis yra daugiau kaip dukart didesnis, nei buvo kolūkių laikais.
Skaičiau, kad nors Lietuvą naujos technologinės tendencijos pasiekia 2 – 5 metais vėliau nei Vakarų ir Šiaurės Europos šalis, inovatyvumu nuo pažangių valstybių atsiliekame visai nedaug: jau dabar inovacijų medžiotojai naudojasi išmaniaisiais buitiniais prietaisais, pvz., savaime išsivalančiomis orkaitėmis, skalbyklėmis su automatine dozavimo sistema, kuri leidžia sunaudoti skalbiklio tik tiek, kiek reikia, ar šaldytuvais su specialia zonų sistema, kuri garantuoja 5 kartus ilgiau išlaikomą maisto šviežumą. Rinkos ekspertai vieningai sutaria, kad lietuvių konservatyvumą ir lojalumą senesniems, bet dar naudoti tinkamiems įrenginiams netrukus pakeis greitį, kokybę ir maksimalų funkcionalumą užtikrinantys prietaisai, kuriuos galėsime valdyti net išmaniaisiais telefonais.
Ano gyvenimo gedėtojai giria sovietinę pramonę, nenorėdami matyti, kaip aplinką teršusius ir darbininkų sveikatą gadinusius sovietinės pramonės monstrus keičia modernios gamyklos ir fabrikai. Apie šiferio stogus derėtų atskirai šnektelėti. Oi,
dar daug laiko truks, kol juos visus pakeisime.
Ką jau kalbėti apie emigraciją. Apžvalgininkas Rimvydas Valatka pastebi, jog turėtų būti skirtumas tarp to, ar anksti rytą atėję enkavedistai sukiša tavo šeimą į gyvulinį vagoną ir išveža į Sibirą, ar pats sėdi į lėktuvą skristi į Londoną užsidirbti. Bet yra rimtai manančių, kad pastarasis atvejis – blogesnis. O juk per deportacijas išvežtųjų skaičius veik tapatus emigrantų skaičiui. „Vieni stato Lietuvą, kelia šalį iš rusiško marazmo griuvėsių, kiti ją peikia ir kuria „išvogta ir sugriauta“ folklorą“, – portale „15 min.“ rašo Rimvydas Valatka.
Nustebau sužinojęs, kad net ketvirtadalis namų valdų vis dar neturi savo namuose normalaus tualeto ir dušo. Ar be higienos pažangos įmanoma bet kokia kita pažanga? Ar tuomet reikia stebėtis, kad gimnazijos skundžiasi, jog daugėja utėlėtų vaikų?
Tenka važinėti taksi, tad po šių pamąstymų, taksistai gali manęs ir nebevežti, nes ne vienas, įlipus pas jį į taksi, sako, kad jis skaito mano straipsnius, taigi mane pažįsta. Turiu pasakyti, jog gal jūs – ir šaunūs vyrukai, bet visgi daugumos jūsų automobiliai ir jūsų aptarnavimas nukelia į sovietmetį. Ne, aš ne dėl rusiškų bumčikų, aš dėl surūdijusio ir nevalomo automobilio, dėl jūsų nepaslaugumo. Jūs išlipate ir bagažinę atidarote, nes kaip kitaip, tačiau lagaminą į bagažinę moteris kelia pati. O kad ir vyrukas, juo labiau pagyvenęs vyras. Jūs nesuvokiate, jog dirbate paslaugų sferoje ir gerai atlikti savo darbą yra garbinga. Aišku, tuoj atšausite – o kur arbatpinigiai. Bet kas pirmas turi pradėti. Jei jūs nepakeliate lagamino, neatidarote durelių, nepaklausiate, ar keleivio neerzina jūsų leidžiama muzika, už ką jam jums skirti arbatpinigių. Bet jei jūs pakėlėte lagaminą, kaip kitaip pasitarnavote, o keleivis arbatpinigių nepaliko, tai rodo jo nemandagumą, bet jūs savo pareigą atlikote. Įvairiai buvo vertinimas Vilniaus meras A. Zuokas, bet jo su sostinės savivaldybe įsteigtos šviesiai melsvų taksi firmos vairuotojai yra tikrai paslaugūs ir pavyzdys kitiems. Net avialinijos, mano galva, dabar nuostolingos, buvo investicija į ateitį, o ir kokia šalis be savo oro linijų. Bet tai jau kita tema.
O dėl rusiškų televizijų draudimo, tai per kai kuriuos lietuviškus kanalus rodomi rusiški filmai apie Rusijos mentus ir specnazą, rusiškų programų retransliacija daro dar didesnę žalą nei pačios Rusijos TV programos. Drausti lengviau, negu sukurti laidas, kurios atsvertų rusiškų kanalų demagogines laidas. „Laisva Lietuva ir šiandien ginasi nuo Rytų, bandydama drausti rusiškus kanalus, užuot sau ir kitiems leidusi iš jų propagandinio kvailumo bei atsilikimo šaipytis ir taip brandinti savo pilietinę savivoką“, – „Veido“ žurnale rašo žurnalistas Algimantas Šindeikis.
Aktorius Arūnas Sakalauskas vienoje televizijos laidoje prisiminė pokalbį su kaimynu rusu. „Už ką tu?“ – klausė kaimynas. Nenorėdamas gadinti nervų ir tuščiai ginčytis, aktorius pasiūlė: „Nekalbėkim apie tai.“ Tuomet kaimynas rėžė tiesiai šviesiai: „Tai jau ir tau sąmonę išplovė.“
Sakote, anuomet kainos buvo nedidelės, bet juk ir atlyginimai buvo tokie, kaip ir kainos, be to, nebuvo ko už juos pirkti. Sakote, viskas pabrango. Palyginau. Anuomet mažiausias atlyginimas buvo 60 rublių. Dabar 300 eurų. Batonas kainavo 22 kapeikas. Anądien prekybos centre pirkau dydžiu į mano jaunystės panašų batoną, kuris kainavo 69 euro centus. Pamenu, daktariškos dešros kilogramas kainavo 2 rublius 10 kapeikų, prieš kelias dienas pirkau į aną panašią, kuri, pagaminta Krekenavoje, vadinosi „Gardžioji“ ir jos kilogramas kainavo 3,09 euro. Tiesa, buvo parašyta, jog vyko akcija ir jos kaina buvo 30 proc. žemesnė nei įprastai. Vadinasi, be akcijos būtų 4,50 euro. Pieno litras anuomet kainavo 30 kapeikų, dabar Rokiškio natūralus „Naminis“ – 55 euro centus. Bet irgi buvo 25 proc. akcija, tad be akcijos būtų apie 80 euro centų. Taigi atlyginimas pakilo 5 kartus, o batono kaina 3 kartus, dešros ar pieno tik vos daugiau nei 2 kartus. O, pavyzdžiui, televizorių kainos visai nepakilo – kiek anuomet kainavo rubliais, tiek dabar eurais. Tad jei atlyginimai kilo penkis kartus, televizoriai tiek kartų atpigo. Tas pats ir su visa buitine technika, ir su automobiliais, ir dar su daug kuo. Nieko čia, aišku, gero, bet atpigo ir degtinė. Anksčiau 0,5 l butelis kainavo 4 rublius, dabar – 7 eurus. Vėl lyginant 60 rublių ir 300 eurų atlyginimus, rezultatas akivaizdus.
Aš čia kalbu apie sovietmečio ir dabartines kainas, o ne apie kainas praeitų metų pradžioje litais ir dabar eurais. Nors ir kaip visi aiškina, kad niekas nepabrango, dar ir kaip pabrango. Bet tai ne šio teksto tema.
Koks šiandien skirtumas tarp mūsų ir Vakarų pasaulio? Kai mūsų paklausia, kokios pas mus didžiausios problemos, atsakome – energetinės. Kai to paklausia vakariečių, šių atsakymas – ekologinės. O ar jaunimas neturi anų genų? Girdėjau įdomių pastebėjimų, jog, tarkim, nueinate į svečius pas visai dar jaunus žmones, kuriems gyvenimas nesuteikė „malonumo“ susipažinti su stikline pieno, produktų tara ir lėtaeigėmis, zyziančiomis dantų gręžimo mašinėlėmis. Dažniausiai jie jau būna pasiėmę paskolą iš banko, nusipirkę savą būstą, įsivedę internetą ir turi visus kitus reikalingus atributus. Žodžiu, gyvena šiuolaikiškai. Tačiau svetainėje stovi didžiulė sekcija (toks baldas), prikrauta visokiausių puodelių, lėkščių, dubenėlių. Tokio kiekio indų pakaktų pamaitinti kareivių kuopai. Kam žmonėms reikia tiek lėkščių, jei jie gyvena ne kokiame nors dvare, bet dviejų kambarių bute?
Kaupimo manija yra tiesioginis sovietmečio padarinys. Tarsi badmečiui pripildyti šaldytuvai, visokio niekalo prigrūsti sandėliukai, neištrauktas iš polietileninio maišelio televizoriaus valdymo pultelis, suprask, kad skaičiai nenusitrintų... Sovietmečiu perkama būdavo ne dėl to, kad ko nors reikia, o paprasčiausiai dėl to, kad yra ką pirkti, nes prireikus kokio daikto, jo gali negauti. Atsiskleidžia ir kitokia žodžio „gauti“ prasmė – sovietinė prasmė. Šia prasme „gauti“ reiškė kažką daugiau, negu šiaip įsigyti, norint „kažką gauti“ reikėjo įdėti daug pastangų: surasti, ilgai stovėti eilėje ir tikėtis, kad norimo daikto niekas nenupirks, nes prekių kiekis būdavo ribotas. Tiesa, ir šiandien gavę atlyginimą dažniausiai greitai jį išleidžiame prekybos centre. Taip ir infliaciją skatiname. Mažiau pirktume, lėčiau kainos kiltų.
Skaičiau istoriją apie studentą iš Pietų Korėjos Ahn Dohyun, kuris mėgdavo žiūrėti liūdnus filmus. Ar kada nors susimąstėte, kodėl žmonės mėgsta liūdnus filmus, nesvarbu, kokie jie verksmingi bebūtų ir kaip smarkiai jie plėšytų širdį? Būtent šis studentas ir panoro tai išsiaiškinti. Nors filmai jį liūdindavo ir kartais priversdavo ašaroti, mėgstamiausius iš jų vaikinas žiūrėdavo vėl ir vėl. Tam, kad išsiaiškintų, kodėl liūdni filmai taip domina žiūrovus, vaikinukas paprašė 165 amerikiečių studentų pažiūrėti filmą „Angel Baby“ – meilės istoriją tarp dviejų šizofrenija sergančiųjų žmonių Harry ir Kate. Filmo eigoje Kate tampa nėščia, tačiau begimdydama miršta palikdama Harry vieną su jų naujagimiu.
Kai tyrimo dalyviai pasižiūrėjo minėtą filmą, Ahn Dohyun su kolegomis jų paklausė, kaip šis privertė juos pasijusti ir svarbiausia – kurio iš dviejų pagrindinių filmo herojų – Harry ar Kate – istorija juos privertė graudintis labiau.
A. Dohyun išsiaiškino, kad liūdesys atskleidžia studentų realybės vertinimą ir kad liūdnas filmas gali keisti jų pasaulėžiūrą. Žmonės su malonumu renkasi liūdnus filmus, kad šie jiems padėtų suvokti supantį pasaulį.
„Žvelgiant paviršutiniškai, tai paradoksalu ir prieštarauja mūsų intuicijai. Rodos, sveikas protas sako, jog žmonės jaučiasi liūdnai, nes tragiška filmo istorija jiems atrodo reali. Vis dėlto viskas yra atvirkščiai, žmonės suvokia pasaulį, nes jaučia liūdesį“, – esminį niuansą aiškina A. Dohyun.
Emocijos, tarp jų ir liūdesys, padeda žmonėms surinkti ir apdoroti informaciją. Liūdnų filmų, kaip priemonės suprasti pasaulį, pasirinkimas A. Dohyun pasirodė įdomus todėl, kad filmų tragedijos koncentravosi ties meile ir švelnumu, o ne ties kerštu ir pagieža. Jo tvirtinimu, žmonės, žiūrėdami liūdnus filmus, pastebi subtilias jų detales, vertina filmą kaip labiau realistišką, ir taip kinta jų pasaulėvoka.
Nors dauguma tyrimo dalyvių buvo moteriškos lyties, A. Dohyun nelinkęs manyti, kad tyrimo, atlikto su vyriškos lyties asmenimis, rezultatai reikšmingai skirtųsi. Jo įsitikinimu, mėgavimasis liūdnais filmais yra aukštesnio lygio mąstymo ženklas.