Ričardas JAKUTIS
Kokias kalbas reikia mokėti, kad galėtum važinėti po visą pasaulį ir visur susikalbėtum? Tam reikia keturių kalbų: anglų, ispanų, rusų ir kinų. O ko reikia, kad tave visur suprastų, priimtų ir tu visus suprastum. Atsakymas – humoro jausmo.
„Humoras yra nedarbas, skirtas darbui“, – nebepamenu, kas taip pasakė, bet manau, kažkuris iš didžiųjų arba bent neeilinis ekonomistas. Humoras suteikia progą atsipūsti po darbų ir pailsėti, kad atgavęs jėgas vėl galėtum kibti į darbus. Dar kažkas yra pasakęs, kad galimybę linksmintis reikia nusipelnyti darbu. Irgi nepaprieštarausi.

Neseniai perskaičiau, kad šiuolaikiniam pasauliui gresia keturi „apokaliptiniai raiteliai“, galintys nusinešti pasaulį į prarają. Tai artėjanti klimato katastrofa, neprognozuojamos biogenetinių tyrimų pasekmės, klaidinga finansų rinkų savireguliacija ir vis didėjantis žmonių skaičius žemėje. Bent jau taip teigia garsus filosofas Slavojus Žižekas.
Tai girdint noras juokauti dingsta. O be reikalo. Net jei ir būtų pasaulio pabaiga, manau, visi mes, nors ir mirę, bet su šypsenomis veiduose atrodytume gražiau.
Parinkau keletą, mano galva, kvailiausių klausimų, kurie tik gali pasitaikyti gyvenime. „Kaip aklam žmogui apibūdintumėte geltoną spalvą?“ „Jeigu atsikėlęs rytą savo elektroninio pašto dėžutėje rastumėte 2000 neperskaitytų laiškų ir galėtumėte atsakyti tik į 300, kaip atsirinktumėte tuos 300 laiškų?“ „Jeigu gautumėte mašiną, kuri visą gyvenimą spausdintų jums 100 eurų kupiūras, kiek dabar būtumėte pasirengęs už ją sumokėti?“ „Kiek Lietuvoje yra degalinių?“ „Kaip save įvertintumėte skalėje nuo 1 iki 10, kur vienetas reiškia „labai protingas“, o dešimtukas reiškia „labai darbštus“?
„Šiaurės Atėnai“ perspausdina taralogės atsakymus iš Baltarusijoje leidžiamos „Ženskaja gazeta“. Štai vienas jų („Ženskaja gazeta“, 2015-02-11): „Ar vyras nebegrįš?
Aš, gimusi 1956 07 06, pragyvenau santuokoje 30 metų, turiu du suaugusius sūnus. Prieš pusę metų vyras mane paliko ir išėjo gyventi pas kitą moterį. Įkalbinėjau jį grįžti į šeimą, tačiau nieko neišėjo. Jaunesniajam sūnui, gimusiam 1987-10-07, nesiseka asmeniniame gyvenime ir darbe. Ar neslegia šeimos prakeikimas? Kaip mums susiklostys gyvenimas? Klausia T. N.
Pašventinkite butą, dažniau eikite išpažinties ir komunijos. Už sūnų skaitykite motinos maldą, o sūnus tegu skaito maldą, skirtą šventajam Spiridonui Trimifuntskiui ir šventajam Nikolajui Stebukladariui. Vyras nebegrįš, susitaikykite su tuo. Atsakė tarologė Alina.“
Kovo pabaigoje prieš Lietuvos futbolo rinktinės rungtynes su Anglijos rinktine Marijonas Mikutavičius juokavo, jog lietuviai pralaimės ir jėgas reikia telkti ne žaidimui, bet kažkam kitam, ką lietuviai sugeba ir po ko jie galėtų pasakyti: „Mes nugalėjom!“ Jis siūlė mūsų vyrukams pavogti Anglijos rinktinės trenerio automobilį.
„Šiandien taip baisu, bet gera gyventi“, – prasitarė vienas bičiulis. Ar mes galime būti linksmi ir iš kur mūsų veiduose rasis šypsenų, kai reikia tarti raides č, š, ž. Iškart raukiesi. Taip manančių norėčiau paklausti, ar kada suklusote, ką priemiestiniuose autobusuose kalba važiuojantys žmonės. Malonu klausyti šių kaimo ir mažų miestelių šmukštarų pokalbio. Kiek jų žodžiuose humoro. Išlipti iš autobuso nesinori. Važiuotum ir važiuotum.
„Šiauliai ne tas miestas, kuriame galėtum šypsotis“, – pasakys tūlas.
Kada prisimenamas miestas? Per miesto gimtadienius ir per balandžio mėnesio šeštadienines talkas. Sovietmečiu dargi per tas balandines šeštadienio talkas, kurios vykdavo paminint Lenino gimtadienį, balandžio 22 dieną, apie miestą kalbėdavome daugiau nei per jo gimtadienį. Šiandien viskas atvirkščiai – svarbesnis gimtadienis ir tai džiugina.
Gaila, retai girdime posakį „Šiauliai – mūsų namai“. Sako, kad mes patys nemokame kurti miesto dvasios, daugelį mūsų valdo pavydas, nesveikos ambicijos arba noras gūžtis. Kaip reikalinga, kad miesto gyventojai sudarytų vieną visuomenę. Šiauliai per didelis miestas tokiam gyventojų skaičiui. Kol nuvažiuoji nuo Ginkūnų iki Gegužių gatvės, o įveikti šį atstumą pėstute, manau, niekas nesiryžtų. Nors tą patį galima pasakyti ir apie Vilnių.
Ruošiu knygą apie Šiaulių garbės pilietį, kolekcininką, menų mecenatą Edmundą Armošką. Daug kalbamės apie Šiaulius, jo jaunystės miestą.
Šiauliai net tarybiniais metais buvo išsaugojęs savo veidą. Edmundas juokaudamas prisimena, kad vienu metu Vilniuje buvo kalbama, kad „Lietuvą valdo šiauliečiai“.
Pirmiausia Edmundas prisimena ano meto žmones, nes miestą apibūdina jo gyventojai. Kalbėdamas apie tai, kad šiauliečiai gali didžiuotis iškiliausia profesoriaus Sauliaus Sondeckio asmenybe, prisimena ir jo tėvą Jackų Sondą, puikų ikikarinių Šiaulių merą ir tikrą socialdemokratą. Dar tarybiniais metais lankydamasis Bostone pas savo dėdę, Edmundas drauge su juo nuėjo pas Jackų Sondą ir turėjo vakarą, kuris labiau panašėjo į Šiaulių istorijos ir tikrosios demokratijos pamoką. Jackus Sonda buvo visa širdimi šiaulietis, ir jau Atgimimo metais skubėdamas į Šiaulius sukniubo pakeliui – persėsdamas į kitą lėktuvą Maskvos aerouoste.
Toliau kalba pakrypsta apie dailininką Antaną Krištopaitį. Edmundo akyse tai buvo didelis talentas, daugelį metų kentėjęs Sibiro lageriuose. Edmundas dažnai sutikdavo jį kolekcininkų susiėjimuose ir Šiauliuose, ir Rygoje. Prisimena, kad tai buvo nepaprastai įdomi ir kartu bohemiška asmenybė – su įsimintinomis odinėmis kelnėmis ir jų kišenėje visuomet esančiu padidinimo stiklu istorinėms vertybėms apžiūrėti.
Grįžęs iš Sibiro Krištopaitis apvažiavo visą Lietuvą, nutapė šimtus bažnyčių, malūnų, šimtus piliakalnių, šimtus istorinių ąžuolų. Įsiminė Prancūzijos ambasadoje surengta jo akvarelių paroda – apie Lietuvos vietas, susijusias su imperatoriumi Napoleonu. Prancūzų diplomatai negalėjo atsistebėti tokiu talentu. O kokias Lietuvos istorines asmenybes – karžygius ir eilinius savanorius – jis buvo įamžinęs...
Prisimena Edmundas ir savo dėdę Joną Venckų, dirbusį Ch. Frenkelio batų fabrike. Dirbo prieš karą ir po karo. Anot Edmundo, jį galima buvo laikyti „darbininkų aristokratija“ ar „darbininkų elitu“. Jis ėjo į darbą kaip į šventę – keldavosi pusę penkių, kad šeštą jau būtų darbe ir galėtų paruošti savo darbo vietą. Ir pagalvokite: į darbą eidavo tik su kaklaraiščiu!
O juk Šiauliai tai nuo caro laikų buvo moderniausios pramonės miestas. Talentingo žydų verslininko vadovaujami šiauliečiai apavė visą imperijos kariuomenę. Ir dar tokiais batais, kad japonų, vokiečių ar austrų frontuose neištižo. Šiauliai gal nuo to dirbančius ir kuriančius labiau gerbia nei šnekančius. Net ir tingėti ar vogti čia buvo negarbinga.
Edmundas džiaugiasi, jog simboliška, kad jo kolekcijos parodos ne kartą kabojo jo dėdės darbdavio – senojoje Ch. Frenkelio viloje. Ten įsikūrusiam „Aušros“ muziejui Edmundas padovanojo keturias kolekcijas. Tikriausiai svarbiausia tarp jų – senųjų šiauliečių portretai, tapyti dar iki 1965 metų.
Edmundas lygina, jog vienu metu visoje imperijoje skambėjo „kultūringo“ Panevėžio vardas. Jis daugiau laikėsi ant teatro, tiksliau – vieno žmogaus. Juozo Miltinio nebeliko ir nebeliko kultūros metropolijos. Šiauliai į lyderius nesiveržė. Šiaulių teatre nebuvo J. Miltinio, jame nebuvo imperijas stebinusių šuolių, bet nebuvo ir baisių atoslūgių. Kaip tie atkaklūs Ch. Frenkelio odininkai ar batsiuviai, šiauliečiai kapstėsi negreitai, bet visą laiką – į priekį.
Šiandien, klausydamasis šiauliečių ar skaitydamas jų verkšlenimus spaudos puslapiuose, iškart pastebi, jog jie pavydi vilniečiams: kiek ten dangoraižių, prabangių restoranų, aukštuomenės vakarėlių. O kokios tviskančios vardinių drabužių ir aksesuarų parduotuvių vitrinos! Ir žmonės, sako, Vilniuje turtingesni. „Vilniuje – visai kitos galimybės, kitas gyvenimas“, – nuolat girdime. O gimtąjį miestą mylinčiam šiauliečiui viskas čia sava, gyvenimo būdas panašus į kaimyno – neišsiskirsi juk iš minios. Tie, kas norėjo išsiskirti, jau išvažiavo.
Bent man keistai atrodo noras pabūti furšetuose su televizijos žvaigždėmis ir manekenėmis, nors nuo to, kad pastovėjai šalia ilgakojų, tavo figūra nekinta. Kvailiai trokšta garsių pažinčių, protingi – reikalingų. Be to, protingas pasakys, jog reikiamos pažintys atrandamos televizijos filmuojamuose vakarėliuose, bet reikalingi žmonės susirandami per buvusius klasės draugus, automobilių remontininkus ar susipažįstama sporto klube ar turguje. Žingsniuoti su sava kompanija į naktinį barą reiškia tapti pažeidžiamam, nes parodęs kompaniją atskleisi žiopliams ir barmenams savo ryšius. Jei saugai savo žmones – nevalkiosi jų po barus. Jei žmogaus laisvalaikio vizija – alus, šašlykas, didžkukuliai, spirgai, tą viziją galima patenkinti ir nuosavoje virtuvėje ar sodo sklype. Be jokių PVM ir arbatpinigių. Protingas savą kompaniją mėgsta ir todėl, kad išgėręs ko nors neišplepėtų ir neapsijuoktų, pavyzdžiui, Emilį Zolą pavadinęs tapytoju.
Vieni ilgisi tylos, ramybės, vienatvės, o šiauliečiams to nereikia, viskas vietoje – ir tyla, ir ramybė, ir vienatvė. Jokio šurmulio, jokios žmonių minios. Šiauliečiai tokiu sustabdytu gyvenimu nėra patenkinti. Niekada nesidžiaugi tuo, ką turi. Tiesa, kai kurie teigia, kad Šiauliuose triukšmo per daug, ir skuba į užmiestį.
Turiu draugą, kuris nežino, kas toks buvo d‘Artanjanas. „Tu net „Trijų muškietininkų“ savo laiku neperskaitei?“ – šaiposi iš jo bičiuliai. O aš nenoriu visur įžvelgti tik negatyvą, todėl draugą pateisinu: „Jis tuo metu skaitė „Ulisą.“
„Veiksmo mieste mažai, aktyvių žmonių nebeliko“, – guodžiasi bičiulis. „Pats būk aktyvus“, – atsakau jam, juolab kad prisimenu anksčiau jį tokį buvus. Visur jis reiškėsi. Net ir mokyklos dramos būrelyje. Vaidino jis Timūrą (vyresnieji, be abejo, pamena Timūrą ir jo būrį). „Jei patys nieko nedarysime, niekas už mus nepadarys“, – konstatuoju.
Knygą apie lietuvius „Les Lituaniens“ („Lietuviai“) parašiusi Prancūzijos žurnalistė Marielle Vitureau pripažįsta mylinti Lietuvą, tačiau lietuve nesijaučianti, nors gyvena čia beveik du dešimtmečius.
„Kartais net baisu, kiek daug visko žinau apie Lietuvą. Kartais atrodo, kad žinau daugiau nei jaunoji karta, gimusi 1991 – 1992 m. Tada pasidaro net nejauku. Tačiau netgi jeigu būtų leista, niekada nenorėčiau gauti Lietuvos pilietybės. Kodėl? Todėl, kad nesijaučiu esanti lietuvė. Neišgyvenau viso to, ką išgyveno lietuviai, o istorinius įvykius žinau tik iš šono“, – sako ji. Puikiai lietuviškai kalbanti knygos autorė dar sako, kad užsienio pilietis Lietuvoje lietuviu jaustis negali, nes skiriasi lietuvių ir prancūzų valstybės supratimas: Lietuvoje lietuviais vadinami tik tie žmonės, kurių kilmė yra lietuviška, o Prancūzijoje prancūzai yra ir tie, kurie yra atvykę iš Azijos ar Afrikos. „Mane visada šokiruoja, kai Lietuvos lenkai pirmiausia prisistato kaip lenkai, o ne kaip Lietuvos piliečiai. Taip pat ir patys lietuviai, kai jie sako, kad yra lietuviai, mano manymu, jie turi omenyje etninę kilmę, o ne tai, kad jie yra Lietuvos piliečiai“, – mąsto rašytoja. Ją nustebino pranešimai autobusuose ar troleibusuose: „Kita stotelė stotis“. Jai tai ypač keistas žodžių žaismas. Atrodo, vienu žodžiu kalbama apie du skirtingus dalykus. Aš gi pagalvojau, jog užsieniečiui tikrai sunku gaudytis lietuviškose pavardėse: Vaičius, Vaičkus, Vaišys, Vaitys, Vaičiūnas, Vaičionis, Vaičaitis, Vaičekauskas, Vaičeliūnas, Vaičiulionis...
Rašytoja pasakoja, jog jai artimiausias knygos skyrius apie emigraciją „Migruojantys paukščiai“, kuris tarsi atspindi visą Lietuvos istoriją ir likimą. Ne iškart supranti, kad žmonės paveikti to, jog viskas buvo užšaldyta ir sustoję per 50 sovietinės okupacijos metų, juk tarpukariu lietuviai keliavo, mokėsi, dirbo užsienyje. Daug jų studijavo Paryžiuje. „Pasidaro liūdna, kai suvoki, kaip viskas buvo nukirsta“, – tęsia rašytoja.
Dažniausiai apie Lietuvą nieko nežinančius maloniai nustebina žmonių iniciatyvumas ir veržlumas. Nuolatinis klausimas, kurį Marielle Vitureau girdi iš lietuvių, ką užsienyje galvoja apie jų gimtinę. „Galiu pasakyti, kad Lietuva Prancūzijoje neturi įvaizdžio. Žinoma, dalis prancūzų vis dar atsimena Vilniuje įvykusią dramą, per kurią mirė garsi Prancūzijos aktorė Marie Trintignant. Taip pat daug kas priklauso nuo patirties to žmogaus, kurio klausiama. Pavyzdžiui, jeigu jis žino žydų kultūrą, jis žinos, kad Vilnius yra buvęs žydų miestas. Jeigu mėgsta jūrą, galbūt žinos apie Baltijos jūrą ir gintarą“, – pasakoja rašytoja. Knygos autorė sako, kad būtų puiku, jei lietuviai iš prancūzų perimtų vieną dalyką. „Aš savo knygoje rašau, kad prancūzams dzin, ką tu galvoji apie Prancūziją. Būtų labai gerai, jei ir lietuviai taip galvotų, kad ir jiems būtų dzin, ką apie juos galvoja. Aš labai dažnai sulaukiu klausimo, ką galvoju. Žinoma, tai suprantu, nes Lietuva yra maža šalis, neseniai sugrįžo į tarptautinę bendruomenę, jai reikia tapti žinomai, priimtai, todėl svarbu, kaip atrodai kitiems“, – tvirtino M. Vitureau.
Baigti norisi matytos televizijos laidos apie pagyvenusius Olandijos žmones prisiminimais. Šios šalies pensininkai tvirtina, kad išėjus į užtarnautą poilsį gyvenimas tik prasideda. Tuomet gali nupūsti dulkes nuo jaunystės svajonių. „Jeigu esi dirbęs daugiau nei 14 metų, išėjęs į pensiją gausi 70 procentų savo buvusio uždarbio“, – laidos rengėjams pasakojo solidaus amžiaus vyriškis. Laidos herojus pasakojo, kad išėjęs į pensiją kelis mėnesius nežinojo, kuo užsiimti, tačiau vieną dieną laikraštyje rado skelbimą, kad rengiami medinių valčių statytojų kursai. „Valtį gaminau visą žiemą, – pasakojo senjoras olandas. – Dabar ja jau plaukioju.“
Dažnai ilgai reikia laukti, bet ateina metas, kai žmonės įvertina vienas kitą, miestą, kuriame gyvena ir patį gyvenimą. Su pavasariu!