Septynios su puse valandos. Tiek laiko per savaitę knygas skaito lietuviai. Taip neseniai paskaičiavo žurnalas „Veidas“. Mano galva, tai visai neblogi skaičiai. Galvojau, jog padėtis prastesnė. Ir net nesigilinu, ką žmonės skaito, svarbiausia, kad bent skaito. Dar neseniai grožinėje literatūroje vyravo vampyrų laikas, o dabar atėjo „pilkų atspalvių“ mada. Aišku, visada madingos knygos apie tai, kaip išmokti gaminti ir kaip numesti svorio. Knygyne atkreipiau dėmesį, kaip viena moteris vartė dvi knygas ir supratau, kad svarstė kurią pirkti. Viena knyga buvo būtent apie tai kaip numesti svorio, kita – kaip tapti laimingam. Pasirinko pirmąją, o galvojau – rinksis antrąją.

Ričardas JAKUTIS
Šįkart parašyti dar kartą apie skaitymą paskatino ir spaudai ruošiama knyga apie Šiaulių garbės pilietį, Lietuvos kolekcininkų asociacijos prezidentą, menų mecenatą Edmundą Armošką. Kad ruošiu tokią knygą, pasigyriau jau praėjusios savaitės tekste. Skambinu Edmundo draugams ir prašau, kad jie parašytų atsiliepimus apie garsų kolekcininką. Knygą noriu sudaryti iš daugelio jo bičiulių minčių. Nustebino Nacionalinės premijos laureato, dailininko Šarūno Saukos mintys. Pasirodo, šis, šiaip gyvenime tylus ir sunkiai žodį pratariantis dailininkas puikiausiai valdo plunksną. Šiuo atveju „valdo plunksną“ ne tik gražus išsireiškimas, bet ir tiesa, nes kiek žinau – Šarūnas nemėgsta kompiuterio. Žinau ne vieną puikiai rašiusį ar rašantį dailininką. Vienas tokių buvo Vytautas Šerys, Šiauliuose toks buvo Eduardas Juchnevičius, šiandien išskirčiau Petrą Rakštiką ar Sigitą Prancuitį, o net gal mažai kas ir žino, kad šis mūsų tapybos metras puikus eiliuotojas. Bet grįžtu prie Šarūno Saukos, kuriuo tekstu apie Edmundą Armošką norėčiau pasidalyti.
„Žmonės sako, kad jis bjaurus. Taip pat žmonės sako, kad aš dar bjauresnis. Todėl jis ir susirado mane. Kad pats gražiau atrodytų. Iš išorės jis labai spygliuotas, o iš vidaus minkštutėlis. Tapėm su žmona jo portretą. Man išėjo nutapyti ežį, Nomedai – meškiuką. Sudėjus gal būtų gerai. Vienintelį užsakymą dariau jo restoranui. Norėdamas padaryti restoranui reikalingą grožį, pareikalavau iš Armoškos žurnalų su oraliniu seksu. Piktdžiugiškai kikenau, įsivaizduodamas, kaip bosas įplaukia į sexshopą, vartaliodamas guminius falus ir nurausta, prašydamas žurnalo su minėtu dalyku. Buvo smagu, bet jis nusiuntė į parduotuvę savo dvimetrinį asmens sargybinį ir tas vos neiškūlė man dantų už tokį fokusą. Jei ne Armoška, tapyčiau dabar didžiakrūtes mergaites prie banguojančios jūros ir pardavinėčiau ant kampo. Nebuvo taip, kad užsinorėjęs negaučiau iš jo pinigų pragyvenimui. Už tai niekad neteko tapyti tokių bjaurybių. Tiesiog Armoškos vardo Saukos tapyba. Idilė. Kartais jis suabejoja manim. Tada pasidarau bjaurus. Rėkiu, kilnoju kojas, raudonuoju ir tabaluoju rankomis. Kai pradedu jį užgaulioti rusiškai, patenkintas sukikena. Taip įtikinu jį, kad aš vis dar menininkas. Menininkui viskas turi būti leistina ir to visko turi būti daug ir bjauraus. Kartais darau tai prevenciškai. Manau, mums abiem tai patinka. Paplūdimy mes atrodom kaip banginis ir silkė. Žmonės žiūri, žavisi. Tikra europietiška pora. Niekad nėra su manim derėjęsis. Priešingai nei menotyrininkams jam patinka menas. Užsmirdina kiemą šlykščiais cigarais. Jam neįdomu pirkti iš manęs paveikslus. Armoška – grybautojas, ir jam daug smagiau surasti mano darbą kažkur kitur. Patiria atradimo džiaugsmą. Kartais parduodu ką nors į šoną, kad jam būtų malonumas jį surasti. Taip ir gyvenam.“
Skaitant šį tekstą, kad būtų kiek aiškiau, tiems kas nežino, norėčiau paaiškinti, jog Edmundas Armoška yra dailininko mecenatas, skiriantis jam kažkiek pinigų, kas leidžia tapytojui kurti nesirūpinant buitiniais dalykais.
Prieš kelias savaites mus pasiekė liūdna žinia, kad Liubeko ligoninėje mirė Vokietijos literatūros klasikas, Nobelio premijos laureatas Giunteris Grassas. Šis menininkas buvo žinomas ne tik kaip poetas bei rašytojas, bet ir kaip skulptorius bei dailininkas. Didžiulį įspūdį paliko jo romanas „Skardinis būgnelis“. Tiesa, bent aš pirmiau pamačiau režisieriaus Volkerio Schliondorffo to romano ekranizaciją, o tik paskui perskaičiau knygą. Įstrigo berniuko Oskaro, kuris nustoja augti, istorija. Anot literatūros kritikų, vaiko žiaurumas, karas, Lenkija – Vokietija, mirtys, kapinės, merginos, meilė, Dievas, mama, močiutė, tėvas – visos banalios, šimtus kartų liestos temos, pažvelgus G. Grasso akimis, atrodo kitaip, nes G. Grassas – genialumas paprastume, pats kūrinys lengvas, bet ne lėkštas, sunkus, bet neslegiantis.
Kai užsinoriu ko „sunkaus“, atsiverčiu Konfucijaus apmąstymų knygą „Pašnekesiai“. Galima paklausti, kodėl praėjus pustrečio tūkstančio metų šio filosofo mokymas vis dar lieka populiarus. Įsigilinus paaiškėja, kad Konfucijaus mintys, kurios glaudžiai susijusios su to meto realybe, aktualios ir šiandien, nes ir tos mintys, ir nors paradoksalu – pati to meto realybė yra panašios į nūdienos. Konfucijus gyveno laikotarpiu, kai buvo paplitęs tam tikras moralinis chaosas. Tais laikais Kinijoje klestėjo nusikalstamas pasaulis, tarp turtingųjų ir beturčių plytėjo milžiniška praraja, valdžia buvo labai korumpuota. Konfucijaus mokymas ir buvo savotiška reakcija į tą moralinį sutrikimą.
Konfucijus gimė neturtingoje šeimoje 551 m. prieš Kristų. Šiaip ar taip, jis įgijo puikų išsilavinimą. Būdamas devyniolikos vedė ir su žmona susilaukė sūnaus ir dviejų dukterų. Dirbo turgavietėje prižiūrėtoju, vėliau fermoje, kur ganė gyvulius. Dar vėliau pradėjo mokytojo karjerą – keliavo po apylinkes ir mokė tuos, kurie susirinkdavo jo paklausyti. Ilgainiui išmintingi Konfucijaus posakiai paplito po Kiniją, o po mirties jis tapo dievu, kuriam, kaip studentų ir mokslininkų globėjui, kiekviename Kinijos mieste buvo pastatytos šventyklos. Konfucijaus moralė ir politikos mokymas buvo labai paprastas: mylėti kitus, gerbti tėvus, siekti tiesos, o ne naudos, valdyti vadovaujantis morale, o ne jėga. Tiesa, pats Konfucijus jam priskiriamų knygų nerašė. Tekstus parengė jo mokiniai, kurie siekė išsaugoti jo palikimą. Mokinių ir pasekėjų sudaryti Konfucijaus pašnekesiai tapo savotiška kinų biblija, kurią pamėgo ir pamilo visas pasaulis.
Dar norėčiau apsistoti ties Gabrielio Džozipovičiaus veikalu „Pasaulis ir knyga“. Knygos pavadinimas pasako, apie ką ji. G. Džozipovičius gimė 1940 m. Nicoje, karo metus praleido Egipte, šiuo metu gyvena Anglijoje. „Pasaulyje ir knygoje“ literatūra ir apskritai kultūra, dailė, religija traktuojama ne pagal pseudoteorines schemas, o pagal žmogaus santykį su savo egzistencija. Autorius daugiausiai remiasi Prustu, Kafka, Nabokovu, Beketu ir kitais išradingiausiais XX amžiaus rašytojais. „Pasaulyje ir knygoje“ kalbama apie paradoksą, pavyzdžiui, Beketo ar kai kurių kitų moderniųjų autorių kūryba, būdama lyg ir beviltiškai pesimistiška, iš tikrųjų turi žaismės bei sąmojo ir teikia skaitytojui palengvėjimo bei išsivadavimo jausmą. Viduramžiais gimė idėja, kad yra dvi Dievo knygos: Biblija, apie kurią, beje, Džozipovičius yra parašęs veikalą pavadintą – „Dievo knyga“, ir pats Dievo sukurtas pasaulis.
Kartą pagalvojau, jog skaityti tai tas pat, kas pasikloti lovą. Jei rytą nepasiklojai lovos, nejau miela vakare lipti į po praėjusios nakties sudarkytą guolį. Knygos į gyvenimą grąžina teisybę. Šiandien žmonės išvažiuoja iš šalies, nes trūksta ne ekonominės gerovės, bet teisybės.
Prie kai kurių prekybos centrų besisukinėjančius vyrukus man kartais net norisi pavadinti gyvenimo analitikais. Juk jie stebi ir analizuoja, kas vyksta mieste. Jie galėtų būti didžiais rašytojais. Kartą vienas toks (didelė mano nuostaba) ėmė ir paklausė: „Ar tu žinai Zomerį?“ Aš supratau, jog geriau žinoti, negu nežinoti, todėl atsakiau žinąs. Tiesa, vėliau prisiminiau Patriko Suskindo knygą „Pono Zomerio istorija“. Kadangi šį knyga vos 90 puslapių, ją galima įsimesti į kišenę ar rankinę ir, pavyzdžiui, perskaityti lėktuve, autobuse ar traukinyje, prie gydytojo kabineto, laukiant skanėsto kavinėje. Po „Kvepalų“ šis Suskindo kūrinėlis gali atrodyti paprastutis, tačiau tai neilga, bet labai miela apysaka apie mažame Vokietijos miestelyje gyvenantį berniuką su nepaprastai dideliu polėkiu. Tai jam maga laipioti po medžius, tai paskraidyti, tai pabučiuoti gražiausią klasės mergaitę. Tik bėda, kad gyvenimą vis apkartina kokie nors nemalonumai – tai jo įsižiūrėta mergaitė nusprendžia neiti kartu namo, tai muzikos mokytoja pyksta dėl paspausto ne to klavišo... Į berniuko pasaulėlį tarytum iš rūko vis įlekia ponas Zomeris – kaimo keistuolis, kiekvieną mielą dieną nuo ryto iki vakaro, nesvarbu, saulė, lietus, speigas ar kruša, keliaujantis po apylinkes.
Bičiulis papriekaištavo, jog aš rašąs jau apie kiek anksčiau išleistas knygas, o neparašau, kokios šiomis dienomis išleistos knygos vertos dėmesio.
Kokia knyga iš neseniai išleistų man įstrigo? Ne, tai ne kokio modernaus ar jau kiek klasiko užsienio autoriaus kūrinys, o mūsų rašytojos Rasos Aškinytės romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“. Daugelio netikėtumui šis romanas skaitytojų išrinktas kaip 2014-ųjų populiariausia lietuvių prozos knyga. Tai trečiasis autorės kūrinys. Pirmasis „Rūko nesugadinti“ pasirodė 2009 metais, o antrasis – „Lengviausias“ – 2011 m. Šiemet už geriausią knygą balsavo rekordinis žmonių skaičius – 26 000 skaitytojų. Turbūt dėl to į romano pristatymą Vilniaus knygų mugėje prisirinko pilna salė dalyvių. Pasak literatūros kritikės Emilijos Visockaitės, anksčiau Lietuvos skaitytojai būdavo konservatyvūs, rinkdavosi tai, kas populiariausia – kaip A. Tapino ar K. Sabaliauskaitės kūrinius, arba labai seniai žinomus vardus – kaip Romualdas Granauskas. Rasos Aškinytės romanas neatitinka šių kriterijų. Tad kodėl taip įvyko?
O atsakymas labai paprastas – tai tikrai puiki knyga. Knyga nėra stora, todėl perskaičiau per kelis prisėdimus tarsi kokį populiaraus užsienio autoriaus kūrinį. Apie ką ši knyga? Girdėjau net nuomonę, jog neaišku, apie ką ji. Aš atsakyčiau – apie vyriškį ciniką. Nesupykime, daug tokių yra. Neslėpsiu, jog ir aš tokių bruožų turiu. Skaitydamas kartais net pagalvodavau, jog tai knyga apie mane. Paskutinį kartą toks jausmas buvo skaitant M. Kunderos „Nepakeliamą būties lengvybę“.
Romano herojus iš minios tarsi ir neišsiskiria: „Dažniausiai rengiuosi pilkai. Manau, pilka spalva puošia žmogų. Tada daraisi panašus į akmenį, o akmenis visi mėgsta“ (p. 21)...
Pristatant romaną šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje autorė Rasa Aškinytė pripažino, kad pagrindinis veikėjas pasidaro „antiherojumi“ dėl vienos paprastos priežasties: jis yra labai nuoširdus ir labai atvirai prisipažįsta tai, kas vyksta jo viduje. Anot autorės, tai, kad pagrindinis personažas yra vyras – visiškas atsitiktinumas. Tai galėjo būti tokio paties tipo moteris, nes šis romanas – apie žmogų. R. Aškinytė pasakojo nesiekusi apjuodinti vyrų ir net svarsto angliškoje romano versijoje veikėją paversti moterimi.
Tiesa, autorės komentarai, perskaičius šią knygą yra reikalingi, nes šis romanas unikalus atvejis, kai jį perskaičius labai sunku apie jį ką pasakyti. Netikėta, gražu, jauti, kad autorė talentinga, tačiau sumaišties, manau, ne vieno skaitytojo mintyse daug. Perskaitai knygą ir supranti tik vieną – viskas gyvenime nėra taip, kaip atrodo.
Gan vykusį knygos paaiškinimą pateikia rašytojos kolegė Renata Šerelytė recenzijoje „Saugios pakuotės“ (Literatūra ir menas, 2015-02-21): „Į sudėtingą romano formą (ar ji sudėtinga, ar tik savotiška) nereikėtų kreipti per daug dėmesio – tai tik lengvas skaitytojo pagąsdinimas... O štai į pasakojimo stilių, kuris sukuria savotišką pagrindinio veikėjo psichologinį portretą, tikrai reikėtų atkreipti dėmesį. Nes būtent jis yra tas kabliukas, kurį turėtų praryti skaitytojas.“
Viena knygos skaitytoja gan taikliai pastebėjo: „Visada mėgstu patikusias vietas pasižymėti pieštuku, tačiau jau po keliolikos puslapių supratau, kad šiai knygai tokia taktika netinka. Norėjau žymėti bene visa tekstą.“
Mokykliniais metais mums buvo privalomi tokie užklasinio skaitymo sąsiuviniai, kuriuose reikėdavo aprašyti perskaitytų knygų siužetus ir įspūdžius. Nežinau, ar šiandien tokie sąsiuviniai dar egzistuoja. Bet tik šiandien supratau tokių sąsiuvinių svarbą. Nors skaityti daugelis pradedame tada, kai knygas imame pirkti patys. O kur kitur (nejau gyvenime) sužinosi, kad būta mergaičių, metų metais sėdinčių medyje ir mezgančių savo broliams dilgėlių marškinius, būta brolių, pasiryžusių virsti akmenimis, kad tik įrodytų artimo ištikimybę, būta dekabristų žmonų, einančių paskui savuosius vyrus į Sibirą, būta Julijos, tekančios už nepagydomai sergančio J. Biliūno ir paskiriančios savo gyvenimą jam slaugyti, idant susitiktų savo mylimąjį danguje... Perskaitai tai ir ar gali paneigti, kad viso šito ir šiandien nėra arba bent, kad to negali būti?
– Ką skaitai? – tūlo paklausė.
– Nieko neskaitau, – atsakė šis.
– Tai gal bent televizorių žiūri, radijo klausaisi? Gal koncertus, spektaklius, parodas lankai.
– Niekur nevaikštau.
– Tai ką per dienų dienas veiki?
– Internetinius komentarus rašau.
– O iš kur žinių rašyti komentarus turi?
– Iš bendro išsilavinimo.