Dar nepasitaikė, kad kvailys mylėtų protingą. Kiek kartų girdime posakį-nusiskundimą, jog mus supa vien kvailiai. Tačiau įsivaizduokime, jog mus suptų tik protingieji. Ar būtų mielas gyvenimas? Ypač jei tu būtum ne toks protingas, kaip jie? Kvailių kompanijoje juk daug linksmiau. Gyvenimas virte verda. Ir nieko čia blogo, kad net mes turime kažkiek kvailumo. Ir nereikia aiškintis, jog aš ne kvailys. Žmogus, atkakliai kartojantis nesąs kvailys, paprastai turi dėl to kažkokių abejonių. XVII amžiuje olandų filosofas Benediktas Spinoza yra pasakęs: „Iš to, ką A pasako apie B, galima spręsti apie A, o ne apie B.“

Ričardas JAKUTIS
Gal prisimenate populiarią TV laidą „Klausimėlis“ (dar ir dabar kartais ji mažuose ekranuose pakartojama). „Kiek kvailių“, – sakome mes, stebėdami tuos į žurnalisto klausimus atsakinėjančius žmones ir nežinančius paprasčiausių dalykų. O man tie žmonės kažkuo mieli. Kitas eitų praeitų, o atsakinėjantys tarsi bando žurnalistui padėti, nes gal ir šis nežino. Štai jeigu jums gatvėje pasidarys bloga, jūs susmuksite ant šaligatvio, ar jums geriau tas protingasis, kuris viską žino, tačiau pro jus praeis iškėlęs galvą, ar tas, kuris pribėgs prie jūsų, bandys kažkuo padėti, gaivins, nors jis ir nežino, kiek Australijoj gyventojų.
Bet štai duoti ar neduoti durniams kelią jau kitas klausimas. Davėme jiems kelią, o jie nuėjo į Seimą... Taip sako žmonės ir net iššifruoja žodį SEIMAS. Tai Sauja Etatinių Idiotų, Mąstančių Apie Save...
Nors dėl Seimo labai išgyventi nereikia. Kvailių daugiau negu sukčių, nes jei būtų atvirkščiai, sukčiai neturėtų iš ko gyventi.
Užtikau du kvailybės dėsnius. Jų yra, pasirodo, ir daugiau, tačiau šie pagrindiniai.
Pirmasis: „Žmogus niekada deramai neįvertina, kiek daug kvailių aplinkui.“ Antrasis dėsnis: „Tikimybė, kad žmogus kvailas, nėra susijusi su kitomis jo savybėmis.“ Tai reiškia, jog kvailių tarp moterų ne daugiau nei kvailių tarp vyrų, o išsivysčiusiose šalyse tiek pat kvailių, kaip ir tose, kurios ne tokios jau išsivysčiusios... Žodžiu, ar tu suksies pasaulinio elito vakarėliuose, ar išvyksi į kurios nors šalies lūšnynus, ar lankysies dvasinio tobulėjimo kursuose, ar pijokausi smuklėje – visur susidursi su tiek pat kvailių (čia antras dėsnis susisiekia su pirmuoju).
Protingam su kvailiais sunku. Protingas žmogus gali suprasti bandito logiką, o prognozuoti, kaip pasielgs kvailys, neįmanoma. Nors kartais netikėtumai gyvenime reikalingi.
Girdėjau sakant, jog kvailumas yra būklė, kai laikaisi savo, o visi aplinkui elgiasi kitaip, ir jie dažniausiai tave palaiko kvailiu, protiškai atsilikusiu, nes tu nesupranti ar nenori elgtis, kaip jie. Tai labai įdomi būklė, nes kartais vienoje bendruomenėje visą gyvenimą gali jaustis kvailiu, bet patenki į kitą terpę, susipažįsti su kitais žmonėmis, ir pasirodo, jog tai yra pas juos norma, ir tu joks kvailys.
Kiekviena tauta turi savų kvailių, kurių bruožai būdingi tik šiai tautai. Štai neseniai skaičiau apie Namiūro provincijos belgus, iš kurių europiečiai šaiposi, nes laiko keistuoliais, Kalėdų naktį jie praleidžia prie lošimo stalų. Kiekvienoje kavinėje, užkandinėje, restorane lošiama kortomis (žaidimas primena „kvailį“). Laimėjusysis gauna pasakiškai skanią didelę spurgą – angelo arba mažo Kūdikėlio Jėzaus formos – su glazūra ir miltiniu cukrumi.
Pagalvojau, gal ir kvaila, bet jei linksma – kas čia tokio.
Prancūzus kai kas pavadina kvailiais dėl didžiausio švenčių skaičiaus. Prancūzai turi daugiau švenčių nei bet kuri kita valstybė pasaulyje, kartu ir Lietuva. Prancūzijoje suskaičiuota 361 nacionalinė šventė: 197 įvairių šventųjų dienos, 37 išsivadavimo dienos, 16 respublikos paskelbimo dienų, 54 de Golio sugrįžimo, kai jis vienas laimėjo karą, dienos, 18 Napoleono ištrėmimo dienų, 17 Napoleono sugrįžimo iš tremties dienų ir dvi dienos, švenčiamos su šūkiu „Prancūzai – didi tauta!“
Sako, kad mūsų žmonės už vakariečius yra žymiai protingesni ir sumanesni, nes mes mokame kombinuoti. Argi anglas ar vokietis sugebėtų pasistatyti pilaitę kur nors pajūryje visą gyvenimą dirbdamas iš minimalios lietuviškos algos?
Regėjau filmuką. Veiksmas, kiek supratau, vyko Japonijoje. Didžiulė banga potvynio metu liejasi autostrada. Automobiliai neria nuo jos visu greičiu. Bet štai sankryžoje užsidega žalias šviesoforo signalas ir automobiliai sustoja, nors banga gali juos pasivyti ir nušluoti nuo kelio.
Viename iš tekstų jau buvau užsiminęs apie kelionę į Vokietiją ir viešnagę vieno vokiečio namuose. Tas ilgai ir nuobodžiai pasakojo įvairiausias istorijas, tad nutariau įsiterpti ir aš klausdamas, ar jis žinąs, kad Saturno palydovai – tai oro uostose dingę keleivių lagaminai.
Šeimininkas įdėmiai klausė, tad taip ir nesupratau, ar jis tiki tuo ką aš pasakoju, ar supranta ironiją ir turi humoro jausmą, ar galvoja, jog aš kvailys ir tokius reikia gerbti bei neprieštaraujant išklausyti.
Knygų apie kvailius ir kvailybes nėra daug. Kad ir Lietuvoje. Prieš dešimtmetį pasirodė pas mus dar nežinomo Nyderlandų autoriaus Matthijso van Boxselio knyga „Kvailybės enciklopedija“ – pirmasis šio Amsterdame gyvenančio literatūros istoriko darbas, išverstas į lietuvių kalbą.
Autorius klausia, kas yra mūsų kasdienio gyvenimo, taip pat kultūros ir politikos varomoji spyruoklė. Gal kvailybė netikėčiausiu būdu slypi net ir protingiausiuose žmogaus sumanymuose? Tereikia apsidairyti aplinkui: mes išrandame vis modernesnius filtrus vandentiekio vandeniui gryninti, o šie tampa idealia bakterijų veisykla; rūpinamės, kad gatvėse būtų kuo daugiau pėsčiųjų perėjų, o dėl to tik daugėja sužalotų pėsčiųjų; gaminame mažai nikotino turintį tabaką, o tai tik padvigubina cigarečių vartojimą ir taip toliau.
„Kvailybės enciklopedija“ įrodo, jog mūsų mąstymas neatskiriamas nuo kvailybės, jog be kvailybės mes tiesiog žlugtume. Knyga prasideda satyrišku kvailybės logikos aprašymu. Boxselio teigimu, mūsų proto kvailybė ta, jog negalime nustatyti jo kvailybės. Įdomios Boxselio mintys apie politikos kvailybę. Štai demokratiniai rinkimai, apie kuriuos šiame tekste jau užsiminiau, užuot atspindėję tautos valią, dažnai virsta destruktyviu sambūriu, kurio sprendimus sąlygoja ne protas, bet atsitiktinis veiksnys (pavyzdžiui, oro sąlygos). Kas linksmiausia, kad Boxselis įrodo, jog mokslas apie kvailybę irgi yra kvailybė.
Lauko kavinėje sėdinti draugų kompanija pamatė bulvaru einantį bičiulį, kurį visi laikė kvailiu. „Jei jis mus pamatys ir prieis, su kuo pirmuoju pasisveikins, tas irgi kvailys, nes tokį prie tokio traukia“, – kažkuris pasiūlė žaidimo taisykles.
Draugai sėdi, laukia, bičiulis juos pastebėjo, artinasi. Visi įsitempę, prie kurio jis prieis, kuriam pirmajam išties ranką. O jis priėjęs kilsteli ranką ir pasisveikina: „Labas visiems!“
Štai paprastas aritmetinis klausimas: „Raketė ir kamuoliukas kainuoja 1,10 Eur. Raketė kainuoja vienu euru daugiau, nei kamuoliukas. Kiek kainuoja kamuoliukas?“ Didžioji protingosios žmonijos dalis staigiai ir užtikrintai atsako, jog kamuoliuko kaina – 10 euro centų. O sako, kad tik kiek kvailumo turintys atsako, jog raketė kainuoja 1,05 Eur, o kamuoliukas – 5 euro centus. Bet juk tai ir yra teisingas atsakymas. Įdomiausia tai, kad išsilavinimas nepadeda; skaičiau, jog daugiau nei 50 proc. Harvardo studentų atsakė neteisingai. Tyrimai parodė, jog studentai, gavę aukštesnius egzaminų rezultatus ir labiau linkę spręsti protines problemas pagal Need for Cognition Scale (Mąstymo poreikio skalę), kuri matuoja žmogaus polinkį pasinerti ir mėgautis apmąstymais, daro daugiau mąstymo klaidų.
Protingas žmogus norėdamas pavogti karvę, išlaužia tvarto duris, kvailys paprašo tvarto savininkės raktų. Protingas, laimėjęs milijoną galvoja kur ir kaip jį išleisti, kvailys visą laimėjimą atiduoda kaimynei už gerą širdį arba pavėluoja tą laimėjimą atsiimti.
Įsivaizduoju, jog nėra lengva paslaugų sferos darbuotojams, jeigu jų ko nors prašo kvailys. Nors tokiuose situacijose gali būti ir pakankamai linksmumo. Algis Ramanauskas-Greitai LNK go suvaidino tokią situaciją. Visos nebepamenu, bet pabandysiu atkurti.
Telefonistei informatorei skambina vyrukas ir paprašo Lietuvos prezidentės telefono numerio. Toji nepasimeta ir pirmiausiai padėkoja už skambutį:
– Ačiū, kad naudojatės mūsų paslaugomis, mes pasistengsime jums padėti.
Po to klausia:
– Gal galite pasakyti prezidentės pavardę?
Klausėjas jau kiek pasimetęs atsako:
– Grybauskaitė.
Tuomet telefonistė klausinėja toliau:
– Kokiame mieste ji gyvena?
– Vilniuje, – dar labiau pasimetęs atsako skambinantis.
– Gal žinote gatvę? – toliau neatlyžta telefonistė.
Skambinantysis nebežino, kaip čia toliau elgtis, bet į klausimus atsakinėja:
– Daukanto gatvėje.
– O gal žinote ir namo numerį?
Čia jau skambinančio nervai nebeatlaiko:
– Tai ką, jūs mane durnium laikote?
– Jokiu būdu ne, – ramiai atsako telefonistė ir priduria, – mes tik norime jums padėti.
Kvailio matas šachmatuose nėra jau toks kvailas. Tai matas dviem ėjimais. Pavyzdžiui: 1.f3 e5 2.g4 Vh4# atveda iki parodytos pozicijos. Yra keletas nedidelių ėjimų eiliškumo variacijų. Baltieji gali žaisti f4 vietoj f3 ar paeiti pirma g – pėstininku, o ne f – pėstininku, o juodieji pirma gali žaisti e6, o ne e5. Netgi tarp pradedančiųjų kvailio matas beveik niekada nepasitaiko. Bendras terminas „kvailio matas“ taikomas ir panašiems matams, kurie įvyksta žaidimo pradžioje, pavyzdžiui, 1.e4 g5 2.Žc3 f6 3.Vh5#
Įsivaizduok, atsikėlei rytą ir sugalvojai: viskas, nuo šiol nebeskaitysiu horoskopų, nebesidėsiu magneto į kišenėlę prie širdies, išmesiu visus homeopatinius vaistus, nebenaršysiu po internetą, nes pagaliau pradėsiu suvokti, kad mano lankomi puslapiai tušti ir neaktualūs. Žodžiu, nebeužsiminėsiu jokiomis kvailystėmis. Bet vėl imi ir perskaitai: „Trečiadienį į Klaipėdos policiją dėl vagystės kreipėsi 60 metų klaipėdietis. Iš jo namų dingo pinigai ir daiktai. Pareigūnų duomenimis, Žardininkų gatvės gyventojas nukentėjo kovo 29 d. Klaipėdiečio teigimu, apie 16 val. iš jo namų išėjus nepažįstamai nėščiai moteriai dingo 250 eurų, dvi piniginės, telefonas. Moteris buvo 35 – 37 metų amžiaus, apie 160 cm ūgio, be priekinių dantų.“
Astrologai, pranašai ir būrėjai bent man irgi kažkiek su kvailiais siejasi. Nors ne, ką aš čia sakau – siejasi ne jie, o jais tikintys. Štai astrologai tvirtina, jog jau 2008 metais įspėję apie dideles permainas tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje, apie finansinę krizę, gamtos kataklizmus, ypač blogą kriminogeninę situaciją, raginę gyventi taupiai, neplėsti verslo, neprisiimti didelių finansinių įsipareigojimų. Tačiau niekas jų neklausė. O reikėjo įsiklausyti, nežiūrėti į tas prognozes skeptiškai ir keisti mąstymą bei atsigręžti į dvasines vertybes. Todėl keista neseniai spaudoje regėta žinutė, jog viena astrologė kremtasi paėmusi tuo laiku kreditą būstui ir nebepajėgianti jo grąžinti.
Sakoma, kad daugiausia nelaimių pranašauja sudužęs veidrodis – tos nelaimės tęsis septynerius metus. Matyt, šis prietaras atėjęs iš senovės Rytų šalių, kur veidrodis buvo toks brangus, kad už jo sudaužymą grėsė septyneri vergystės metai. Šiuolaikiniai veidrodžių ezoterijos žinovai teigia, kad nelaimių periodą galima sutrumpinti iki vienerių metų. Tereikia nusisukus nuo sudužusio veidrodžio švystelėti per kairį petį žiupsnį druskos, po to tris kartus apsisukti pagal laikrodžio rodyklę.
„Pastuksenk į sausą medį!“ – tokį patarimą girdime kone kasdien, o kokią jis turi prasmę, gerai nė nežinome. Vieni teigia, kad stuksenimas apsaugo nuo blogos lemties, kiti aiškina, kad sergsti nuo piktųjų dvasių kėslų, treti – kad padeda prisišaukti gerąsias dvasias, padedančias įgyvendinti vieną ar kitą idėją. Deja, ne visada yra į ką pastuksenti, nes šiuolaikiniuose butuose sunku rasti baldą ar kitokį daiktą, pagamintą iš sauso, nedažyto medžio (visur plastmasė ar kitoks dirbtinis pagrindas). Panašiai aiškinamas ir prietaras, reikalaujantis spjauti tris kartus per kairį petį.
Pabaigai trys anekdotai. Pavadinkime, jog jie apie kvailius, nors tuo vertėtų suabejoti.
Pirmas apie veidrodėlius. Vienas žmogus (kvailas) aiškina kitam: „Tu žinai, radau gatvėje veidrodėlį, pasižiūrėjau į jį ir nustebau – ogi jis mano.“
Antrasis apie žmogų (irgi kvailą) besiruošiantį miegoti. Jis pasakoja: „Visada, eidamas miegoti, nešuosi ir pasidedu prie lovos dvi stiklines – vieną su vandeniu, o kitą – tuščią.“ Jo klausia: „Kodėl tu taip darai?“ Besiruošiantis miegoti atsako: „Niekada nežinau, ar norėsiu gerti, ar nenorėsiu.“
Ir trečias. Kvailio klausia: „Ką tu rinktumeis, jei vienoje svarstyklių pusėje stovėtų graži moteris, o kitoje būtų padėta dėžė gero viskio.“ Kvailys į tai: „O kodėl tai turi būti skirtingose pusėse?“