Pradėsiu nuo neseniai girdėto juodojo humoro anekdoto, o gal net ne anekdoto, o tikros istorijos apie tris bičiulius, sėdinčius kavinėje ir besišnekučiuojančius. Vienas sako: „Žinant Rusijos agresiją, stebint įvykius Ukrainoje, gali ištikti net pats niūriausias Kremliaus užsienio politikos scenarijus, bet jums gerai, nes vienas iš jūsų lenkas, kitas – žydas. Tad jei Lietuvą okupuotų, jums liktų kita tėvynė – Lenkija ar Izraelis. O ką gi reikėtų daryti man, kuris turi tik Lietuvą?“
Istorija taip surėdė, kad Lenkija ir Izraelis mums artimiausios šalys, artimesnės net nei Baltijos respublikos, nors ir sesėmis vadinamos, Latvija bei Estija.

Ričardas JAKUTIS
Su Lenkija tarsi viskas aišku. Mūsų santykiai gimė iš bendros istorijos, bendrų pergalių ir pralaimėjimų. Per du šimtmečius Krokuva buvo abiejų valstybių sostinė. 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija – pagrindinis Lietuvos ir Lenkijos tautų įstatymas. Gegužės 3-ioji Lenkijoje švenčiama kaip nacionalinė šventė.
Ši Konstitucija laikoma pirmąja Europoje (net Prancūzija dar savo konstitucijos neturėjo) ir antrąja pasaulyje rašytine konstitucija po Jungtinių Amerikos Valstijų. O juk Konstitucija – aukščiausias įstatymas – kalba apie tautos išsivystymo lygį. Gaila, kad pas mus ši Konstitucija (nors ji drauge ir lenkų, ir mūsų) mažai prisimenama. Bet šis tekstas ne apie tai, šis tekstas ir ne apie Lenkiją, nes apie ją ne kartą jau rašiau, kadangi ten lydžiu ekskursijas ir vasaros metu net gyvenu tarp Šiaulių ir Krokuvos, šis tekstas apie Izraelį – tolimą ir taip panašų. Net mūsų kraštą daug kas pavadina Šiaurės ar Mažąja Jeruzale. Gal tai dėl kentėjimų. Kentėjo Kristus, kentėjo žydai, pakankamai kančios ir lietuvių gyvenime.
Lankantis įvairiuose pasaulio kampeliuose tenka vis įtikinėti, kad mūsų sostinė ne Ryga, kad mes ne slavai, kad mūsų kalba nėra rusų. Izraelyje to aiškinti nereikia. Visi ten žino Lietuvą, žino Vilnių, lietuvių kančias, išsikovotą nepriklausomybę. Net laikas Izraelyje toks pat, kaip ir Lietuvoje, nesiskiria kaip Lietuvos ir Europos širdies Briuselio.
Norisi pažvelgti į kraštą, kur pėdas įspaudė pasaulio Mesijas. Izraelyje teko lankytis keletą kartų. Kadangi visko centras – Jeruzalė, tai ir visa Izraelio žemė dažnai taip vadinama. „Yra dešimt grožio matų. Devyni jų – Jeruzalėje... Kas nematė Jeruzalės, tas nematė gražaus miesto“, – skelbia posakis apie šventąjį miestą.
Šventajame mieste susiduria trys religijos. Nors tai galima pasakyti apie visą Izraelį. Švenčiausia vieta judėjams – Raudų siena, Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo vietos svarbiausios krikščionims, o trečioji pagal svarbą po Mekos ir Medinos vieta musulmonams – Al Aksos mečetė. Judėjai teigia, jog Jeruzalėje esantis Šventyklos kalnas yra Dievo duoto pasaulio pradžia, iš šio kalno molio buvo nulipdytas Adomas, ant Šventyklos kalno savo aukas atnašavo Kainas ir Abelis, čia pat Abraomas buvo pasiruošęs paaukoti savo sūnų Izaoką Dievui, čia palaidotas žydų karalius Dovydas, iš numirusiųjų prisikėlė Jėzus, o Mahometas pakilo į dangų.
Pradėti kelionę po Jeruzalę reikėtų nuo karaliaus Dovydo vietų. Karalių Dovydą pranašu pripažino ir judėjai, ir krikščionys, ir musulmonai. Biblijoje sakoma, jog karalius Dovydas buvo palaidotas Siono kalne Jeruzalėje.
Šalia karaliaus Dovydo kapavietės yra veikianti jo vardu pavadinta sinagoga. IV a. šalia buvo krikščioniškoji Šv. Dovydo bažnyčia, kurią sugriovė persai, 1524 m. toje vietoje buvo pastatyta El Daudo mečetė, kurios minaretą galime pamatyti ir dabar. Didžiulis akmeninis sarkofagas uždengtas antklotu, ant kurio uždėti Toros rankraščiai ir karūnos, simbolizuojančios 22 žydų karalystes, taip pat išsiūti žodžiai iš I Karalių knygos: „Dovydas, Izraelio karalius, gyvas ir egzistuoja.“ Legendos byloja, kad karaliaus Dovydo kapavietėje buvo paslėpti Pirmosios šventyklos lobiai, todėl daugelis Jeruzalės užkariautojų – persai, kryžiuočiai, turkai – vis sugriaudavo kapavietę ieškodami lobių.
Antrajame aukšte virš karaliaus Dovydo kapavietės yra Paskutinės vakarienės menė. Iš kartos į kartą perduodama, jog Jėzus Kristus buvo kilęs iš karaliaus Dovydo giminės, todėl simboliška, kad paskutinė Jėzaus buvimo žemėje vieta buvo būtent ši menė, kurioje jis vakarieniavo su savo apaštalais.
Švenčiausia vieta žydams, jų religijos simbolis – 516 m. pr. Kr. pastatyta Raudų siena. Po 66–70 m. įvykusio žydų sukilimo, kuriuo siekta išsivaduoti iš romėnų valdžios ir kurį romėnai numalšino, Jeruzalės Šventykla buvo sugriauta, o žydai ištremti iš šalies. Manoma, kad Romos imperatoriaus Tito legionai specialiai paliko dalį sienos kaip kartų priminimą žydams apie Romos pergalę. Tai sienos dalis, ant kurios buvo pastatytos Pirmoji ir Antroji šventyklos.
Sieną pastatė karalius Erodas. Dabar tai 60 m ilgio 15 m aukščio (dar 7 m po žeme) siena, pastatyta iš didžiulių tašytų akmens blokų. Žydai tiki, kad sukilimą atlaikiusi šioji Vakarinė siena – Dievo jiems duoto pažado, kad dalis šventyklos liks stovėti kaip Dievo nenutrūkstamo ryšio su Izraelio tauta ženklas, tęsinys.
Visi atvykstantys prie Raudų sienos įkiša į ją raštelius su prašymais Aukščiausiajam. Tai net vadinama „žinute Dievui“. Taip elgiasi ir lietuviai. Net mūsų politikai, pabuvoję Šventojoje žemėje, sako tai padarę. Ko jie prašė? Vienas, skaičiau, prasitarė prašęs klestėjimo Lietuvai. Gražu. Nors Dievas, perfrazuodamas Šventojo Rašto žodžius, gali atsakyti: „Pradėkite patys dirbti, kad Lietuva klestėtų, ir aš padėsiu!“
Kristaus kapo bazilika – viena svarbiausių vietų pasaulio krikščionims, pastatyta ten, kur buvo nukryžiuotas, palaidotas, o vėliau prisikėlė Jėzus Kristus. Ši vieta vadinama ir Kristaus memorialu, nes viskas čia susiję su jo vardu. Čia nuolat apstu turistų, norinčių pamatyti olą, kur iš numirusiųjų prisikėlė Jėzus Kristus, ranka paliesti akmenį, kuris buvo užritintas ant Kristaus kapo.
Į bažnyčią atveda Kryžiaus kelias. Eidamas siauromis gatvelėmis prisimeni Jėzaus kančias vaizduojančius filmus – „Ben Hurą“ ar Melo Gibsono, skaitytas knygas ir tai, kas atrodė mistiška, virsta labai artima. „Štai čia Jėzus Kristus nešdamas kryžių atsirėmė į sieną“, – pasakoja gidas.
Susikaupti, deja, neleidžia prekeivių balsai. Kryžiaus kelias nusidriekęs per turgų. Ko tik čia neįsigysi: ir vos kelis dolerius kainuojantį kryželį ar arabišką skarą, ir ne vieną šimtą dolerių kainuojantį juvelyrinį dirbinį. Daug pardavinėjančiųjų tas pačias prekes ir tokius pat suvenyrus, tačiau kiekvienas bando įtikinti, kad tik pas jį rasite unikalų daiktą.
Lankantis Jeruzalėje būtina pakilti ir į Alyvų kalną, nuo kurio beveik 100 metrų viršūnės atsiveria nuostabus senojo miesto vaizdas. Alyvų kalną gerbia ir žydai, ir krikščionys. Čia palaidoti pranašai Zacharijas, Malahijas. Ši vieta tampriai susijusi su pagrindiniais Jėzaus Kristaus gyvenimo momentais: žengimu į dangų, Jeruzalės sugriovimo išpranašavimu, pamokslais mokiniams.
Vakariniame Alyvų kalno šlaite yra Getsemanės sodas. Iki šiol išliko tik dalis Biblijos laikų sodo, bet tebeauga aštuoni alyvmedžiai, pasodinti dar I a. Būtent čia atėjo Jėzus naktį prieš nukryžiavimą, čia jis išgyveno išdavystės kartėlį ir buvo suimtas.
Vietoje, kurioje pagal legendą Judas išdavė Jėzų, iš pradžių buvo nedidelė bažnyčia, o 1924 m. čia buvo pastatyta įspūdinga Tautų bazilika. Kedrono slėnyje šalia Getsemanės sodo yra Šventosios Šeimos Kapo cerkvė. Pusrūsyje esanti kapo patalpa buvo pastatyta XII a. Nusileidžiant iš abiejų pusių yra dvi nišos. Dešinėje – altorius, kuriame palaidoti Dievo Motinos Marijos tėvai – Joachimas ir Ona. Kairėje – altorius, kuriame palaidotas Marijos vyras Juozapas. Marijos kapas (jis tuščias, nes Marija irgi paimta į dangų) yra pačioje apačioje.
Jeruzalė – tik dalis Izraelio. Būtina apsilankyti ir Betliejuje (vos už 8 km) – Jėzaus gimimo vietoje, Nazarete – mieste, kuriame praėjo Jėzaus vaikystė ir jaunystė, kuriame gyveno Marija ir Juozapas, kuriame arkangelas Gabrielius pranešė apie Mesijo gimimą.
Kafranas, vadinamas Galilėjos Kana, yra nedideliame arabų miestelyje pakeliui iš Nazareto į Tveriją. Būtent čia Jėzus padarė savo pirmąjį stebuklą – pavertė vandenį vynu. Tai atsitiko vestuvių puotos metu. Vyno stygius per vestuves pagal ano meto papročius – didžiulė gėda jaunavedžiams. Puotoje buvęs Jėzus, padarydamas stebuklą, išgelbėjo jaunavedžius. Miestelyje esančią bažnyčią katalikai dar vadina Dievo vestuvių bažnyčia, o santuoka šioje bažnyčioje yra pati laimingiausia ir patvariausia. Būdamas čia Jėzaus įvykdytu stebuklu iškart patiki, nes, regis, jis buvo toks galingas, kad pasiekia net šias dienas – miestelyje beveik niekur negausi vandens – tik vyno.
Prie Taboro kalno atvykome vakarėjant. Čia norisi likti. To Jėzaus prašė ir apaštalai, deja, paskutiniu savo tašku Jėzus pasirinko Golgotos kalną. Aišku, reikia pamatyti ir siauroką Jordano upę, kurioje buvo krikštytas Jėzus, tačiau visų keliautojų tikslas – Kinereto ežeras.
Naujasis testamentas mini begalę stebuklų, kuriuos Jėzus padarė prie šio ežero. Dauguma Jėzaus mokinių buvo aplinkinių kaimų gyventojai. Be abejo, apsilankoma prie švento Petro namo pamatų. Ant ežero kranto gausybė restoranų. Pagrindinis patiekalas – jūros gėrybės. Kaip ir turi būti, brangiausiai kainuoja porcija, pavadinta „Šventojo Petro žuvis“.
Nustebau išgirdęs apie Jeruzalės sindromą. Jis pasireiškia tuo, kad po apsilankymo Jeruzalėje ir kituose Kristaus buvimo vietose žmonės patiki turintys stebuklingų galių ar net įsivaizduoja esą mesijai. Girdėjau, kad kai kurie net išsikerpa viešbučio baltoje paklodėje skylę, apsimauna tą paklodę per galvą ir nuplevėsuoja skelbti ateities karalystės. Be abejo, jie patenka Jeruzalės klinikų, aptarnaujančių tokius turistus, globon. Nors sako, geriausias būdas kuo greičiau parvežti tokį turistą namo ir jam viskas praeina.
Rašantys apie Izraelį išskiria tokias pagrindines vertybes.
Pirmiausia tai pagarba šeimai. Lankantis izraeliečių šeimose iškart pastebėsi, kad šeimininkų (vyresnio amžiaus žmonių) vaikai klauso savo tėvų. Net suaugę ir jau daug gyvenime pasiekę. Tėvams ir vyresnio amžiaus žmonėms didžiausia pagarba.
Antra – nesutiksi nė vieno žmogaus, kuris blogai atsilieptų apie savo šalį. Susitelkimas, meilė ir pagarba tėvynei padėjo Izraeliui išgyventi visas negandas. Sakoma, kad izraelietis gali kritiškai kalbėti apie vieną ar kitą šalies valdymo aspektą, jis gali išsakyti savo poziciją, kuri prieštarauja Vyriausybės pozicijai, bet jis niekada, net ir išvykęs gyventi į užsienį, nekalbės apie savo valstybę ar tautą blogai. Nesutiksi nė vieno Izraelio politiko, kuris dergtų savo šalį ar bandytų ją paduoti į tarptautinį teismą.
Rašydamas apie Izraelį tekstą dažniausiai baigiu šiuo anekdotu, girdėtu iš Izraelio tautos atstovo lūpų. Žydų humoras subtilus, sako, jog net anekdotus apie save jie kuria patys, tik tuo niekam nesigiria.
Vienas žydas giria savo rabiną, teigia, kad kiekvieną šeštadienį šis kalbasi su pranašu Eliju iš ano pasaulio.
– O gal tavo rabinas melagis? – suabejojo pašnekovas.
– Kaip tai melagis, – užsirūstino šis. – Jeigu jis būtų melagis, tai pranašas Elijas nesikalbėtų su juo.
Šįkart dar keli anekdotai.
Gyvena tvarkingas, doras žmogelis. Rūpinasi šeima, neištvirkauja, kruopščiai atlieka visus darbus, lankosi bažnyčioje, meldžiasi, bet jam nesiseka ir tiek. Tai jo namas sudega, tai jį apvagia ir t. t. Žmogelis nepasiduoda negandoms: toliau rūpinasi šeima, energingai dirba, meldžiasi. Bet jį užklumpa naujos bėdos. Jau net angelai eina pas Dievą jo užtarti:
– Viešpatie, juk tai toks geras žmogus, o aplink tiek nedorų, verčiau padėk jam, kam
vis jį baudi?
– Na, nepatinka jis man kažkodėl ir tiek, – atsako Aukščiausiasis.
Kartą žydas nuvyko į Vilnių ir grįžęs pasakė draugui:
– Vilniaus žydai – nepaprasti žmonės. Mačiau žydą, kuris visą dieną studijavo Talmudą. Mačiau žydą, kuris visą dieną rezgė machinacijas, kad taptų turtingas. Mačiau žydą, kuris visą laiką mojavo raudona vėliava keldamas revoliuciją. Mačiau žydą, kuris lakstė paskui kiekvieną moterį. Mačiau žydą, kuris buvo asketas ir vengė moterų.
Draugas jam tarė:
– Nesuprantu, kodėl tuo stebiesi. Vilnius – didelis miestas. Ten daug visokių žydų.
– Ne, – atsakė jam pirmasis. – Tai buvo tas pats žydas.
Ir dar vienas. Trumputis.
Senyvas vyriškis prisimena:
– Kai buvau jaunas turėjau meilužę ir jachtą, kai senstelėjau – pagyvenusią ledi ir valtį, o dabar beturiu gelbėjimosi ratą ir romantikos jausmą.