Jei šiandien reikėtų rinkti populiariausius Lietuvos žmones, manau, tarp jų būtų ir orų pranešėjai. Vasarą, kai orai gali lemti tavo atostogų sėkmę, orų pranešėjai itin populiarūs. Visos televizijos bei spaudos leidiniai žino, jog juos žiūrės ir skaitys, jei bus skelbiama orų prognozė.

Ričardas JAKUTIS
Vasaros pradžioje tie pranešėjai pasakė, kad mūsų laukia permainingi orai: karštos dienos, po jų lietūs, vėl karštos dienos, staigūs vėsaus ir vėl karšto oro proveržiai. Taip ir atsitiko. Todėl pamąsčiau, kad puikus užsiėmimas pranešinėti orus. Tavęs visi klausosi, o jeigu įvyksta tai, ką pranašavai, tampi populiarus, tave apgaubia mokslininko ir pranašo aureole. O juk šiandien, kai orus numatyti padeda kosminiai palydovai, surinktą medžiagą apdoroja kompiuteriai, apsirinkama retai. Bent savaitę į priekį gali neklysdamas apie orus kalbėti.
Tai ne anksčiau, kai, kaip rašė humoristė Vytautė Žilinskaitė, perskaičius žodžius „oro biuras“, vaizduotė piešdavo ore kabantį biurą arba biurą, pripildytą oro – tokio, kokį jis numatė, bet kokio piliečiai nematė ir nematys. Oro biuras asocijuodavosi su oratoriais, kurie be paliovos kažką žadėdavo. Suprantama, kad ši asociacija būdavo ypač stipri, kai orų pranešėjai aiškindavo apie spindinčią skaisčią saulę, o už lango regėdavai šlapdribą.
Lietuviui orai visada blogi. Žiemą menkiausia pūga, o vasarą paprastutė liūtis – jau nacionalinė tragedija. Burnojantiems ant orų lietuviams orai atkeršija. Ar pastebėjote, kad vos lietuviams sugužėjus į vieną vietą, ten atskuba ir lietus. Pavyzdžiui, Dainų šventė, „Saulės žiedas“, Varnių bliuzo festivalis ir t. t. Lyja 150 dienų per metus. Tai byloja statistika. Būna daugiau, būna mažiau, bet, anot statistikos, mūsų krašte vidutiniškai tiek – 150 dienų per metus. O kad visko būna net Šveikas kažkados sakė: „Dar niekad taip nebuvo, kad ko nors nebūtų.“
Sako, planetų išsidėstymas irgi veikia orus. Pasirodo, planetos nėra draugiškos, o kai jos išsidėsto vienoje linijoje – lauk kataklizmų. Jei restorane prie vieno stalelio būtų susodinti keturi vienas prieš kitą nusiteikę žmonės, gali kilti net muštynės.
Tarp orų pranešėjų, be abejo, išsiskiria Naglis Šulija. Juokaujama, jog senoliai orus spėja, o Naglis padaro, kad taip ir būtų, o praėjusi žiema buvusi šilta, nes Naglis tingėjo skristi į pietus, net ciklonai ir anticiklonai žiūri Naglio orų prognozę, kad žinotų, kaip jiems reikės elgtis rytoj. Ir jei kas nors sako, kad Naglis klysta, tai nėra tiesa – jis tiesiog painioja datas. Net galėtų įsteigti UAB „Naglis – orai pagal užsakymą“. Bet apie Naglį daug prirašyta, tad čia nesiplėsiu.
Ši vasara labai jau savotiška. Štai kažkurią dieną oras pasikeitė mažiausiai penkis kartus – šalta, šilta, saulė, lietus, vėjas... Sinoptikai pasakytų, jog susidūrė šalto ir šilto oro srovės ar kažkaip panašiai.
Kodėl blogas oras žmonėms taip sugadina nuotaiką? Girdėjau, kaip viena moteriškė išplūdo kitą ir po to atsiprašė teisindamasi: „Atleisk, šiandien blogas oras.“ Būna, kad klimatą mes išvadiname tokiais žodžiais, kad net ausys linksta. Bet kam gadinti nervus, jei žinai, kad orų ir klimato nepakeisi? Kodėl žmonėms sukelia tiek daug emocijų, atrodo, visiškai natūralūs dalykai? Man atrodo, reikėtų tik džiaugtis viskuo, kas mums duota. Jei lyja, reikia įsijausti į lietaus ritmą – mąstyti, svajoti, jei saulėta diena – džiaugtis, linksmintis ir t. t. Juk kaip būtų nuobodu, jei kasdien būtų saulėta ar amžinai apniukę. Mums labai pasisekė dėl klimato juostos. Mes turime viską: žiemą, vasarą, pavasarį ir rudenį. Juk didelis malonumas išeiti pasivaikščioti lietui lyjant.
Gal ir keista, kad liepos mėnuo man atrodo tylus ir ramus. Kiti pasakys – vidurvasaris, reikia siausti. Aš noriu ramumos. Net žmonai šį mėnesį atsakau vis taip pat: „Su tuo, ką tu toliau pasakysi, aš sutinku.“ Ir tylu. O juk daugiausiai energijos žmogus sunaudoja ne dirbdamas, ne sportuodamas, bet kalbėdamas.
Tiesa, be ramumos dar noriu gerų dienų, o vėliau dar geresnių. Tačiau geresnių nebūna, nes dabar pačios geriausios.
Romos senatas, atsižvelgdamas į Julijaus Cezario nuopelnus, septintajam metų mėnesiui davė „Julijaus“ vardą. Skaičiau, kad valams šis mėnuo – šieno, airiams – uodų, pievų, škotams – griaustinio. Lietuviškas liepos mėnesio pavadinimas irgi yra senas – jį jau randame K. Sirvydo žodyne. Liepa turėjo labai mažai pakaitalų. Lietuviai šį mėnesį yra vadinę šienpjūčiu arba šienpjūviu. Dažniausiai vadindavo liepa, liepiniu arba liepžiedžiu. Dar pasitaikydavo plaukjavio ir plūkio pavadinimai.
Liepą liepos jau nužydėjusios, manytum – mėnuo pavėlavo. Tačiau to niekada nebūna, viskas vyksta, kaip ir turi gamtoje vykti, todėl ir liepos, jei nužydi anksčiau, tai tik dėl to, kad liepą jau galėtume mėgautis šviežiu liepų medumi.
Sako, liepą padarome mažiau klaidų. Gal todėl, kad mažiau ir dirbame. Nors girdėjau apie močiutę, žiūrinčią serialus ir savo testamentą perrašančią vos ne po kiekvienos serijos. Nemanau, kad nesuklydo ir vyriškis, muzikiniu kūriniu sveikinantis savo žmoną: „Sveikinu savo žmoną Ireną ir siunčiu jai dainą „Margarita“.“
Kodėl neturtingas moka brangiau? Juk ir už šildymą jis moka brangiau, nes neturėjo lėšų sienų šildymui, už benziną brangiau, nes jo automobilis senas ir daugiau „ryja“ benzino, kredito jis irgi negaus, nebent už didelius procentus. Dar gerai, kad ne už kalnų Seimo rinkimai, o prieš rinkimus niekas nebrangsta.
Toliau ieškau netikėtų klausimų. Tokios paieškos man praskaidrina gyvenimą. Pavyzdžiui, kam skambina žmogus, pas kurį atsirado pirmasis telefonas? Mąstote, o atsakymas labai paprastas – tam, pas kurį atsirado antrasis.
Kodėl JAV kariniai manevrai vadinasi „Tigras“, o rusų – „Akacija“? O juk turėtų būti atvirkščiai?
Jeigu šiukšlių maišai suyra per 145 metus, o asfaltas – per vieną žiemą, tai gal mums vertėtų kelius iškloti šiukšlių maišais?
Praėjusio šeštadienio tekste rašiau, kaip malonu yra mesti rūkyti, mesti gerti, mesti svorį, nebesikeikti ar šiaip atsisakyti kokių ydų. Bet tam, kad tai įvyktų reikalingi pažadai. Tad kiek apie pažadus, nes temos orai ir pažadai labai artimos.
Dažniausiai pasižadama „nuo pirmadienio“, metų pabaigoje, aišku, „nuo Naujųjų“, gaila, kad veik nesigirdi pažado „nuo vidurvasario“. O gal tai būtų kaip tik stiprus ir reikšmingas pažadas, nes nors ir atrodo liepos 15 visai nereikšminga diena, bet juk tai šlovingo ir pergalingo Žalgirio mūšio data.
Apie pažadus sukurta begalė dainų. Štai Kastytis Kerbedis dainos „Violeta“, tiesa, daina kažkaip neišpopuliarėjo, žodžiais kreipiasi į merginą:
Ak, Violeta, Violeta,
Ar dar meni, kas man žadėta?
Ak, Violeta, Violeta,
Na kaip tikėti tavimi?
Gaila, kad pažadai toks pat masiškas reiškinys, kaip ir jų nevykdymas. Užtikau labiausiai paplitusių pažadų sąrašą:
1. Daugiau laiko praleisti su šeima ir artimaisiais. Tyrimų duomenimis, tokį naujametį pažadą sau duoda daugiau nei pusė amerikiečių.
2. Sportuoti.
3. Atsikratyti antsvorio.
4. Mesti rūkyti.
5. Labiau mėgautis gyvenimu.
6. Įveikti priklausomybę nuo alkoholio.
7. Grąžinti skolą.
8. Išmokti ką nors naujo (užsienio kalbą, vairuoti automobilį ir pan.).
9. Padėti kitiems (paaukoti pinigų, dirbti savanoriu ir pan.).
10. Tapti tvarkingesniam, organizuotam.
Šiaurės Amerikoje pasakymas „naujametis pažadas“ bendrinėje kalboje reiškia maždaug tą patį, ką lietuvių posakis „šakėm ant vandens parašyta“. Taigi, kodėl apskritai žmogui norisi pasižadėti? Na, o jei jau pasižadi, kaip tuomet padėti sau tą pažadą įvykdyti?
Kiek daug žada mūsų valdantieji. Tiesa, mes dėl to juos ir rinkome, kad kažką žadėjo. Jų pažadai bent man panašūs į pažadus giminaičių, kurie žada iki mirties prižiūrėti ligotą savo dėdę, kol šis užrašo jiems savo butą.
Jau vien sprendimas pirmiausia atstatyti atlyginimus daugiausiai uždirbantiems teisėjams ir valdininkams yra gan negražus. Demagogijos čia pilna. Štai patys valdantieji tvirtina, kad sprendimas, papiktinęs visuomenę ir ypač pensininkus, kuriems valstybė skolinga neteisėtai sumažintas pensijas, yra KT sprendimas – Vyriausybė ir Seimas jį tik įgyvendino. Kapitonų pareiga ir garbė paskutiniesiems palikti laivą, o mūsų valdantieji pirmieji pabėga it žiurkės.
Pažadas įveikti korupciją. Norite ją nugalėti – skaitykite Ibseną. Jo kūriniai tarsi prieškorupciniai vadovėliai, reikia tik įsiskaityti.
Kadangi žmogus apdovanotas ne tik atmintimi, bet ir sugebėjimu svajoti, tad jis sumąsto įvairiausių pažadų. Tačiau žmogui tingėjimo atseikėta daugiau nei valios. O ir garsusis J. Campbell yra pasakęs: „Jei laikysies tvirtai įsitvėręs savo gyvenimo plano, niekada nesužinosi, kokį tau buvo sumanęs pats gyvenimas.“
Jeigu, kaip ir aš, vis tik jaučiate poreikį duoti sau vieną ar kitą pažadą ir juos ištesėti, pateiksiu keletą užtiktų psichologų patarimų:
Laikykitės optimistinės pozicijos apžvelgdami tai, ką pasiekėte, t. y. lyginkite su tuo, kas buvo blogiau, o ne su tuo, ko pasiekti dar nepavyko.
Jei nusižengėte pasižadėjimui, žiūrėkite į tai kaip į pamoką ir laikiną paslydimą, o ne kaip į visišką nesėkmę ir pralaimėjimą.
Neduokite sau absoliučių pažadų. Pavyzdžiui, geriau pasižadėti nei apskritai neberėkti ant savo vaikų, o daryti tai vis rečiau.
Geriau ne slaptai pasižadėti, o pranešti apie savo pažadą žmonėms, kuriais pasitikite. Jei pastarojo nevykdysite, jie greičiausiai primins ir paskatins jus vėl susiimti.
Tikslas turi būti realus. Na, o artėti link jo geriau mažais žingsneliais, ypač jei tikslas jums yra tikrai sunkiai pasiekiamas. Klasikinis pavyzdys: net jei nori sulieknėti dvidešimt kilogramų, geriau išsikelti tikslą ne numesti juos, o aiškiai įvardyti, kad, tarkime, kas mėnesį sulieknėsite dviem kilogramais.
Pažadas turi būti iš tiesų svarbus ir prasmingas jums pačiam. Žmonės kartais pasižada įvykdyti tai, ko jie patys visai nenori, bet artimieji laiko tai vertintinu dalyku arba, ką diktuoja visuomenės normos, mada. Pavyzdžiui, pasižadate, kad nuo šiol kasdien rytais bėgiosite, kaip kad daro jūsų sutuoktinis. O gal bėgimas – kaip tik ta sporto šaka, kuri jums mažiausiai prie širdies. Iš tiesų daug mieliau rinktumėtės plaukimą ar jogą.
Tam, kad pradėtumėte vykdyti savo sprendimą, nelaukite palankiausių sąlygų ir įkvėpimo. Pirma reikia imtis veiksmo, na, o įkvėpimas ir pats jus pasivys. Geriau pasižadėti dėl vieno jums tikrai svarbaus dalyko, o ne sudaryti pažadų sąrašą.
Bet baikim kalbėti apie pažadus, geriau pakalbėkim apie orą.
Satyrikės Vytautės Žilinskaitės daugiau nei prieš keturiasdešimt metų parašytos humoreskos – įdomios ir aktualios net šiandien. Retai taip būna. Jau prieš keturis dešimtmečius satyrikė prognozavo, kad ateis laikas, kai žmogus įmins orus bent savaitę priekin. O dar tolimesnėje ateityje bus taip, kad kas kokio oro norės, tokį ir turės, tereikės paspausti specialų mygtuką. Bet štai vienam prireiks šiltesnio oro, kitam šaltesnio, dar kitas būtinai užsinorės žaibų bei gaivaus ozono po jų ir t. t. Žmonės susipeš. Kadaise žmonės nepasidalydavo grobio, vėliau – žemės, dar vėliau – bendros virtuvės, po to – dar kartą žemės, kol galiausiai nepasidalys oro.
Blogai tai, kad kai bus tiksliai pranešami būsimi orai, išnyks pokalbiai apie orą, kurie buvo diplomatinio bendravimo variklis. „Žmonės stabteli. Pasisveikina. Patrypčioja. Pažiopčioja. Ir... ir... nueina kas sau. Nueina, nusinešdami kartėlį, nusivylimą susitikimu, neužsimezgusiu pokalbiu, įtartinu kito mikčiojimu („kažką slepia užantyje, gyvatė!“). Kita kartą jiedu jau nebesustos šnektelėti, o pralėks vienas pro kitą kaip vėtra“, – liūdnai prognozavo satyrikė.
Dažnai savo tekstus baigiu anekdotu. Šiandien tebūnie ne naujas, bet labai senas senas, prieškarinis. O tuomet irgi buvo jų puikų ir subtilių.
Kai Adomas ir Ieva paragavo uždrausto pažinimo medžio vaisiaus ir pamatė tarp jų, kaip tarp vyro ir moters esančius skirtumus, Ievą žiūrėdama į Adomą tarė: „Įdomu!“. Taip atsirado Adomas. Pastarasis gi matydamas Ievą iškart pasiūlė: „Eiva!“ Taip atsirado Ieva.