Šiandienos pasaulyje primiršta Fiodoro Dostojevskio mintis, kad grožis išgelbės pasaulį. O kas yra tas tikras grožis? – paklausite. Grožis – tai neatrasta šalis, kurios vis ieškai. Yra laukinis, apnuoginantis grožis, nusėtas pievomis, kalnais, jūra, upėmis, gėlių kilimais ir bangų mūša. Yra ir kitas grožis – kuriamas žmonių. Jau nebepamenu, kuris filosofas pasišaipė iš vieno žmogaus, kai šis skundėsi, kad jam nepavyksta parašyti nė vieno eilėraščio, o galvoje knibžda begalės idėjų. Tuomet jam buvo pasakyta, kad eilės rašomos ne iš idėjų, o iš žodžių. Muzikoje grožiesi garsais, dailėje – atspalviais.

Ričardas JAKUTIS
Žmoguje yra du grožiai – išorinis ir vidinis. Koks žmogus gražus? Kuris grožis – išorinis ar vidinis – yra geriau? Amžių problema. Tarybiniais laikais sakyta, kad vidinis grožis vertingesnis. Dabar tikrovė tokia, kad išorinis grožis turi kur kas daugiau pranašumų. Kadangi anksčiau išorinis grožis nebuvo toks svarbus, tai ir jo tobulinimo įstaigų daug nebuvo, tiksliau – jų visai nebuvo. Turiu galvoje soliariumus, masažo ar tiesiog grožio salonus, aerobikos sales...
Ką apie išorinį bei vidinį grožį sako išminčiai, bažnyčios mokytojai ir kiti didieji? Ogi perskaitęs jų raštus supranti, jog didiesiems abu grožiai vienodai svarbūs. Anot jų, išorinis ir vidinis grožis turi būti šalia. Tik retai šie abu grožiai pasiekiami, nes vieni labiau rūpinasi savo išore, kiti – vidumi. Bet būna, kad nei vieno, nei kito grožio žmoguje negalima rasti.
Pagalvojau, jog parodyti blogį nėra sunku, tačiau parodyti gėrį yra daug sunkiau. Visą gyvenimą bandau suprasti, kas yra grožis. Suvokiu, jog jis visur – debesyje, gėlėje, dailininko nutapytame paveiksle ar kompozitoriaus sukurtame opuse. Bet grožis vis tiek yra didžiausia pasaulio paslaptis.
„Išmintingas žmogus yra gražus“, – daugelis pasakys. Puiku, kai žmogus vertinamas ne už tai, kad juokina, ne už dideles krūtis ar už nusimautas kelnes, o už erudiciją. Bet, aišku, gražus ir stilingai apsirengęs žmogus, nors jo proto „kiekio“ nepabendravę mes nesužinosime. Turiu draugą, kuris kompanijose neprataria nė žodžio ir visą vakarą pratyli, tačiau atsisveikindamas vis tiek atsiprašo: „Atleiskit, gal ką ne taip pasakiau.“ O rasti tobulą žmogų šiandien retas dalykas. Kartais norinčios susipažinti moterys tokio ieško ir skelbdamos savo adresą prašo, kad teistieji ir stikliuko mėgėjai joms nerašytų. Kur tokį vyrą užtiksi? Tarsi ieškotų paparčio žiedo.
Charles Baudelairas rašė: „Radau Grožio – savojo Grožio – apibrėžimą. Tai kažkas aistringa ir liūdna, kažkas neapibrėžta, kas teikia erdvės vaizduotei. Jei norite, savo mintis pritaikysiu regimam objektui, pavyzdžiui, pačiam įdomiausiam visuomenės objektui, moters veidui. Žavingas ir dailus moters veidas yra toks, kuris vienu metu dvelkia goslumu ir liūdesiu, skleidžia melancholiją, nuovargį ir netgi sotį arba priešingai – aistrą, gyvenimo geismą, susiliejusį su atslūgstančiu kartėliu, tarsi atsiradusiu iš nevilties ir dėl išsižadėjimų.“
Kai rašytojo Umberto Eco, knygos „Grožio istorija“ autoriaus, paklausė, ar šis negalėtų pasakyti, koks įvaizdis gali būti laikomas absoliutaus moters grožio išraiška, rašytojas atsakė, jog negali atsakyti į šį klausimą. O į klausimą, kuri jam patrauklesnė – Milo Venera ar Mona Liza, atsakė, kad nekviestų vakarieniauti nei vienos, nei kitos. „Nežinau, ar surastume pakankamai temų pokalbiui. Mano nuomone, Venera perdėm raumeninga, o Mona Liza pasirodytų esanti transvestitas. Jei man pasitaikytų galimybė nueiti į pasimatymą su kokiu nors meno istorijos moterišku personažu, pasirinkčiau markgrafienę Utą iš Naumburgo – statulą, kuri puošia šio miesto bažnyčią“, – mąstė garsusis kūrėjas. Lietuviai gal rinktųsi Antano Samuolio geltoną moterį ar Stasio Kuzmos mūzas.
Grožis yra galingas. Jis gali būti pati galingiausia jėga žemėje. Girdėjau palyginimą apie tai, ką reiškia įstrigti mašinų kamštyje ilgiau nei valandą. Pypsi signalai, vieni kitus užgauliodami rėkia žmonės, bandydamos uždusinti per langus skverbiasi išmetamosios dujos... Tada buvo pasiūlyta prisiminti, ką reiškia atvykti į gražią vietą, sodą, pievą ar ramų paplūdimį. Ten pilna vietos jūsų sielai. Galite ilsėtis. Gera. Štai ką sako grožis. Viskas bus gerai. Tas pats ir būti su gražia moterimi, kuri patogiai jaučiasi savo moteriškame grožyje. Su ja gera. Jūs atsipalaiduojate ir dar kartą patikite, kad viskas bus gerai. O neramios širdies moteris priekaištauja pasauliui: „Viskas blogai. Reikalai nepasitaisys.“ V. Šekspyras sakė, kad tokia moteris kaip sudarkytas fontanas – purvinas, liguistas, drumzlėtas, netekęs grožio.
Dar girdėjau taiklų posakį: „Grožis kviečia.“ Ką reiškia išgirsti gražią muziką? Ji jus apžavi. Norite prisėsti ir klausytis. Tą patį galima pasakyti apie gražų sodą ar gamtovaizdį. Ir apie dailės kūrinį. Jūs norite tokiame sode būti, gamtovaizdį regėti, dailės kūrinį turėti savo bute ar valandų valandas praleisti muziejuje. Kai knyga mums labai patinka, sakome: „Ji mane pagavo.“ Grožis guodžia. Jame yra kažkas giliai gydančio. Ar kada nors susimąstėte, kodėl gedinčiam mes siunčiame gėlių? Kai žmogus apimtas praradimo skausmo, tik grožio dovana kalba pakankamai arba teisingai.
Koks yra grožio idealas? Mes gyvename tobulumo eroje. Pastangos, kurias dedame siekdami „idealo“ yra, žinoma, santykinės, nes grožio standartai taip pat yra kintantys. Faktas, kad, pavyzdžiui, moterų grožio standartus nustato vyrai. „Ar aš graži?“ – vyriškio klausia moteris. „Negraži“, – trumpai drūtai atrėžia vyriškis. Kaip elgiasi moteris? Nusijuokia ir dar kartą klausia: „Gerai jau gerai, pajuokavai, o dabar iš tikro pasakyk, ar aš graži?“
Vieni sako, jog yra didysis grožis, kurį tokį padaro, tarkime, atostogos Kaprio saloje, tai kiti pasakys, jog tuomet yra ir mažasis grožis, pavyzdžiui, laikas su knyga. Ką žmonės dabar skaito? Knygynai atsako – ezoterinę literatūrą, skandalingus darbus, populiarias ir pigias knygas. Vidutinis lietuvis savo laisvalaikį gali užpildyti daugybe kitų pramogų. Yra daugybė kavinių bei barų, kur gali leisti savo vakarėlius, Vilniun ar Rygon vis atvažiuoja pasenusios ar dar nespėjusios pasenti Vakarų popso ir roko žvaigždės – kartais net po kelias iš karto. Pagaliau turime internetą, į kurio begalinius puslapius įsipainiojus galima greitai praleisti savo visą trumpą gyvenimėlį.
Patiko kažkieno girdėtas pamąstymas, jog skaitymas – keistas procesas, daug kuo primenantis žiūrėjimą į debesis. Tad jei atrodo, kad skaityti turime tik rudenį ir žiemą, klystame, pavyzdžiui, ar ne gražus žmogus, laikantis rankose knygą vasarnamio aplinkoje?
Sako, žmonės myli lietuviškas vasaras. Bet jūs kokiam nors Lietuvos gale sėdit prie kokio nors ežeriūkščio ir nežinot ką veikti. Jums per šilta, o gal per šalta ir nuobodu. Ši vasara tokia, kad, atrodo, saulė kepins nesiliaudama arba lis kiaurą parą.
Man vis atrodo, o ir esu apie tai jau rašęs, kad žmonėms labiausiai turėtų patikti gyventi pirmajame XX a. dešimtmetyje, kurį anglai vadina Edvardo epocha. Išties meto daugiau nei prieš šimtmetį būta romantiško. Dar buvo važinėjama karietomis ir retas buvo regėjęs automobilį, dar ir apie kiną mažai kas žinojo, o spektakliai būdavo didžiulės šventės, kalėsi pirmieji modernizmo daigai. Vyrams tai buvo aukso amžius. Šiek tiek sunkiau buvo moterims. Be skalbiamosios (jei neklystu, pirmoji sugalvota 1913 m.), be indaplovės (jai atsirasti reikėjo dar ne vieno dešimtmečio), be įvairios kitos buitinės technikos, be sauskelnių...
Visai neseniai užtikau žinutę, kad geriausi gyvenimo metai yra šio amžiaus pirmasis dešimtmetis. Tiesiog sunku patikėti, kad gyvename pačiais geriausiais laikais, kai pagalvoji apie rugsėjo 11-osios ir kitus teroristinius išpuolius, karus pasaulyje, uraganus, cunamius, kiaulių gripus ir įvairiausius virusus bei ekonomines krizes.
Dažnai išgirsti skeptišką nuomonę, kad mes, lietuviai, nesigrožime savo šalimi ir jos nemylime. Mes mylime investicijas, pelną. Gal dar pramogas ir kiekvienas save. Bet tik ne Lietuvą. Ar daug žinote pasaulyje valstybių, kurios, būdamos tokioje nedidelėje teritorijoje kaip Lietuva, turėtų net tris UNESCO saugomas nuostabaus grožio paminklines vietoves – Vilniaus senamiestį, Neringą, Kernavę, ir pretenduotų į ketvirtą – Trakus? Mes mąstome, kaip tą UNESCO apgauti, nes jo saugomas Lietuvos grožis trukdo tiems trokštamiems vaisiams – pelnui ir investicijoms... Čia ne mano nuomonė, ją užtikau spaudoje, bet negaliu jai nepritarti. Tik kaip ten bebūtų, lietuvių drąsos ir darbštumo nepaneigsi. „Išgyvenom!“ – po sunkių Lietuvai metų sakė senoliai. Kalantis atgimimo daigams, kai teatrai statė mažiau spektaklių ir aktoriams trūko darbo, mačiau vieną garsų aktorių siuvant ir vežant į Rusiją pardavinėti džinsus.
Skaičiau, kad 57 proc. lietuvių mąsto, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja. Bet sako, kad 68 proc. Lietuvos gyventojų net nežino, kad yra tie 57 procentai. Patinka bičiulio šmaikštumas, kai jis, paklaustas kur laikąs pinigus, atsako: „Dešinėje kišenėje“. Atsako ir džiaugiasi savo sąmoju.
Tiesa, pastebėjau, kad vis rečiau bepadūsaujama: „Prie ruso buvo geriau“. Štai rusai džiūgauja, kad greitai visi šalies gyventojai, net tolimiausiuose kampeliuose turės 3D televizorius. 3D televizorius turės, o šilto vandens ne. Čia, tarp kitko, prisiminiau anekdotą, ką Departjė mąsto apie Snoudeną: „Pernelyg sudėtingas planas dirbti CŽV, surinkti duomenis, juos išduoti Rusijai, kad taptų Rusijos piliečiu.“
Jei užsieniečiui tenka įteikti saldainių dėžutę, visad teikiu su Kanuto Rusecko paveikslu „Pjovėja“. Romantiškasis paveikslas, mano galva, gražus ir puikiausiai atspindintis Lietuvą. Nors nufotografuotą ar aprašytą saulėlydį, kurį ne vienas vadina gražiu, dažnai priskirsime kičui.
„Ornamentai yra nusikaltimas, – pareiškė architektas Adolfas Loosas. – Ir visi tie Vienos gatvėse išsidėstę baroko fasadai su beprasmėmis apvaliomis rankenėlėmis – tai visiškai neatitinka pasaulio, kuriame gyvename. Jie kalba mums, kad grožis priklauso išnykusiai praeičiai.“ A. Looso amžininkas Arnoldas Schoenbergas sukilo prieš vėlyvąją romantinę muziką, Eliotas prieš nostalgiškų svajonių poeziją.
Garsią mintį apie kičą yra išsakęs čekų rašytojas Milanas Kundera: „Kičas leidžia nutekėti porai ašarų. Pirmoji ašara sako: kaip gražu matyti bėgiojančius ant žolės vaikus! Antroji sako: kaip gera kartu su visais kitais būti paliestam to, kad vaikai taip gražiai bėgioja ant žolės.“
Man priimtina ir gražu, kai nusileidus lėktuvui žmonės ploja. Bet neseniai sužinojau, kad šitaip gali elgtis tik runkeliai. Nejau ir aš pasidaviau kičui, nors Neries arką Vilniuje suprantu ir jos nuversti neprašau?
Bet grįžkime prie teksto apie grožį.
Ar atkreipėte dėmesį į kalbų grožį ir gražius žodžius? Toska (iš rusų kalbos). V. Nabokovas apibrėžia jį kaip giliausią, skausmingiausią pojūtį. Bent anglų kalboje neegzistuoja joks atitikmuo, kuris atskleistų šio termino gylį. Lietuviškai tai gal būtų ilgesys, kai nieko konkrečiai nesiilgima. Aišku, galima rasti tarptautinių žodžių – nostalgija, melancholija, bet tai bus ne tas.
Litost (iš čekų kalbos). Jau šiame tekste minėtas M. Kundera teigė ieškojęs tikslaus atitikmens šiam žodžiui kitose kalbose ir neradęs. Artimiausias apibrėžimas tikrajai žodžio reikšmei būtų sielos kančia, sukelta paties žmogaus vidinio kalėjimo ir skausmo.
Tartle (iš škotų kalbos). Ne vienam yra tekę supažindinti du nepažįstamus žmones. Tartle vadinama iškilusi abejonė, kai bepažindinant suvokiate, kad neprisimenate vieno iš jų vardo (o kartais net abiejų vardų).
Ilunga (iš tshiluba kalbos, kuri vartojama pietvakarių Konge). Žodis apibūdina žmogų, kuris pasiruošęs atleisti ir užmiršti nuoskaudas pirmąjį kartą, toleruoti jas antrąjį kartą, bet niekada nebeatleisti, jei patiria tai trečiąsyk.
Wabi-Sabi (iš japonų kalbos). Požiūris į gyvenimą, kai grožis pastebimas kiekvienoje netobuloje realybės detalėje, kuri priimama kaip natūralios gimimo ir mirties kaitos rezultatas.
Jaburne (iš arabų kalbos). Tiesioginis vertimas būtų „Tu laidoji mane“. O iš tikro tai troškimas, jog jo mylimas žmogus mirtų vėliau už jus, nes nenorite išgyventi praradimo skausmo.
Saudade (iš portugalų kalbos). Reiškia ilgesį to, ką mylėjome ir praradome.
Aišku, tuos žodžius rado kiti, aš tik nusirašiau ir pradėjau juos kolekcionuoti, o taip pat panorau keletą jų su jumis pasidalyti.
Draugas skundėsi esąs negražus ir negalįs susirasti antrosios pusės. Atsakiau, jog negražių žmonių nebūna (kažkam tu esi gražus). Atrodo, tam draugui turėjau nurodyti pažinčių skyrelius ar klubus. Man gi maga susipažinimui siūlyti visai kitas vietas ir aplinkybes, pavyzdžiui, įsigyti šunį. Vedžiodamas šunį susipažinsi su kitais šunų šeimininkais. Be to, jei šuo susipažins su kitu keturkoju, gal atkreips vienas į kitą dėmesį ir jų šeimininkai. Kitas pasiūlymas – dalyvauti protestuose ar įstoti į kokią nors partiją. Bendri idealai greitai tampa bendru „adialu“. Dar tam gali pagelbėti ir dalyvavimas saviveiklos kolektyvuose, įvairiuose būreliuose ar savanorių organizacijose. Ieškodami antros pusės būkite kantrūs. Gyvenimas nesiklosto taip, kaip jūsų dienotvarkė, o ieškoma antroji pusė, kuriai tu būsi gražus, gali pasirodyti ir rytoj, ir poryt, po mėnesio ar net po metų.