Ričardas JAKUTIS
Yra romanai ir pagal juos sukurti kino filmai „Miestas be saulės“, „Miestas be meilės“. Liūdnoki kūriniai. Mieste turi būti visko ir še tau – kažko nėra. Girdėjau siūlymus, jog Šiauliai galėtų tapti pirmasis miestas respublikoje be alkoholio. Dalyje Šiaulių rajono, tame kuris į Naisių pusę, jau taip ir yra.
Gerai tai ar blogai? Atsakymas vienareikšmis – gerai. Anksčiau nacionalinėje Lietuvos televizijos laidų „Gero ūpo!“, vėliau „Duokim garo!“ vedėjas pradėdamas laidą pakviesdavo: „Pradėkime nuo alaus!“ Ekrane regėjome prie ilgų stalų šalia suaugusiųjų sėdinčius paauglius. Besirūpinantys mūsų morale tuoj pastebėjo, jog pažeidžiamas ne vienas alkoholio kontrolės įstatymo punktas. Dabar, kai stebiu panašias laidas, ant stalų bokalus ir toliau regiu, tačiau kad ir kaip bandau įžiūrėti, man atrodo, jog ten net giros neįpilta, o jie – tušti.
Viktorinose dažnai pateikiamas klausimas ką mūsų kalboje reiškia lotyniški žodžiai „Aqua vitae“. Buvo pateikti atsakymo variantai – „Degtinė“, „Eliksyras“, „Kvepalai“. Išvertus iš lotynų kalbos tai būtų „gyvybės vanduo“, o reikšti, pamaniau, galėtų eliksyrą. Taip dažniausiai atsako ir viktorinų dalyviai, deja, pasirodo, jog ne. Ir ne kvepalai, o gyvybės vanduo – degtinė...
Alkoholiui dažnai tariami smerktini žodžiai. Tačiau kas matėte alkoholio molekulę (2H2OH), pastebėjote, jog ji labai graži: tarsi mielo gyvulėlio siluetas – dvi kojytės ir galvutė priekyje, dvi šiek tiek ilgesnės kojytės ir uodegaitė užpakalyje. Gal todėl jis, it koks šunytis, prisitaiko prie šeimininko, stengiasi, kad būtų pamiltas ir šeimininkas jo niekad nepaliktų.
Alkoholio reklama varžoma, bet, manau, žmonių elgseną reklama lemia labai nedaug. Bent mane anaiptol ne reklama įtikino išgerti alkoholio. Gal pokalbiai apie alkoholio žalą daro kokią nors įtaką? Nors atrandama pasiteisinimų, pavyzdžiui, dėl žūstančių smegenų ląstelių. Juk žinome, kad žmogus per savo gyvenimą panaudoja tik mažą dalį savo smegenų. Tad galime numoti ranka – tą likusią dalį tegul alkoholis ir žudo. Kad žmogus iki savo septyniasdešimtmečio sunaikintų visas savo smegenis, jis turi nuo pat aštuonioliktojo gimtadienio kasdien išgerti po 39 butelius degtinės.
Biblijoje alkoholiniai gėrimai minimi per 250 vietų. Dažniausiai minimas vynas, kuris „linksmina žmogaus širdį“ (PS. 104, 15). Įžymiausias biblinis pavyzdys – vestuvės Galilėjos Kanoje, kur Jėzus vandenį pavertė vynu. Vis dėlto Biblijoje randame ir daugybę perspėjimų nepiktnaudžiauti alkoholiu.
Manau, jog žmogus pats gali suvokti, ar nepradeda įnikti į alkoholį. Sugalvojau tris punktus, kurie jau įspėja, kad pradedi pasiduoti alkoholiui: 1) žiūri televizorių, užsinori alaus, eini į šaldytuvą jo pasiimti ir grįždamas, dar nepriėjęs savojo minkštasuolio priešais televizorių, siurbteli iš butelio; 2) keletą dienų nebuvai bare, o barmenas jau klausia, kur taip ilgai buvai dingęs; 3) šiukšlių krūvoje pirmiausia pastebi alkoholio butelį ir net įsidėmi jo etiketę.
Grįžtant prie televizinių alkoholio reklamų, tai lietuviams gal ir neverta priekaištauti – beveik visos šalys jas rodo. Štai vaizdelis: eina stuomeningas vyrukas gražiai prigludusiu geros firmos kostiumu, gražia šukuosena, o vienas į jį žiūrinčiųjų pastebi: „Lažinuosi, kad jis geria viskį „Black Label“. O alaus „Heineken“ reklamuotojai paskelbė įtaigų šūkį: „Heineken“ atgaivina tas jūsų kūno dalis, kurių kitas alus nepasiekia“.
Įtaigesnė turėtų būti antireklama. Pavyzdžiui, galėtų ant alkoholinių gėrimų butelių būti užrašomas toks perspėjimas: „Geriant alkoholį galima pasigerti.“ Tiktų čia ir kitas posakis: „Sunkias mintis galima nuvyti geromis, o ne alkoholiu.“ Arba dar žiauresnis: „Alkoholis kenkia potencijai.“ Nors patys alkoholio gamintojai verčiau norėtų ant savo gaminių matyti tokį užrašą: „Gerdami mūsų gėrimus, galite iškart atšvęsti ir Kalėdas, ir Naujuosius metus, ir Velykas, ir savo gimtadienį bei kitas šventes!“
Kartą kritikavau dainininkės iš Klaipėdos atliekamą dainą „Kapitono tango“, o vienas kapitonas pasakė: „Jei grįžęs iš tolimojo reiso restorane išgirsčiau šią dainą, didelius pinigus mokėčiau, kad dainininkė dar ir dar kartą ją pakartotų.“ Atrodo, baisi banalybė, bet gimtojo kranto ilgesys ir viena kita taurelė daug ką pakeičia. Vis mėgstu kartoti, kad pirmoji taurelė praplečia kraujagysles, o visos kitos – akiratį...
Teko lankytis visiškai negeriančių draugijoje, kai šie diskutavo apie poeziją. Žinojo jie Maironį, Brazdžionį ir apie juos kalbėjo. Yra tekę įsijungti į panašią diskusiją ir geriančiųjų kompanijoje. Čia skambėjo Parulskio, Navako, Šlepiko, Patacko pavardės.
Gaila, tenka liūdnai konstatuoti, kad šiandien pas mus su bohema prastokai – išnyko. Arba bent jau beveik išnyko. Bet kokie išgėrimai vyksta tik dėl išgėrimo, o ne dėl noro pabendrauti, padiskutuoti, na, ir kartu gal kokią taurelę išlenkti. Vaizdžiai nūdieną atspindi gyvojo klasiko Juozo Erlicko išgėręs šiandieninis herojus: „Nyku. Pasiimu kirvį ir einu ieškoti sugyventinės.“ Štai skaičiau, kiek savaitgalį prie vairo pagautų girtų, kiek susimušė, net yra vienas kitą nužudžiusių. „O ką veikti savaitgaliais?“ – galima ironiškai paklausti.
Gali atsirasti man prieštaraujančių, kad per šventes bei išgėrimus ir anksčiau visko būta. Gal, bet viskas kitaip. Prisiminiau vieno dailininko pasakojimą, kaip jis nuvažiavo pas gerą savo bičiulį, taip pat dailininką, į dirbtuves. Nusipirko buteliuką, antrą... Paskui siaubingai susipyko dėl vieno prancūzų impresionisto tapybos. Šeimininkas atsinešė plaktuką ir norėjo svečiui vožti per galvą. Bet, ačiū Dievui, prisiminė, kad jie – geriausi draugai, tada paėmė pilną kibirą dažų ir visą išpylė tam draugui ant galvos. Apipylimas dažais, aišku, nėra geras dalykas, tačiau tai vis tiek ne smūgis plaktuku ar plyta per galvą.
Vienas pirmųjų nuo alkoholio mirusių roko žvaigždžių – „The Who“ būgnininkas Keitas Munas. Teisybės dėlei, tai jis mirė ne nuo paties alkoholio, bet perdozavęs gydytojų skirtų priešalkoholinių vaistų. Džimio Morisono iš „The Doors“ kūnas išpampo nuo alkoholio ir jis mirė vonioje ištiktas širdies priepuolio. Bonas Skotas iš „AC/DC“ užduso užspringęs savais vėmalais po girtavimo „maratono“. Toks pat likimas ištiko „Led Zeppelin“ būgnininką Džoną Bonhemą, o Denis Vilsonas iš „The Beach Boys“ girtas paskendo...
Deja, alkoholikai buvo ir didieji rašytojai Viljamas Folkneris, Ernestas Hemingvėjus, Judžinas O‘Nilas, Džonas Steinbekas... Garsusis prancūzas Žanas Žakas Kokto bandė vaduotis iš alkoholio, tiesa, ir iš narkotikų, nes ypatingesnio gydymo anuomet nebuvo – išvažiavęs į kaimą troboje ant grindų vienas savaitę kočiodavosi kamuojamas traukulių...
Sakysite, jog tai netiesa, girdi, vakariečiai išgeria mažiau. Jie kultūringesni. Bent jau tokia nuomonė buvo susidariusi. Šiandien mūsų verslininkai, bendraujantys su vakariečiais, gali paliudyti, jog geria jie daug ir ypač tada, jei kas nors vaišina ir mokėti nereikia. Rusai, pavyzdžiui, šventai įsitikinę, kad lietuviai mažai geria. Tiesa, patys lietuviai tam norėtų pritarti. Pasigėrę lietuviai mėgsta diskutuoti, kad rusai daug geria.
Mažiausiai alkoholis reklamuojamas arba, tiksliau, visai nereklamuojamas Švedijoje ir Norvegijoje. Teko ne kartą lankytis Švedijoje ir turėti ten daug laisvalaikio. Kai jo daug turi, neretai ir susiduri su alkoholiu. Taksistai ten jokiu būdu tavęs negali vežti į alkoholio parduotuvę. Jei nori ten nukakti, turi taksi vairuotojui nurodyti šalia alkoholio parduotuvės esantį objektą (muziejų, teatrą) arba tiesiog sakyti gatvės pavadinimą ir namo numerį. Jei paprašysi – nuvežkite mane į artimiausią alkoholinių gėrimų parduotuvę, niekas tavęs neveš.
100 tūkstančių gyventojų mieste ten tėra 4 alkoholinių gėrimų parduotuvės. Aišku, kavinių, barų, restoranų daug ir ten. Bet pila ten po 20 gramų (pas mus mažiausia dozė – 40 g, t. y. dviguba skandinaviška norma). Jei kokiame nors restorane alkoholio nebegalima užsisakyti ir vartoti nuo 23 valandos, tai jau prieš tą valandą vietiniai ima užsisakinėti stiklinėmis.
Tai dar kartą primena, kad gražūs pasakojimai apie tenykščių blaivybę ir tėra tik gražūs pasakojimai. Pats mačiau, kaip solidus, bet apgirtęs švedas, kai restorane jau nebepardavinėjo degtinės, užsisakinėjo alų „Dinamit“. Šis alus yra stiprus, berods 8 laipsnių. Švedijoje jis laisvai pardavinėjamas, tačiau jį gerti yra ne prestižas. Pasirodo, kai jau apgirsti ir dar nori – viskas tinka.
„Man viskas gerai, aš tik kenčiu“, – sako prašantis išgerti. Gaila žmogaus, vėlų vakarą besibeldžiančio į neveikiančios kavinės duris. Norisi tokiam padėti, tai yra, pavaišinti arba bent parodyti, kur alkoholio yra. Nors teisingiausiai būtų tokiam draugiškai paaiškinti apie alkoholio žalą. Bet ar klausys? Puikus, mano galva, girdėtas barmeno patarimas vyriškiui, kuris, atėjęs į barą, prisipažino turintis vos kelis paskutinius eurus ir klausė, kokį gėrimą jam tikslingiausia rinktis. „Tikslingiausia tamstai eiti namo“, – atsakė barmenas.
Visos literatūros apie stipriųjų gėrimų žalą, žinoma, neperskaitysime, tačiau įsivaizduokime, kad jeigu taip įvyktų, tikriausiai išpiltume visas turimas alkoholio atsargas. Po tokių skaitymų būtų vienintelė mintis – jeigu gersime, anksčiau ar vėliau atsidursime beprotnamyje, o gal net kapuose, alkoholis sugriaus mūsų vaikų ateitį, nors greičiausiai visos tos nelaimės ištiks kartu. Ir gėręs „Camus“ konjaką Paryžiaus gyventojas, ir vartojęs „pilstuką“ sverdlovskietis nuo kepenų cirozės miršta vienodai.
Karingieji blaivintojai tiki, kad alkoholiką į protą atves perskaitytas tekstas apie riziką šeimos ir visuomenės gerovei. Nugirdau, mano galva, gana prasmingą klausimą. Ar yra žinoma, kokiame segmente išaugo alkoholio vartojimas? Ar daugiau geria vadovai, vadybininkai, ar biudžetininkai, vairuotojai, daktarai, ar žemdirbiai? Vyrai ar moterys, jauni ar seni? Turintys vidutines pajamas, gaunantys minimumą ar algą pasiimantys vokeliuose? Kiek gėrimas susijęs su darbo stažu, profesija, rizika netekti darbo ar darbo praradimu? Kokį alkoholį imta gerti labiau? Išties netenka girdėti tokio pobūdžio analize grįstų siūlymų riboti prekybą alkoholiu ar jo vartojimą. Jei jau perki alkoholį, patartina pirkti brangų. Nusipirkai pigaus, tuoj ir išgeri. O nusiperki brangaus, pasistatai – žiūri, nes atkimšti gaila.
Gaila, kad tarp geriančiųjų šiandien daugiau agresijos. Anksčiau viskas vykdavo draugiškiau. Mano pirmoji profesija – hidromelioratorius. Pamenu, parsinešę buteliuką septyniese tilpo daugiakaušio ekskavatoriaus kabinoje, kurioje šiaip jau telpa tik vienas žmogus. Ir vietos visiems pakako, ir kalbėjomės tik apie gražius dalykus.
Sena primityvoka istorija apie alkoholį. Bet linksma.
Nutarė blaivininkas išgerti. Smalsu, koks tas jausmas pasigėrus. Pirkdamas butelį žvalgėsi, ar niekas nemato, parėjęs namo nedegė šviesų, uždangstė visus langus ir, kad niekas nepastebėtų, netgi palindo su buteliu po antklode. Taip pasislėpęs išgėrė vieną, antrą taurelę... Pabudo rytą blaivykloje, sėdintis susivyniojęs antklode. Stebėjosi, kaip čion patekęs. Budintis paaiškino: „Jūs vakar susivyniojęs į antklodę šlitinėjot gatvėmis.“
Kas kitas, jei ne alkoholis sugalvoja tokį klausimą – ar geresnis išgeriantis žmogus, ar visiškas abstinentas? Klausia ir net bando įrodyti, kad išgeriantis nelaimėje atskubės pagalbon, padės, o negeriantis, girdi, kažkoks keistas, užsidaręs savyje. Dar alkoholis bando įrodyti, kad jis atskleidžia tikrąjį žmogaus veidą. Girdi, vieni pasigėrę tampa agresyvūs, puola net muštis, o kiti – švelnūs, malonūs – reikia ar nereikia, vis atsiprašinėja. Tokių minčių įtikinta moteris man net aiškino, jog labai norinti prieš vestuves išvysti savo būsimąjį pasigėrusį. Jai įdomu, kaip jis tuomet elgsis, ką šnekės. Moteris tvirtino, jog norinti įsitikinti, koks jis žmogus.
Pabaigoje derėtų parašyti ką nors gražaus, pamokomo. Visi juk kažkada buvome vaikai, tikėjome gražiu pasauliu, kad užaugę būsime gydytojai, advokatai, politikai, gal net kunigai, bet… kažkas paragavo etanolio truputį per anksti (o gal kaip tik per vėlai?), pamilo jį ir dabar negali be jo gyventi. Moralas? Nemėgstu moralų, o šiuo atveju tokio ir nereikia. Visiems viskas aišku.
Baigsiu keliais anekdotais apie tuos prakeiktus „velnio lašus“.
Turėdami butelį du vyriškiai sprendžia gerti ar negerti. Nutaria traukti burtus. Vienas už nugaros paslepia butelį, o kitas spėja, kurioje rankoje. Jei atspėja, vyrai geria, jei ne – išsiskirsto.
– Kurioj rankoj butelis? – klausia jį slepiantis.
– Kairėje, – spėja draugas.
– Neskubėk atsakyti, gerai pagalvok, – pataria butelį slepiantis.
Ir kitas.
Draugas siūlo draugui:
– Nusiperkam butelį, pasėdėsim – pakalbėsim.
Draugas į tai:
– Geriau perkam visą alkoholio dėžę: pagulėsim – patylėsim.
Yra toks senas lietuviškas tostas: „Kilpinio!“ Atveda žirgą, svečias atsisveikina ir, dar prieš keldamas koją į kilpą, išgeria „Kilpinio!“ Gražu ir simboliška. Nors „Kilpinio!“ gali juk reikšti ir visai kitką. Dažnai paskutinė taurelė – kilpa ant kaklo.
Pasaulio bankas yra paskaičiavęs, jog vienas JAV doleris, išleidžiamas sveikatinimui, sutaupo 24 JAV dolerius, vėliau skiriamus gydymui. O lietuviai turėtų savo kūno netausojimui atsispirti. Kodėl taip teigiu? Nes Lietuvoje raštingumo procentas – 99,6.