Sako, jog fakto, kad lietuvių tauta neturi ironijos ir humoro jausmo, niekas iki šiol taip ir nepaneigė. Nejau? Keista, kad lietuviai mąsto, jog tikrasis aukščiausios prabos humoras privalo turėti ir šiokį tokį liūdesio šešėlį. O juk literatūros kritikai teigia, kad dabartinėje lietuvių prozoje ironiškas ar satyriškas pasakojimas neretai užgožia lietuviškam mentalitetui būdingą lyrinį pasakojimą. Todėl pasidalysiu ir kita nugirsta nuomone, kad mūsišką ironiją nesunkiai galėtume „prastumti“ ir į pasaulinės ironijos sceną – lėkštumo atsikratęs, o jo vieton intelektualių užuominų prikaišiojęs pasakotojas būtų tinkamai įvertintas ir Rusijoje, ir Amerikoje.

Ričardas JAKUTIS
Humoro jausmo tema man vis neduoda ramybės. Reikia žinoti, jog tikrasis humoro šaltinis – ne televizija ir net ne literatūra. Visas humoras yra tiesiog čia, kur mes gyvename – tai tiesiog pati mūsų egzistencija. Tiesa, mes nesišaipome iš savęs pačių, kaip daro kai kurios kitos tautos, bet iš kitų (estų, čiukčių, rusų, žydų) pasišaipyti mėgstame. Kai pasišaipo iš mūsų, pykstame. Juk iš tiesų humoras neturi nei sienų, nei tautybės.
Šiandien norisi šnektelti apie „stand-up“ žanrą, kuris Lietuvoje sparčiai plinta. Duris „stand-up“ populiarumui atvėrė Humoro klubas.
Išvertus „stand-up“ reiškia „stovįs“, „stačias“. Net nežinau, kaip šio žanro atlikėjus apibūdinti. Jų humoras netikėtas, taiklus, tiesa, kartais, tiesmukas. Jei nuo pradžių pradžios, tai „stand-up“ pradininku laikomas žinomas rašytojas amerikietis Markas Tvenas. „Stand-up“ žanras ypač ėmė populiarėti Amerikoje septintajame dešimtmetyje, o tokios jo žvaigždės kaip Eddie Murphy ar Woody Alenas tapo milijonus uždirbančiomis kino filmų žvaigždėmis. Galiausiai amerikiečius ėmė kopijuoti britai ir Didžioji Britanija tapo viena šalių, kuriose „stand-up“ komedijos tradicijos tapo labai stiprios.
Iš Woody Aleno repertuaro. Pamąstymai apie Dievo buvimą.
„O kas, jeigu viskas – tik iliuzija ir niekas neegzistuoja? O, kad Dievas man duotų aiškų ženklą! Pavyzdžiui, pasidėtų stambią pinigų sumą mano vardu Šveicarijos banke.“ (iš kino filmo „Hana ir jos seserys“).
Žaismingi šio garsaus kino kūrėjo pamąstymai apie gyvenimo prasmę.
„Tu tikrai nori pasitarnauti žmonijai? – Tada pasakok smagesnes istorijas.“ (iš k. f. „Nusikaltimai ir prasižengimai“).
Keista situacija. Atrodo, pokštą ar anekdotą suprantu ir juokinga, bet paaiškinti jo ir nurodyti, iš ko bei kada juoktis, negaliu. Todėl vėl pamąsčiau apie humoro jausmą. Atrodo, ne kartą šia tema esu rašęs, bet ji vis sugrąžina. Humoro jausmas – gero tono ženklas. Reikalingas jis drauge su intelektu bei ironišku požiūriu į save, kad galėtum įsijausti į senstančių faunų ir satyrų būsenas.
„Auksiniuose svogūnuose“ regint gausų mūsų politikų būrį susidaro įspūdis, kad jie arba mazochistai, arba bepročiai – iš jų atvirai tyčiojamasi, o jie iki ausų išsišiepę ploja. Atrodo, kad jiems būti tokiose laidose – garbės reikalas.
Ir dar. Nejau vis dar manoma, kad geriausias humoras, kurio reikia visiems Lietuvos žiūrovams, yra serijinės komedijos, kur už kadro kas nors juokiasi? Nors čia irgi visko yra. Pavyzdžiui, visiškai puikus ir tikrai vežantis Didžiosios Britanijos humoras. Ką mes matėm? Rodė Byną. Seniai. Rodė „Folčio viešbutį“. Dar seniau. Kur Monty Python?
Kiekviena tauta turi pokštų, susijusių su nevykusiais politikų sprendimais, istoriniais laikotarpiais, nacionalinėmis šventėmis, žmonių papročiais, žalingais įpročiais, galiausiai – su mėgstamiausiu patiekalu, aprangos stiliumi ir t. t. Štai anekdotas, būdingas rusų tautai:
Žvejoja rusas. Nekimba. Nutaria išlenkti taurelę. Prisipila stiklinę, jau ruošiasi kelti prie lūpų, kai kažkas užkimba. Staigiai trūkteli meškerę, o ten mažiukas karosiukas, kuris... įkrenta į stiklinę su degtine. Pyktelėjęs žvejys jį ištraukia ir švysteli atgal į vandenį. Tuomet nusikeikęs ramiai išgeria ir toliau žvejoja. Netikėtai ima kibti. Žuvų jau pilnas kibiras. Naujai pagautas meta tiesiog ant žemės. Žuvys spurda, o viena burba: „Tai karosiukas – tai melagis: sakė pagauna, išgert duoda, paleidžia.“
Nors, manau, šiuos anekdotus suprastų ir kitų tautų žmonės.
Ypač savitas anglų humoras. Girdėjau tokį anglišką anekdotą. Pakvietus svečius paaiškėja, kad visi netilps menėje. Anksčiau atvykę klausia šeimininko, kaip jis išsisuks. „Kurie netilps menėje, liks koridoriuje“, – atsako šis. Anglai, išgirdę šį anekdotą, juokiasi už pilvų susiėmę. Man nelabai ir jauku. Bandau suvokti. Gal aristokratiškoje Anglijoje etiketas yra visų svarbiausia ir niekad nebūna, kad svečiai netilptų menėje ir liktų koridoriuje? O gal iš tikro kažkam teks likti koridoriuje ir tai labai juokinga, nes niekad taip nebuvę.
Juokas yra universalus, tačiau humoras – individualus. Mokslininkai humoro jausmą apibūdina kaip sudėtingą vidinį talentą arba psichinį gebėjimą. Aristotelis, pavyzdžiui, teigė, kad mes juokiamės iš juokingų žmonių, o tai rodo, kad juoko priežastis yra pranašumas. Kiti filosofai manė, kad humoro esmę sudaro nesuderinamumas – mes tikimės vieno, o gauname visai ką kita. Yra be galo daug teorijų, bandančių paaiškinti, kodėl žmonės juokiasi, tačiau nėra visuotinai priimto sutarimo, kodėl viena ar kita situacija žmonėms yra juokinga. Vienas šmaikštuolis yra tarstelėjęs: „Humoro jausmas yra kaip varlė. Galima išnagrinėti po gabalėlį. Tačiau tyrimo objektas lieka negyvas.“ Aš humorą palyginčiau su lietumi – nereikia bijoti sušlapti, išdžiūsime.
Jei būčiau „stand-up“ atlikėjas, daugiausiai kalbėčiau apie mūsų atseit aukštuomenę, tai yra, elitą, popso atlikėjus ir astrologus, pranašus bei visus į juos panašius, na ir, aišku, apie pinigus. Man tos temos atrodo labiausiai vertos pašaipų.
Aukštuomenės vakarėliuose mėgstama tema – svorio metimas. Ir aš štai viename tokių vakarėlių pradėjau apie tai, jog metu svorį, nes apie ką daugiau ir kalbėsi. Bet vienas bičiulis net kiek įžeidžiančiai, nors gal greičiau ironiškai, pastebėjo, jog man tai nesiseka. „Aš tai darau dėl savęs“, – paaiškinau jam.
Elitas ir snobas – tai kažkokie nuo savo didumo pasvirę žodžiai. XVII a. atsiradęs žodis „elitas“ buvo naudojamas vertingoms prekėms apibūdinti. XIX a. šis žodis imtas pritaikyti kalbant apie žmones. Išrinktosios tautos atstovai teigia, kad žodis „elitas“ kilęs iš jų tautos – izraelitas. O žodis „snab“ kildinamas iš Škotijos ir reiškė tiesiog batsiuvio profesiją. Kitą prasmę jis įgijo Oksfordo ir Kembridžo universitetuose, kur studentų bylose atsirado santrumpa „snob“, kilusi iš lotyniškos frazės „sine nobilitate“ – „nekilmingas“. Šie nekilmingieji, slėpdami savo žemą kilmę, kruopščiai imitavo tikrųjų aristokratų kalbą bei elgesio manieras.
„Tu ką, neskaitei Coelho?!“ Galima net bandyti „sumauti“ pašnekovą: „Ar skaitei Bariko „Iliadą“? Bariko tikrai yra parašęs tokį kūrinį.
Be elito ir snobų neapsieina nė viena prezentacija, nes ten – jų teatras: jie gali sublizgėti firminiais drabužiais, dizainerių vardais, kelionių įspūdžiais, pokalbiais apie gerą skonį ir vyno rūšis. Sako, snobų rasi net parduotuvėje. Bičiulis pasakojo apie dėvėtų drabužių parduotuvėje pastebėtą kitą bičiulį, kuris, kad nebūtų pastebėtas, pasislėpė už drabužių krūvos. Nors bičiulis tą besislepiantį pavadino snobu, nenorėčiau su tuo sutikti. Pavadinčiau tokį tik apgailėtinu žmogeliu, o snobas, mano galva, tokiu atveju būtų pasilabinęs su draugu ir paaiškinęs, kad jam iki gyvo kaulo įkyrėjo firminės parduotuvės ir jis štai iš paprastų dalykų sugalvojęs kažką įdomaus besirengdamas „išspausti“.
Elitas ir snobai turi savo restoranus, savo patiekalus. Ir kas iš to? Ar valgai austrių ir midijų, kai niekas nemato? O gal tada kerti lašinius? Ir tai nėra gėda. Girdėjau, kad atskirti penkias rūšis lašinių – irgi menas.
O jei apie mūsų popsininkus, tai yra Lietuvoje toks dainininkas Tomas Augulis, kuriam visad į akis šviečia saulė, ar jis būtų kambaryje, ar net sklepe.
Ar daug tų popsinių blogybių mūsų mieste? Anot kai kurių nuomonės apie Šiaulius išsakytojų, padėtis mieste nėra gera. Nesinorėtų sutikti. Mes nedovanojome Lietuvai jokių kazlauskų, žentų, broliukų ar sesučių, bui, pikul ir t. t. Gerieji iš miesto išvažiuoja (pavyzdžiui, džiazo vokalistės ar instrumentalistai), bet ir šiandien mieste yra ne vienas puikus muzikantas, dailininkas, aktorius... Vienas tik pastebėjimas – moterų rankinės, mano galva, kiek per didelės.
Šiaip jau moterys ir merginos mūsų mieste gražios. Norisi ne vienai pasakyti: „Tu pernelyg graži, kad turėtum draugių.“ Girdėjau, jog šiaulietės pačios gražiausios Lietuvoje. Manyčiau, jog tai iš moters lūpų išgirdęs vyras, net tokiu grasinimu pagyrė savo žmonos grožį: „Aš tave užmušiu ir mes atsidursime ketvirtoje vietoje.“
O pranašu norėčiau būti ir aš. Žmonės tau neša pinigus, o tu šneki nesąmones. Logiška, kad šiuos metus astrologai pranašavo itin įtemptus, o norint prisivilioti sėkmę esą reikia nepamiršti, kad likimas šypsosi tik gražios sielos, aktyvioms ir iniciatyvioms asmenybėms, savarankiškiems, stipriems žmonėms.
Rugpjūčio pabaiga, sako pranašautojai, užuot kėlusi romantizmą, dvasingumą, žadins karingumą, ribines ambicijas, polinkį į staigius, netikėtus sprendimus, maksimalizmą. Polėkį pakeis tvarkos, konkretumo, paprastumo, aiškaus rezultato reikalavimai, dažnai per daug skuboti ar kategoriški. Formuosis giliosios permainos, svarbūs sprendimai už uždarų durų, nors juos pajusime vėliau, spalį ir lapkritį. Žodžiu, išbandymų periodas tęsis.
Rugsėjis daugeliui bus reikalingas tiesiog atgauti optimizmą ir jėgas po vasaros, sako spėjėjai. Teks dar labiau susiveržti diržą. Euras taps beveik lygus litui. Ką galėjai įsigyti už dešimt litų, tą įsigysi už dešimt eurų.
Tą patį pranašaučiau ir aš. Atrodo, nesunku būti pranašu. Tiesa, šiek tiek nustembi iš pranašų sužinojęs, kad gruodis – ir vėl viltingas, taikingiausias antrosios metų pusės mėnuo. Šiuo periodu šiek tiek atsigaus verslas, pagerės nuotaika, stabilizuosis politinė situacija ir Lietuvoje, ir tarptautinėje politikoje.
Kiek lietuviai norėtų uždirbti? Pasirodo, buvo netgi tirta. Pusė apklaustųjų teigia, kad norėtų gauti 1000 (paprastas ir įsimenantis skaičius) eurų algą per mėnesį, 25 proc. respondentų norėtų uždirbti bent jau apie 700 eurų. Beveik 20 proc. respondentų svajonių atlyginimas būtų 1500 eurų per mėnesį, o vos keli procentai asmenų įvardijo, kad norėtų gauti nuo 2000 eurų. Kad viskas pabrango rodo ir šie skaičiai, nes dar prieš metus pusė apklaustųjų norėjo gauti 2000 litų per mėnesį, o tai kiek mažiau nei 600 eurų.
„Pinigai nėra viskas, tačiau geriau būti turtingu negu sveiku. Juk užėję į mėsininko krautuvę neimsite girtis: „Pažiūrėkite, kaip puikiai aš įdegiau, be to, aš niekada nepasigaunu slogos!“ Už tai jums mėsos niekas neatpjaus (nebent mėsininkas visiškas kvailys). Turtas geriau nei skurdas, vien dėl finansinių priežasčių. Tiesa, laimės už tai nenusipirksi. Prisiminkime skruzdę ir žiogą. Žiogas visą vasarą grojo, o skruzdė liejo prakaitą ir taupė. Atėjus žiemai, žiogas neturėjo nė skatiko, tačiau skruzdė ėmė skųstis skausmais krūtinėje.“ (Aš čia prisiminiau tą patį W. Alleną, nes tai jo pamąstymas.)
Kokių nors pinigų pasaulyje nei daugiau, nei mažiau. Jų yra tiek, kiek yra. Nebepamenu, kas yra pasakęs, jog jie tik pereina iš vienų rankų į kitas, iš vienų kišenių į kitas kišenes, iš vienų bankų persikrausto į kitus... Jeigu ko nors trūksta, tai tik mums, kitur – visko yra...
Bent mane tik kiek žeidžia, kad iš „stand-up“ atlikėjų girdi pernelyg daug keiksmažodžių, taip pat humoro apie antrą galą. Tiesa, kartais kibti dėl vulgarumo gal ir negalima. Pavyzdžiui, apie palinkėjimas švenčiančiam 60-metį: „Linkiu tau sulaukti ne 70-ies, 80-ies ar 90-ies, o 69 ir sėkmingai išdykaut tokioje pozoje kiek tau metų.“
„Stand-up“ atlikėjas publikos neklaus: „Kaip jūs jaučiatės?“ ar „Kur jūsų rankos?“ Juokinti kitus nelengva. Guodžia nebent tai, kad juokintojai daro įtaką. Kartais net didesnę nei pasipiktinę skundų rašytojai. O šiaip jau tenka sutikti, kad lietuviai, tiesmukiški, nemandagūs, pikti. Kas keisčiausia, jog patys lietuviai nejaučia, kad tokie yra.
Nors visas šis tekstas apie humorą, visgi sviestą padarysiu dar sviestuotą ir baigsiu anekdotu. Anekdotas tarsi ir pagyvenęs, bet, atvirai prisipažinsiu, tokioje traktuotėje nesu jo girdėjęs, o juo labiau jis aktualus šiomis dienomis, kai kalbama apie alkoholio draudimus šventinių renginių metu. Ar tiktų jis „standupininkų“ repertuarui? Manau, jog taip, nes šie daug ką moka papasakoti subtiliai.
Vyrukas stovi eilėje prie alkoholio skyriaus. Eilė ilgoka, tad du prieš jį stovintys pasiprašo pasaugoti eilę, kol jie nubėgs į kitą skyrių. Tuo metu prie eilės prieina tirtantis, pagirių varginamas žmogelis ir klausia kas paskutinis. Vyrukas atsako, jog jis, bet įspėja, kad prieš jį dar du žmonės stovi.
– Tai ir tu juos matai? – nustemba atėjusysis.