Toks jau ir mano amžius, kad bulvare dažniausiai užkalbina senjorai. „Kodėl neparašai apie mus?“ – ne vienas jų paklausia. Rašyti apie pensininkus, nors aš juos mieliau vadinu senjorais, nėra maloniausias užsiėmimas, bet ką daryti, tenka, nors senatvė juk ne nuodėmė.

Ričardas JAKUTIS
Tekstus apie senjorus ir jų likimą dažniausiai pradedu Mozės žodžiais, kviečiančiais žydų tautą kelionėn per dykumą: „Eime, aš žinau trumpesnį kelią.“ Klajojo Mozė keturiasdešimt metų ir, deja, atvedė žydus į gan prastokas žemes. Ar Mozė baigė savo darbą? Darbas baigtas būna tada, kai yra aiškus jo rezultatas. Na, o jei rezultato nėra, bet darbas baigtas – tai veikiau pensija.
Jaunystėj sakydavai: širdžiai neįsakysi. Su metais tokių organų sąrašas pailgėja. Be to, kuo tampi vyresnis, tuo labiau supranti, kad gimimo diena kartą per metus – ne taip jau ir retai. O šiaip senjorams linkėčiau susimąstyti dėl savo elgesio. Ar ne pernelyg mažai jūs sau leidžiate?
Lietuvoje senjorai, išėję į pensiją, dažnai atsiduria žemiau skurdo ribos... Vakaruose tipinė pensija – nesibaigiančios atostogos. Norint suprasti, kad kartų solidarumu paremta pensijų sistema artėja prie rimtos krizės, didelio proto nereikia. Kuo daugiau jaunų darbuotojų palieka šalį ir kuo daugiau pensininkų turi išlaikyti vienas aktyvus darbuotojas, tuo problemiškesnis tokios sistemos darbas.
Kažkas Šiaulius pavadino pensininkų miestu. Girdi, įlipi į autobusą – vien pensininkai, užsuki į prekybos centrą – irgi, į banką – tas pat... Girdėjau nuomonę, kad pensininkai gadina gyvenimą, vaikšto surūgę ir viskuo nepatenkinti, vis taiko pamokyti, pagraudenti, paaiškinti, kaip reikia gyventi, reikalauja netriukšmauti jiems girdint, juos gerbti. Galėtų jie net leisti savo laikraštį, kurį pavadintų, pavyzdžiui, „Prie ruso buvo geriau“. Didelio džiaugsmo pensininkai nekelia ir Vyriausybei. Reikia jais rūpintis, o jie, nekurdami jokio produkto, tik trukdo ekonomikos plėtrai. Vyriausybė mąsto, jog teisingiausia būtų pensininkais nesirūpinti.
Pažvelkime į pensininkus prekybos centre. Girdėjau pastebėjimus, jog ten ryškiausiai matyti, kad tai žmonės iš kito amžiaus, kito mąstymo, kito pasaulio. O juk išėjusio į pensiją žmogaus gyvenime įvyksta daug pokyčių: iškyla gyvenimo prasmės ir vertės, savęs vertinimo, tapatybės klausimai. Mūsų senjorai, pakliuvę į kapitalistiniu kvapu atsiduodantį prekybos centrą, pasijunta jame tarsi svetimkūniai. Pyktis gimdo neviltį, kad šalis, kurioje gyvena, yra primesta. Užvaldo nuoskaudos, jog pasaulis pakito ir jau nebegali jo pavyti ir prisitaikyti.
Nedidelėje parduotuvėje ar kioske retai buvo nusiperkama per daug, užtat milžiniškose parduotuvėse šis reiškinys – visuotinis, jam paklūsta visi, o pensininkams skaudu tai regėti. Pensininkai galvoja tik apie praeitį. Kur prisėsti pensininkams? Prie namo laiptinių beveik nebelikę suolelių. Žinoma, galima atrėžti: „Susikalkit patys!“ Todėl ar galime pensininkus kaltinti, kad per rinkimus atiduoda savo balsą patikėję demagogiškais politikais? Juk padovanotas rašiklis, pusvalandis, skirtas išklausyti, atrodo tikros meilės ir susirūpinimo išraiška. Vėlesnį scenarijų visi žinome. Kažkas pasakė, kad gyvensime kaip Švedijoje, tai dabar to ir reikalaujame. O tiesa paprasta – yra arba nemokamas, arba gydymas. Nemokama būna medicina, bet ne gydymasis. O sveikų žmonių nėra, yra tik dar nepatikrinti.
Ką aš mąstau? Taip, pensininkai nervina ne vieną, bet jie turi begalę priežasčių būti bjaurūs – pirmiausia, kad pensijos juokingai mažos. Gal mūsų pensininkai bent turi savo klubus, kur renkasi pasikalbėti, ko nors išmokti, pavyzdžiui, skambinti pianinu? Ar teko matyti pas mus šešiasdešimtmetį barmeną ar padavėją? Štai viena televizijos laida pristato filmuojamą heroję žodžiais: „Aukštuomenės vakarėlių dalyvė“. Ir viskas. Nei profesijos, nei kokio kitokio apibūdinimo, o juk tai jauna mergina. O kodėl tokiais žodžiais nebūtų pristatoma kokia nors senjora. Juk būtent ji turėtų būti gerbiamiausia tokių vakarėlių viešnia. O štai tą jauniklę aš pavadinčiau „pensininke“ blogąja to žodžio prasme.
Ypač senjorus žeidžia bankų elgesys. Pagyvenusieji pratę turėti grynųjų pinigų kišenėje ir gauti jų, be abejo, jie norėtų nemokamai, nes tai pagaliau jų pinigai. Gyvenančiam iš paskutinių centų bankų plėšikavimas kelia neviltį. Jau ir taip bankai nesibodėdami kiekvieną kartą už pervedimą į kitą banką iš visų be jokių įspėjimų atima po 0,41 euro, už pervedimus savam banke mažiau (0,23 euro), bet vis tiek. Paskaičiuota, jog per metus už tokius pervedimus vidutiniškai klientas sumoka apie 35 eurus. Tarsi nėra itin daug (apie 3 eurus per mėnesį), tačiau sudėkime, kiek žmonių naudojasi bankų paslaugomis, ir sužinosime, kokius pelnus bankai gauna.
Tiesa, gal mūsų pensininkai ir patys šiek tiek apkiautę. Štai lova visoje visatoje visada aktuali, o įdomu, kokia būtų statistika apie mūsų pensininkų seksą. Skaičiau, kad kažkas bandė šią sritį patyrinėti ir teigia, kad seksu pas mus užsiiminėja 38 proc. pensininkų. Gal ir neblogai, bet geriau pagalvojus – o kur kiti 62 proc.? Vyrai kaltina pasenusias ir nebeįdomias savo antrąsias puses, bet girdėjau septyniasdešimtmetę moterį teigiančią, jog ji galėtų dar puikiai užsiiminėti seksu, bet kur rasti deramą partnerį. Gal ir tikrai pas mus daug kas sukriošę, nes net mūsų automobilių, kuriais važinėjame, senaties vidurkis – 12 metų.
Nors šiaip jau mūsų pensininkai kitokie nei anie kapitalistinio naivumo jų kolegos. Mūsiškiai gyveno SSSR, todėl yra ironiški. Jie supranta, kad keista ir juokinga dabar laukti, kol likę namie pensininkai, vaikai ir bandiūgos pastatys tautą ant kojų ekonomiškai. Gyvenimo patirtis – tai daugybė vertingų žinių apie tai, kaip elgtis situacijoje, kuri jau niekada nebepasikartos.
Mūsų valdžios žmonės aiškina, kad dabartiniai pensininkai jaučiasi geriau (bent jau turėtų šitaip būti) už savo pirmtakus, gyvenusius bent prieš 50 metų. O ir atrodo jie jaunesni. Tų, kam per 60, fizinė būklė apskritai yra puiki, kai anksčiau tokio amžiaus buvo jau visiškai sukriošę. Tiesa, kaip puiku būti 60-ties supranti būdamas 70-ties.
Skaičiau, kad į demografinius pokyčius atkreipė dėmesį Tarptautinio taikomosios sisteminės analizės instituto (International Institute for Applied Systems Analysis – IIASA) specialistai. Atliko tyrimus ir dabar tvirtina, kad atėjo laikas senatvę nutolinti. Mokslininkai siūlo: prieš priskiriant žmogų prie senyvų, reikia remtis ne jo absoliučiu amžiumi, o apytikriai apskaičiuoti, kiek jis dar galėtų gyventi. Tyrimo autoriai mano, kad senatvė prasideda 15 metų prieš mirtį. Daugelis dabar sulaukia 90-ies, taigi, jų senatvė prasideda nuo 75 metų. O iki tol jie buvo tiesiog brandaus amžiaus. Sako, ateityje penkiasdešimtmečiai atrodys kaip 30-mečiai.
Antra vertus, jei šiandien formaliai orientuosimės į vidutinę gyvenimo trukmę, situacija pasirodys ne tokia jau ir džiugi. Pirma, ji skirsis kiekvienoje konkrečioje šalyje, nes vidutinė gyvenimo trukmė visur skirtinga. Antra, skirsis vyrų ir moterų padėtis. Pavyzdžiui, Japonijoje vyrai vidutiniškai gyvena 79 metus, moterys – 86. Prancūzijoje atitinkamai 78 ir 84. Rusijoje vyrai miršta vidutiniškai 64-erių, moterys – 76 metų. Pagal mokslininkus iš IIASA, paskelbusius apie 15 metų „baigiamąjį etapą“, Japonijoje senukais tampama 64 metų, senutėmis – 71, Europoje 63 ir 69, o Rusijoje – 49 ir 61.
Dar skaičiau apie tyrimą, atliktą Londono universiteto koledže, kuris rodo: žmonės, kurie jaučiasi esantys jaunesni negu iš tiesų yra, gyvena ilgiau. Mokslininkai 8 metus stebėjo apie 6 tūkstančius eksperimento dalyvių. Per tą laiką į aną pasaulį iškeliavo 14 proc. tų, kurie save laikė jaunais ir stipriais. O iš „pesimistų“, maniusių, kad jie yra seni ir ligoti, mirė 25 proc., t. y. kas ketvirtas. Taigi vidinis jaunystės pojūtis ir optimizmas duoda apsauginį efektą, neleidžiantį pirma laiko išeiti iš gyvenimo.
Dar viena naujiena: mokslininkai smegenyse rado vietą, kurią kontroliuojant būtų galima pratęsti gyvenimą. Atrodo, kad senėjimo priežastis slypi visai ne genuose. Šiaip ar taip, ne vien genuose. Galbūt programa, verčianti organizmą pamažu vysti ir galų gale žūti, ir yra chromosomose, bet valdymo centras yra kitoje vietoje. Konkrečiai – smegenyse. Tokią išvadą daro amerikiečiai biologai iš A. Einšteino medicinos koledžo.
Mokslininkai ilgai bandė suprasti, kaip sensta įvairūs organizmo audiniai, savarankiškai ar pagal komandas iš tam tikro centro. Eksperimentai rodo, kad toks centras egzistuoja ir yra smegenyse. Amerikiečių specialistų nuomone, senėjimo procesą valdo hipotaliamas (pogumburis) – tam tikras endokrininis centras, reguliuojantis audinių augimo procesus, reprodukcines funkcijas, metabolizmą. Veikiant hipotaliamą, būtų galima pratęsti žmonių jaunystę. Tačiau skeptikai nusiteikę ne taip optimistiškai: šiandien ne taip jau ir sunku ilgaamžėmis paversti peles arba kirminus. Kai kurie „rekordininkai“ gyvena pusantro karto ir dvigubai ilgiau. Bet taikyti tuos pačius metodus žmonėms kol kas nepavyksta. Nors mokslininkai žada. Į klausimą „Kada?“ kiekvieną kartą atsako: „Po 10 – 15 metų.“ Ir taip atsakinėja jau 30 metų.
LRT Kultūra liepos mėnesį parodė Šoblės studentų kino klubo sukurtą trumpametražinį kino filmą „Sobaka“ (rež. D. Petronis). Jauna šeima nutarė užmigdyti seną sergantį savo šunį. Nuvežus pas veterinarą paskutinę akimirką šuns pagaili žmona ir parsiveža jie jį namo. Visgi šuo serga ir sekantį kartą šunį pas veterinarą veža jau vienas vyras. Tačiau istorija kartojasi: ir vyriškiui pasidaro savo augintinio gaila. Parveža jį namo, bet šuo, tarsi viską suprasdamas, iš namų pats išeina ir dingsta.
Girdėjau, jog ši istorija tiktų ir pensininkams. Aišku, skaudu tai girdėti. Todėl kiek kitokia istorija apie šunis.
90-uosius einanti Anglijos karalienė Elžbieta II turi du numylėtinius šunelius – valų korgius. Šie mažyčiai aviganiai šunys atrodo kaip kiemsargiai ir yra ypač nuotaikingi. Šunys jau seni, jiems po dvylika metų, todėl karalienei siūlomi du šios veislės jaunyliai. Tačiau ji atsisako, motyvuodama, kad jeigu ji mirs, šuneliai patirs didžiulį liūdesį netekę šeimininkės ir nutarusi praleisti dienas su senaisiais šunimis, vildamasi, kad jie iškeliaus iš šio pasaulio anksčiau už ją.
Rinkdamas aforizmus ir auksines mintis visad pagalvoju apie senjorus, nes atrodo, kad jie, turį tiek gyvenimo patirties, sakytų.
Štai parinkti išminties perliukai iš rašytojo Kurto Voneguto kūrinių:
Nors žmonės kvaili ir žiaurūs, žiūrėkite, kokia nuostabi šiandien diena.
Mano supratimu, šventasis – tai toks žmogus, kuris nepadorioje visuomenėje sugeba išlaikyti padorumą.
Žemės gyventojai visada elgėsi taip, tarsi kažkas iš kosmoso juos stebėtų. Panašu, kad žemės gyventojai labai bijo, kad stebėtojams taps nuobodu.
Kad ir ką mokslininkai išradinėtų, vis tiek galiausiai išranda ginklus.
Jei iš tiesų norite nuvilti ir suerzinti tėvus, bet neturite homoseksualių polinkių, tai tapkite menininku.
Gyvenimas ir šiaip sunkus, kam dar kankintis dėl kažkokių pinigų?
Niekada nepasitikėk išgyvenusiais, kol neišsiaiškinai, kokiu būdu jie išgyveno.
Rašydamas apie išminties perliukus vis prisimenu kino režisierių ir scenaristą Woody Alleną, kuris komiškais monologais per humorą, meilę ir tragediją atveria besiskleidžiančią savo herojų pasaulėžiūrą. Štai vienas Alleno herojus sako: „Yra toks anekdotas. Dvi pagyvenusios moterys vakarieniauja restorane. „Jergutėliau, koks siaubingas maistas šitoj skylėj“, – sako viena. „Jo, ir porcijos tokios mažos“, – atsiliepia antroji. O W. Allenas daro išvadą: „Kaip tik šitaip aš žiūriu į gyvenimą. Jis kupinas vargo, vienatvės, kančios ir liūdesio – ir visa tai urmu!“
Įstrigo kino festivalyje „Nepatogus kinas“ matyta vokiečių režisieriaus Jano Tenhaveno juosta „Auksinis ruduo“. Filmas seka penkių sportininkų pasirengimą pasaulio veteranų lengvosios atletikos čempionatui. Nors Lietuvoje įprasta, kad pensijos sulaukę žmonės dingsta iš žiniasklaidos dėmesio ir visuomeninio gyvenimo, „Auksinis ruduo“ sugriauna pagyvenusio žmogaus stereotipą ir verčia susimastyti apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų įsivaizduojame savo senatvę.
Skaičiau, kad lietuvių kino režisierius Algimantas Puipa irgi kuria filmą apie senatvę „Edeno sodas“. Režisierius pasakoja, jog filmo žanras – fantastinis, siužetas – smagus ir pamokantis, veiksmo laikas ir vieta – klestinti ateities Lietuva, 2025-ieji. Ateities Lietuvos senelių namai filmuojami Vidiškių ir Taujėnų dvaruose, nes ateities seneliai gyvens mažų mažiausiai dvaruose...
Filmo herojai – turtingi, pasiturintys Lietuvos piliečiai, po ilgų klajonių ir blaškymosi sugrįžta iš užsienių į tėvynę čia praleisti paskutinių savo gyvenimo akimirkų. Juos aptarnauja į Lietuvą uždarbiauti sugužėję emigrantai – šveicarai, britai, filipiniečiai...
Pabaigai norisi pasakyti kažką gražaus. „Ir senatvė gali būti graži...“ – kažkur skaičiau šiuos žodžius, kurie, anot juos ištarusio, netikėtai ir net įžūliai skamba pasaulyje, kuriame vertinamas gražus ir jaunas kūnas, judėjimo trajektorija – tik į priekį ir beatodairiškas tikėjimas, jog visa tai tęsis amžinai...
Ir dar viena nugirsta, mano galva, graži mintis, jog nepaprastai gera matyti teisių senolių veidus – nors ir išvagotus raukšlių, bet spinduliuojančius šilumą. Jie nugludinti, išmintingi ir gražūs, sukaupę daug gyvenimo patirties, kurią gali dalyti kitiems.