Kiek kartų rūkoriai yra žadėję mesti rūkyti, kilnojantys stiklelį atsisveikinti su alkoholiu, o mėgstantys sočiai pavalgyti mesti svorį? Šį kartą apie pastaruosius, nes ir aš, kai pasižiūriu į veidrodį, regiu ne atletas esąs.

Ričardas JAKUTIS
Tiesa, buvau vienu metu kiek įjunkęs į alkoholį, bet, ačiū Dievui, šios blogybės atsikračiau. Juo labiau kad mesti gerti dabar tapo madinga. Štai sutinku bulvare bičiulį. Didžiuojasi irgi nebežiūrįs taurelės pusėn. O savaitėmis uliodavo. Tiesa, kaip jis pats prisipažįsta, mesti jam buvo kiek lengviau, nes po vieno savaitės gėrimo su juo pasikalbėjęs Dievas ir pataręs nebegerti.
Metant pats lengviausias yra pirmasis punktas: įsigyti vadovėlį kaip mesti rūkyti, gerti ar laikytis dietos. Toliau jau sunkiau. „Nuo pirmadienio lieknėju“, – tuščia frazė. Pripažinsiu, jog teisingesnis kito mano bičiulio pasiūlymas svorio metimui: „Mažiau valgyti.“ Bet manyčiau, kad tam reikalingos kelios nuostatos: nevalgyti to, ko nemėgsti; jei abejoji, ar tikrai nori valgyti, nevalgyk; nekramsnok paskubomis ar stovėdamas ir t. t. Nors kažkur skaičiau, kad žmogui reikia mylėti save tokį, koks esi. Neigiamos emocijos sėkmingai lieknėti nepadės ir apskritai nieko gero neduos. Gal ir tiesa, jog geriau būti storam, sveikam ir turtingam negu lieknam, ligotam ir vargšui. Deja, dažniausiai sutinkame lieknus, ligotus ir neturtingus, bet storus irgi ligotus ir neturtingus.
Kone kas antras europietis turi antsvorio. Tai civilizacijos liga, kurią lemia mityba ir modifikuotas maistas. Tačiau antsvoris ir besaikis maisto kimšimas yra ir įsisenėjusių dvasinių sutrikimų išraiška. Atsiranda priklausomybė nuo maisto. Sąvoka „priklausomybė“ yra kilusi iš graikiško žodžio „siukan“, kuris reiškia „sirgti, būti ligotam“. Priklausomi mes galime tapti nuo bet ko – alkoholio, nikotino, valgymo, ypač saldumynų, azartinių žaidimų, televizoriaus, interneto, skambinimo telefonu, kasymosi ir t. t.
Užmaršty laikai, kai valgėme tik tam, kad pasistiprintume. Dabar maistą renkamės kokybišką, gero skonio. Bent jau turime taip daryti, tačiau nugali inercija – tikros mitybos kultūros turime dar išmokti. Reikia sutikti, kad aistra, graikiškai vadinta gastrimarghia, t. y. „pilvo pamišimu“, dabar įsigalėjusi – maistas ryjamas kaip degalai.
Užtikau, kad tik 55 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog sveikai maitinasi. Sunku pasakyti, kas lėmė tokį savikritišką tautiečių požiūrį (blogiausias procentas ES) į savo mitybą. Skaičiau, jog gal tai polinkis dūsauti („neturiu pinigų sveikam maistui“), gal didelis troškimas būti sveikiems ir gražiems. Patys respondentai nurodė pagrindinę priežastį – jie valgo kavinėse, restoranuose, valgyklose ar naudoja pusgaminius. Vadinasi, namie gaminame maistą vis rečiau. Gyvenimo tempas smogia tiesiai į mūsų mitybos papročius. Dirbame toli nuo namų, didėja užimtumas, kartu ir nuovargis. Pietaujame paskubomis per daug neanalizuodami valgiaraščių. Auga „traškučių karta“.
Pasirodo, Lietuvoje antsvorio turi 46 proc. vyrų ir 33 proc. moterų. Nusiminti gal ir nereikėtų. Amerikoje tiek pat žmonių turi antsvorio. Šiuo metu storulių pasaulyje – 1,7 milijardo. Ir jų kasmet vis daugėja. Keista, kad nutukimas tapo problema ne tik išsivysčiusiose šalyse. Kinijoje moterų, turinčių antsvorį, padvigubėjo, o vyrų – patrigubėjo. Nors šiaip daugiau sveria išsilavinę žmonės. O atrodytų, kad jie turėtų suprasti antsvorio daromą žalą. Bet taip jau būna, kad pasakę „Noriu arbatos“, žmonės dažniausiai atsidaro šaldytuvą.
Valgyti malonu. Malonu burnoje jausti skirtingą skonį, mėgautis maistu, kramtyti. Gydytojai sako, kad viskas čia gerai, svarbu tik nepertempti skrandžio sienelių. Kinui užtenka keleto saujų ryžių, kad galėtų sunkiai fiziškai dirbti visą dieną.
Viskas prasideda nuo galvojimo apie maistą. Netrukus tokias mintis pakeičia stiprus troškimas valgyti. Iš pradžių valgymas savotiškai paguodžia. Bet pradėję valgyti nebegalime sustoti. Vis kemšame. Persivalgome daugiausia tokių produktų, kurių galima atsipjauti. Po to jaučiamės kalti ir pykstame ant savęs. Gydytojai, tyrinėjantys persivalgymo problemas, net visą mokslą sukūrė. Pasirodo, persivalgymas gali būti subjektyvus ir objektyvus. Persivalgymas per šventes net savotiškai pateisinamas, nes, girdi, tai subjektyvus dalykas.
Žmogaus siela yra tikras dvasinio konflikto laukas. Visos nuodėmės ir pagundos atsiranda vedamos mūsų troškimų ir ateina iš prigimties. Kartais smerkiame save už tai, kad neturėjome jėgų susilaikyti, o kartais net su malonumu paskęstame savose silpnybėse, nesukdami sau galvos apie galimas pasekmes. Viena ryškiausių ne viename gyvenančių nuodėmių ir yra maisto kultas. Visuomenės apklausos duomenys Italijoje rodo, kad daugelis italų jaučiasi labiau nusidėję, kai persivalgo, nei kai būna neištikimi savo partneriams.
Maistas – svarbi kasdienio gyvenimo dalis. Sako, kad tai, ką mes valgome, turi įtakos mums ir net mus supančiai aplinkai – kaimo kraštovaizdžiui, tradicijų įvairovei ar Žemės klimatui. Tikri gastronomai niekuomet nepamiršta stipraus ryšio tarp patiekalo ir planetos.
Kiek laiko praleidžiame prie stalo? Galvoje turiu maisto stalą. Sako, skaičiai labai paprasti – apytikriai pusantros valandos per parą, tai yra 45 valandas per mėnesį, beveik 550 valandų arba 23 paras per metus, 230 parų per dešimt metų, 1610 parų (daugiau nei penkerius metus) per 70 metų – šiek tiek daugiau negu dešimtadalį gyvenimo. Tiesa, tas pusantros valandos buvimas prie stalo nėra blogai, jeigu valgome lėtai, stengiamės gerai sukramtyti, mėgaujamės maistu, arbatos ar kavos puodeliu („Kava baigia bręsti puodelyje“). Blogiau, jei prie stalo per parą praleidžiame tik pusvalandį ar net 20 minučių viską skubiai burnon sukišdami. Bent aš prie stalo pusantros valandos nepraleidžiu. Gal todėl ir storas. Jei praleisčiau tris valandas, toks nebūčiau. Pietų stalas yra savotiškas mikrokosmosas su savais įstatymais, lūkesčiais, savitvarda, dalijimusi, svarstymu. Kartais šeimos pietų stalas palyginamas su scena, kur kiekvienas jos narys atlieka savo vaidmenį.
Šventajame Rašte užstalei skiriamas svarbus dėmesys. Tai aišku prisiminus vien Paskutinę vakarienę. Paralelė tarp liturgijos ir sriubos puodo yra tikras daiktas. Visos religijos suteikia valgymui sakralumo. Kiek daug evangelijose kalbama apie duoną ir jos svarbą. Nors šventieji valgio nesureikšmindavo. Šv. Pranciškus valgydavo viską, ką elgetaujančiam įdėdavo į dubenėlį. Tad kaip susigaudyti, kur riba tarp gurmaniško apsirijimo ir nuoširdaus džiaugimosi Dievo dovanomis?
Kiekviena lieknėjimo dieta šiuolaikiniame pasaulyje tampa populiari. Ar nebus taip, kad viena didžiausių klaidų, kurias daro tie, kurie meta svorį, yra ta, kad jie besąlygiškai priima kokią nors filosofiją arba visiškai ją atmeta, puldami į kraštutinumus ir pamiršdami bent apsvarstyti alternatyvius būdus. Dauguma dabartinių svorio metimo sistemų ir filosofijų teigia pagrįstus ir svarius dalykus, bet pažvelgus į visumą jos tėra visiškas teisybės, pusiau teisybės ir, deja, melo kratinys. Vienas garsiausių pasaulio dietologų Robertas Atkinsas mirė sverdamas 120 kilogramų, o jo kolegą Viljamą Bantingą visą gyvenimą kankino antsvoris. Didelis pilvas – tarsi pakelta ranka. Produktas, kurio dar nevalgėme, yra kaip kalnai, kuriuose dar nebuvome.
Vis prisimenu, kaip sovietmečiu lankantis Maskvoje draugai buvo pakvietę pasižiūrėti tuomet itin garsios sovietinės ledo ritulio rinktinės treniruotės. Sportininkams uždėdavo gal 50 kilogramų sveriančius specialiai pasiūtus maišus su smėliu. Nepaisant to, jie didžiuliu greičiu čiuožė aikštelėje. Aš tik pagalvojau, o kaip jie laksto per varžybas, kai tuos maišus nuima...
Šiandien visur mirga kilogramų metimo sėkmės istorijos (suprantama, apie nesėkmes niekam neįdomu girdėti). Du mėnesiai ir minus 25 kilogramai! O kur dar skrandžio perrišimai ir kitokios chirurginės intervencijos. Ką daryti vargšui žmogeliui, patiriančiam stresą darbe, turinčiam genetinį polinkį tukti, neturinčiam pinigų lankytis pas lieknėjimo guru ar persirišti skilvį, neturinčiam laiko gaminti ir valgyti kruopščiai pasvertų ir paruoštų ekskliuzyvinių meniu? Skaičiuoti kalorijas? Bet kaip tai padaryti pietaujant mieste ar parduotuvėje nusipirkus pusfabrikatį? Būtų puiku, jei skaičiuoklė būtų visad šalia, pavyzdžiui, pasiekiama mobiliuoju – o gal tokia paslauga jau egzistuoja, tik mes nesinaudojam?
Arčiausiai mūsų žinomiausias svorio metimo guru, manau, yra kaimynas latvis Levas Chazanas. Jis moko, kad maistą reikia kiekvieną dieną ir net kelis kartus per dieną keisti. Pavyzdžiui, jei pusryčiams sūris, tai per pietus mėsa, o vakarienei raudona mišrainė, jei pusryčiams mėsa, tai pietums žuvis, o vakarienei balta mišrainė. Tiesa, skirtingai nei dietologai tipo „Valgau ir lieknėju“, Chazanas maistą labiau riboja. Štai rytinio sumuštinio duonos storis, moko latvių dietologas, turi būti 10-11 mm, o plotas – 6x9 cm. Sviesto tepama plonai. Dešros ar sūrio storis 8–9 mm, lygiai tokio pat dydžio kaip duonos. Taigi duonos kepinių nė vienas dietologas nepropaguoja. L. Chazanas pataria per pietus apsieiti visai be jų. Be to, jis pasisako už iškrovos dieną kartą per savaitę. Iškrovos dienos meniu: 200 g varškės, 0,5 l pieno arba kefyro, truputis riešutų, 2 šaukšteliai medaus ir 2 obuoliai. Sako, jog Levo Chazano pacientė yra Laima Vaikulė. Kam jai dar lieknėti?
Skaitydamas įvairių psichologų ir dietologų svorio metimo pasiūlymus, išskyriau štai tokius dalykus, kuriais, mielas skaitytojau, noriu pasidalyti: per dieną reikia nueiti 7 – 8 kilometrus, nors galima ir 15 – 20. Dviračiu patartina pravažiuoti 30 km, dažnai maudytis ir dažniausiai naudoti augalinį maistą bei sriubas. O pats blogiausias dalykas, kai kiek pabadavę imame vėl sočiai valgyti. Organizmas, išsigandęs, kad vėl gali gauti mažiau maisto, ima kaupti jo atsargas. Pertrauka tarp valgymų turėtų būti 3 – 4 val. Svarbu nedaryti ilgesnės nei 5 val. pertraukos, nes tada organizmas peralksta ir didėja rizika suvalgyti daugiau, nei reikėtų. Užkandžiauti kas valandą irgi nerekomenduojama. Pasinaudokite tibetiečių posakiu: „Jei 21 dieną atliekant tą pačią veiklą ji netapo įpročiu, vadinasi, tai ne Jūsų veikla.“ Nebijokite bandyti. Mesti svorį ar keisti kitus įpročius bandykite ne vienas, o kartu su draugais, namiškiais, artimaisiais.
Skaičiau, jog norėdami lieknėti turime ilgiau miegoti. 2006 m. Niujorko universiteto Miego sutrikimų centro tyrėjai nustatė ryšį tarp gero miego ir svorio kritimo. Teorija grindžiama tuo, jog dėl miego trūkumo sumažėja sotumo hormono leptino kiekis, žmogus nesijaučia sotus, net jei ištuštino visą šaldytuvą. O apetito hormono grelino kiekis, atvirkščiai, didėja, ir žmogus jaučiasi lyg galėtų ištuštinti dar vieną šaldytuvą. Tie, kurie ilgai miega, neturi tokios problemos: miegant, leptino kiekis didėja, o grelino – mažėja.
Lėtas maistas, ramus gyvenimas, snūduriuojantys miesteliai... Šiuolaikiniam žmogui tai skamba pragaištingai. Kam gyventi lėčiau, jei viską galima daryti greitai? Progresas! Tačiau ar tikrai žmonės sutverti tokiam gyvenimui? Ar galima pajusti pilnatvę, harmoniją ir absoliutų pasitenkinimą per pasaulį bėgant skubiais šuoliais?
Kaip baigti šį tekstą? Pamąsčiau, ar ne geriausia būtų šašlyko receptu. Juk vasara – šašlykų metas. Paskanaukime šiandien dar kartą šašlyko ir tada jau nuo pirmadienio griebkimės dietos.
Kas teigia, kad tikrieji šašlykai yra tik iš avienos, klysta. Šašlykams tinka bet kuri mėsa. Tiesa, jautiena yra per kieta, veršiena – per sausa, bet kiauliena tinka puikiai. O kalbą apie šašlykus reikia pradėti nuo jų kilmės. Šašlykas kilęs iš Artimųjų Rytų bei Kaukazo regiono. Pats žodis yra turkiškos kilmės. Daugeliui mūsų šašlykai asocijuojasi su kaukaziečiais – jie geriausi šašlyko ruošėjai. Kaukaze aviena – labai populiari mėsa ir, atrodytų, būtų natūralu, kad šašlykai būtų iš jos. Bet... Tai būtų tiesa Uzbekistane ir aišku logiška, nes ten žmonės išpažįsta islamą, todėl nevalgo kiaulienos. Gruzijoje ar Armėnijoje pats tikriausias šašlykas bus iš kiaulienos. Senieji gruzinai arba armėnai jums tai patvirtins.
Pradėkime nuo marinavimo. Tikrąjį šašlyką marinuoti reikėtų tik svogūnuose, t. y. mėsą marinuojame sausai, savo ir svogūnų sultyse, su druska, pipirais ir kitomis žolelėmis (baziliku, mėta, paprika). Svogūnų turėtų būti dvigubai daugiau nei mėsos. Ir dar rekomenduočiau granatų sulčių. Granatų sultys ir yra tas išskirtinumas, kurį siūlau ruošiant šašlyką. Šios sultys palyginti dažnai naudojamos kaukaziečių virtuvėje mėsai pagardinti, marinuoti ar padažams.
Reikia 2 kg kiaulienos sprandinės; 4 svogūnų; 2 stiklinių granatų sulčių; 0,5 stiklinės citrinos sulčių arba 3 šaukšto raudonojo vyno acto; druskos, pipirų. Mėsą supjaustome vidutinio didumo gabalais (geriau didesniais nei mažesniais). Svogūnus supjaustome žiedais. Mėsą, svogūnus, druską ir pipirus (druska ir pipirai dedami įprastai) sudedame į indą, kuriame ir marinuosime šašlykus. Viską gerai rankomis paminkome 5 – 10 minučių. Tada arba tiesiai į tą patį indą, arba atskirai supilame granatų ir citrinų sultis (arba actą). Sultys turi apsemti visą mėsą. Viską dar truputį paspaudžiame, indą uždengiame ir dedame į šaldytuvą, kur laikome per naktį. O kepant reikia tiesiog nesudeginti ir neperdžiovinti mėsos. Skanaus!
„Kaip besistengtum būti nestoras, bus, kaip turi būti, nes nuo likimo nepabėgsi“, – girdėjau šnekant tūlą. Aišku, likimas yra svarbus dalykas, bet...