Vynvytis dažnai vadinamas laukine vynuoge, nes rudenį subrandina mažas mėlynų uogų kekes, o vasarą žavi žaliais, rudenį raudonais lapais.
Redakcijos archyvo nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulietė Karolina susirūpinusi, kuo apželdinti pavėsinę sodyboje, kad rūpesčių būtų kuo mažiau, o vaizdas būtų kuo gražesnis.
Karolina sako, kad pirmiausia norėtų sodinti vijoklius, tik niekaip negalinti išsirinkti, kokius.
Vijokliai – ir lianos, ir žolės
Ką gi, pasirinkimas geras: vijokliniai augalai bet kokiam pastatui, bet kokioje vietoje suteikia savito grožio, o vasarą – ir pavėsį.
Vijoklių ilgi ir lankstūs stiebai paprastai labai sėkmingai patys vyniojasi ir ant kitų augalų, ir ant stulpų, ir ant sienų, ir ant uolų. Tiesa, kai kurie vijokliai nustelbia augalus, ant kurių vyniojasi.
Be to, vieni vijokliai medėja (visterija, aktinidija, gebenė), kiti lieka žoliniai (raganė, sukutis).
Iš aštuonių visterijos rūšių Lietuvoje auga tik kininė. Tai vijoklinis krūmas, kurio 30 milimetrų skersmens stiebai išstypsta iki 15 metrų aukščio, bet šakos nusvyra ir gegužės-birželio mėnesiais pasipuošia melsvai violetinių žiedų kekėmis.
Gebenės – tai medėjančios lianos, kurių 15 rūšių puikiai veši Pietų ir centrinėje Europoje, Šiaurės Afrikoje, Azijoje. Šiaip ji auga ant uolų, medžių ir pasiekia net 30 metrų aukštį. Deja, Lietuvoje savaime auga tik viena rūšis – lipikė, o kitos rūšys reikalauja nemenkos priežiūros.
Gražiausias iš lianų - vynvytis
O štai vynvytis, ko gero, yra pats nelepiausias ir pats gražiausias iš vijoklinių augalų. Todėl juo dažniausiai Lietuvoje ir apsodinamos pavėsinės, tinklinės tvoros, balkonai, sienos.
Vynvytis dažnai vadinamas laukine vynuoge, nes rudenį subrandina mažas mėlynų uogų kekes. Tačiau tos uogos yra nevalgomos, nors ir labai išvaizdžios. Išvaizdūs yra ir vynvyčių lapai: pavasarį ir vasarą – sodriai žali, rudenį – raudoni. Gražiai atrodo ir nuogos išsiraičiusios šio vijoklio šakos su stiebais žiemą – kaip grafikos darbas.
Beje, gausūs vynvyčio lapai yra puikus fonas kitiems augalams išryškinti. O kartais šis augalas auginamas ir kaip kilimas – horizontaliai.
Ir triskiaučiai, ir penkialapiai
Populiariausi yra triskiaučiai ir penkialapiai vynvyčiai.
Triskiaučiai per metus užauga apie du metrus ir gali siekti iki 20-30 metrų aukščio net paunksnėje. Ši puošni liana žavi tiek lapų spalvų kaita nuo žalios iki raudonos, tiek tamsiai violetinės spalvos uogomis.
Penkialapiai išauga kiek žemesni – tik iki 20 metrų aukščio ir mėgsta saulėtas arba pusiau pavėsingas vietas. Žydi birželį-liepą jie ne itin įspūdingai: žiedeliai - smulkūs, žalsvi, o štai uogos – labai gražios. Ypač gerai, kad šis augalas atsparus šalčiui, sausroms ir užterštam miestų orui.
Penkialapis vynvytis, kilęs iš rytų ir centrinės Šiaurės Amerikos, auginamas daugelyje pasaulio šalių kaip dekoratyvinis augalas, nes nenusmelkia kitų augalų ir negadina jokių paviršių, o vasarą net mažina sienų įkaitimą.
Tarp kitko, vynvyčių ūgliai ir vaisiai liaudies medicinoje naudojami kaip vaistai.
Nebijo nieko
Lietuvoje populiariausi vijokliai vynvyčiai gan paprastai dauginami sėklomis ir auginiais.
Vynvyčiai puikiai auga priesmėlio, priemolio ir molio dirvose. Jie mėgsta drėgmę, bet nepakenčia stovinčio vandens.
Jiems auginti nereikia didelio žemės ploto: tereikia augalą pasodinti į 70 centimetrų pločio ir tokio pat gylio duobę, o šaknis užberti gera derlinga žeme.
Tiesa, prieš žiemą rekomenduojama šaknis mulčiuoti arba komposto durpe, arba paprasta žeme, arba perpuvusiu mėšlu.
Šie augalai yra labai atsparūs ligoms ir kenkėjams.
O jei vynvytis pernelyg išsikerojo ar atsibodo, jo nesunku atsikratyti – tereikia prie pat šaknų nupjauti jo stiebus ir sudžiūvęs augalas pats nukris.
