Lietuviškų veislių vynuogių skonis geriausias būna tada, kai jos nuskinamos dar ne visai prinokusios.
Redakcijos archyvo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Po praėjusią savaitę išspausdinto straipsnio apie vinvytį, kuris žmonių dažniausiai vadinamas laukine vynuoge, kai kurie mūsų dienraščio skaitytojai susidomėjo, o kaip užsiauginti tikrų vynuogių ir ar jos tinka balkonams, pavėsinėms ir kitiems statiniams apželdinti.

Gan kaprizingas augalas
Apželdinti balkonus lianiniais augalais, kurie sunokina saldžias, rūgščias, muskatines uogas - vynuoges ir oficialiai yra vadinami vynmedžiais, žinoma, galima, tik kažin, ar verta.
Vynmedžiai pirmiausia yra vertinami ne dėl savo dekoratyvumo. Antra, auginant vynmedį norėsis paskanauti ir jo uogų, o tai mūsų klimato sąlygomis beveik neįmanoma. Juolab kad tai gan kaprizingas augalas: jam reikia ypatingos priežiūros, daug saulės, šilumos, vandens.

Derėjo jau prieš 100 milijonų metų
Daugiausia Šiaurės pusrutulyje jau prieš šimtą milijonų metų paplitęs vynmedis, ko gero, buvo vienas iš pirmųjų sukultūrintų augalų. Juk ne veltui po pasaulinio tvano Nojus pirmiausia pasodino būtent jį. Ir pasodino ne tam, kad paskanautų uogų, o kad iš tų uogų sulčių pasigamintų galvą apsukantį gėrimą.
Na, bet kaip baigėsi to gėrimo degustacijos Nojui – visai kita istorija.
Tačiau faktas, kad prieš penkis tūkstančius metų vynmedžių plantacijas turėjo senovės egiptiečiai, paskui iš jų šią tradiciją perėmė finikiečiai, iš pastarųjų - graikai. O kai vynmedžiais susidomėjo senovės romėnai, tai jie jiems ir sugalvojo dabartinį vardą – vitis vinifera, tai yra, vyną nešantis.
Beje, net teigiama, kad pirmieji vynuogynai Prancūzijos Bordo regione buvo pasodinti paties Julijaus Cezario įsakymu.
Ir tai gali būti tiesa, nes jau romėnai augino apie šimtą vynuogių veislių.

Tikrasis vynmedis – iki 25 metrų ilgio
Tačiau istorija istorija, legendos legendomis, o tikra yra tai, kad iš viso pasaulyje yra apie pusšimtį vynmedžių rūšių ir tūkstančiai jų veislių. Ir tik viena iš tų rūšių yra vadinama vitis vinifera, arba tikruoju vynmedžiu.
Ši sumedėjusi vijoklinė liana yra labai paplitusi ir Viduržemio jūros regione, ir vidurio Europoje, ir pietvakarių Azijoje.
Jos ūgliai ūseliais kabinasi už atramų (sako, kad vynogienojas gali išaugti iki 25 metrų ilgio), dabinasi stambiais trijų-penkių skiaučių lapais ir rugpjūtį-rugsėjį sunokina kekes sultingų uogų - žalių, tamsiai raudonų arba mėlynų.
Tos uogos valgomos tiek šviežios, tiek džiovintos (tada jos vadinamos razinomis), nors dažniausiai iš jų spaudžiamos sultys, kurioms jau tenka tapti Nojaus mėgstamu gėrimu.

Genėti, genėti ir dar kartą genėti
Vynmedžiai, nelygu ar jie kultūriniai, ar ne, būna tiek dvilyčiai-savidulkiai, tiek dvinamiai, tai yra, moteriški ir vyriški žiedai auga ant skirtingų augalų. Vadinasi, to fakto neišsiaiškinus ir nesiėmus atitinkamų priemonių, nėra ko laukti ir vynuogių derliaus.
Be to, vynmedžiai gali derėti 60-80, o kartais - ir 100-150 metų, o gali ir išvis nederėti, jei nesulauks tinkamos priežiūros. Vynmedžius rekomenduojama sodinti rudenį į gilesnes nei 60 centimetrų gylio ir tokio paties pločio duobes, o augalą sodinant viršutinį derlingą žemės sluoksnį reikia būtinai sukeisti su apatiniu ne tokiu derlingu žemės sluoksniu. Žemė turi būti drėgna, bet nešlapia, o jos pH – neutralus.
Jau sodinant vynmedį reikia šalia jo įsmeigti apie pusantro metro aukščio lazdelę, kad būtų prie ko augalą kitais metais pririšti kas 30 centimetrų.
Pirmą mėnesį augalėlį reikia porą kartų per savaitę laistyti šiltu vandeniu, porą kartų nupurkšti chemikalais prieš miltligę profilaktiškai, o štai tręšti ir apdoroti herbicidais jo jokiu būdu negalima. Pirmaisiais metais išvis žiedus nuo vynmedžio reikia nuskabyti, nuolat aplink ravėti, rudeniui atėjus nuimti nuo atramų ir gerai apdengti, bet ne per šiltai ir t. t., ir t. t.
O kai vynmedis išaugs iki derlingo amžiaus, teks kasmet atlikti prie jo savotiškas „apeigas“.
Pavasarį jį reikės atidengti, šakas pririšti prie atramų, patręšti ir supurenti dirvą, laikotarpiu nuo pumpurų išsiskleidimo iki žydėjimo pradžios - išlaužyti ūglius, pririšti, patręšti, nupurkšti. Žydėjimo metu būtina purkšti nuo netikrosios miltligės, pririšinėti, virš antro lapo skabyti pažastinius ūglius, šalinti ūglių viršūnes virš 15-ojo lapo.
Kai noksta vynuogės, vynmedžiams reikia genėti ūglių viršūnes ir pažastinius ūglius, o kai derlius nuimtas – vėl juos genėti ir uždengti žiemai.
Dar auginant vynmedžius reikia būti pasiruošus, kad nuolat teks kariauti su netikrąja miltlige, voratinklinėmis ir raudonosiomis erkėmis, vapsvomis ir paukščiais. Jau nekalbant, kad šie augalai yra labai jautrūs tiek žiemos šalčiams, tiek ankstyvoms rudeninėms, tiek vėlyvoms pavasarinėms šalnoms.