Lietuvoje populiariausi gvazdikai – tikrasis, kininis, šiurpinis.
Redakcijos archyvo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Kai kas nemėgsta gvazdikų, nes tai „nusibodusios“ gėlės, kai kas nemėgsta jų dėl gan intensyvaus kvapo. Tačiau vargu vargu ar kas galėtų ginčyti visuotinai žinomą tiesą, kad tai pačios ištvermingiausios tiek skinti, tiek auginti gėlės.
Ir šios gėlės, nors taip pat vadinasi ir taip pat kvepia, visai nėra prieskoniams naudojamų gvazdikėlių net pačios tolimiausios giminaitės.

„Dievo gėlė“
Botaninis gvazdiko pavadinimas „dianthus“ yra kilęs iš senosios graikų kalbos ir reiškia „dievo gėlė“. O kodėl senovėje taip buvo pavadintas šis augalas – ilgas pasakojimas.
Gvazdikinių šeimos augalų gentis yra labai gausi – daugiau kaip trys šimtai rūšių vienmečių, dvimečių ir daugiamečių žolinių augalų ir krūmokšnių. Nors visos rūšys lyg ir skirtingos, tačiau turi bendrų bruožų: visų jų stiebai yra sudaryti iš sustorėjusių bamblių, visų lapai - siauri, o žiedai sukrauti žiedynuose.
Kiekvieną žiedą, kuris gali būti nuo rausvos iki tamsiai raudonos ar geltonos spalvos, sudaro penki vainiklapiai su rožiniais krašteliais.
O svarbiausia – visi gvazdikinių šeimos atstovai nuostabiai žydi ir beveik visi savitai kvepia.

Nuo rožinių iki mėlynų
Gvazdikai yra kilę iš Europos ir Azijos, tik viena ar trys rūšys savaime auga Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje.
Pavyzdžiui, vienas iš populiariausių gvazdikų – rožinis, kuris kilęs iš Viduržemio jūros regiono, bent du tūkstančius metų yra auginamas visame pasaulyje.
Tai žolinis daugiametis augalas, išstypstantis iki 80 centimetrų aukščio, o žiedyne išskleidžiantis iki 5 labai saldžiai kvepiančių žiedų. Ir jo žiedų spalva net ne rožinė, o rausvai oranžinė. Tiesa, dabar gėlininkai yra išauginę daugybę sukultūrintų šios rūšies gvazdikų rūšių, kurių žiedai - raudoni, balti, geltoni, žali ir net mėlyni.
Linų mėlynumo smulkučiais žiedeliais pražysta hibridinis gvazdikas „Firewitch“, kuris ir pats su pražydusiu žiedu tebūna tik iki 20 centimetrų aukščio, todėl labai tinka auginti gėlynuose kaip foną aukštesnėms gėlėms.
Lietuvoje savaime auga arba auginama tik kelios gvazdikų rūšys: smiltyninis, puošnusis, gauruotasis, borbašo, kurie yra įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą, šiurpinis, tikrasis, kartūzinis, kininis, Knapo, šilinis, žydrasis, plunksnuotasis, vėlyvasis.

Tikrasis, kininis, šiurpinis
Tikrasis (jau minėtas rožinis) gvazdikas Lietuvoje buvo ypač populiarus prieš kelis dešimtmečius kaip oficialių renginių gėlė, todėl pastaruoju metu yra nelabai vertinama. Nors kita vertus, ištvermingesnės ir išraiškingesnės gėlės tiek puokštėms, tiek kompozicijoms už šį gvazdiką neįmanoma rasti.
Iš šiaurės Kinijos, Korėjos, Mongolijos ir pietryčių Rusijos kilęs kininis gvazdikas yra dar ištvermingesnis daugiametis augalas. Užauga jis iki pusmetrio aukščio, pasipuošia pilkšvais žaliais siauručiais lapeliais ir baltais (arba rausvais, arba raudonais) nedideliais iki 4 centimetrų skersmens žiedynais. Nuostabiausia, kad žydi nuo pavasario iki vidurvasario.
Šiurpinis gvazdikas, nors kilęs iš Pietų Europos kalnų, auginamas visur.
Jo aukštis svyruoja nuo 40 iki 70 centimetrų, lapai – žali, melsvai žali, o stiebo viršūnėje – įspūdingas kvapus baltų, rausvų, raudonų, violetinių žiedų žiedynas. Žydi birželio-liepos mėnesiais.

Gvazdikmedžio pumpurėliai
O štai gvazdikėliai, nors kvepia kaip ir gvazdikai, nėra pastarųjų net tolimi giminaičiai. Užaugina juos kvapnusis gvazdikmedis – mirtinių šeimos prieskoninis augalas, kuris yra kilęs iš Indonezijos salų.
Ir gvazdikėliai nėra šio augalo vaisiai, o tik pumpurai, kurių kvapas labai intensyvus, aromatingas ir saldus, skonis - deginantis.
Šie puikūs prieskoniai pasaulyje paplito gan seniai – kai juos pradėjo gabenti arabų pirkliai.
Nuo tada gvazdikėliai yra pagrindinis kompotų ir saldžiųjų patiekalų prieskonis, nors truputį jų gurmanai įberia ir į troškinius bei sultinius, daržovių marinatus, rytiečiai jais gardina mėsą ir ryžius, afrikiečiai – kavą.
Dažnai sugrūstų gvazdikėlių būna ir įvairiuose prieskonių mišiniuose: kiniškame penkių prieskonių, indiškame karyje ar garam masaloje, arabiškame baharate, prancūziškame quatre épices. Taip pat be gvazdikėlių neapsieina Vorčesterio padažas, kuriuo gardinami daržovių patiekalai, barščiai, mėsa, kiaušinienė.
Gvazdikėliai yra ir vaistai: nuskausminamieji, virškinimą skatinantieji, lengvinantieji pykinimo ir vėmimo priepuolius.

Lietuvoje populiariausi gvazdikai – tikrasis, kininis, šiurpinis.
Redakcijos archyvo nuotr.