Visų šilokų lapai – stori, kaupiantys vandenį, o žiedai turi po penkis žiedlapius.
Redakcijos archyvo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulietė Vitalija pastaruoju metu labai domisi šilokais. Viena, tai labai gražūs dekoratyvūs augalai, o antra, ponia Vitalija yra girdėjusi, kad šilokai turi gydomųjų galių.
Tad šiandienos pasakojimas – apie šilokus, kurie ne tik šiluose auga.

Iš storalapių šeimos
Storlapinių šeimos atstovams šilokams priklauso beveik keturi šimtai sukulentinių augalų, paplitusių šiaurės pusrutulyje. Visų jų lapai - stori, kaupiantys vandenį, o žiedai turi po penkis žiedlapius. Dauguma jų yra populiarūs dekoratyviniai augalai.
O populiarūs jie todėl, kad žiedai, priklausomai nuo veislės, būna rožiniai, balti, raudoni, gelsvi, aukštis – gan nedidelis: tik 10-20 centimetrų. Be to, šilokai dažniausiai puikiai suauga į tankų kilimą, todėl tinka alpinariumams, atraminėms sienelėms ar žaliesiems stogams.
Visi jie mėgsta laidžia dirvą, nebijo sausros ir reikalauja mažai priežiūros.
Lietuvoje yra gan gerai žinomos bent kelios jų rūšys: aitrusis, gajusis, baltažiedis, gausiažiedis, mišrusis, kamčiatkinis, laibalapis, didysis, storalapis, uolinis, smailialapis, bukalapis, kaukazinis.

Aitrusis, didysis – ir naudingi, ir nuodingi
Ko gero, geriausiai yra žinomas aitrusis šilokas - daugiametis 5-15 centimetrų aukščio žolinis augalas. Aitriojo stiebas būna ir gulsčias, ir kylantis, lapeliai nuo 2 iki 5 milimetrų skersmens, o skėtiški žiedai – geltonos spalvos. Tad augalas tikrai dekoratyvus.
Žydi aitrusis šilokas birželio–liepos mėnesiais, o auga sausose smėlio ar žvyro nemažai turinčiose dirvose.
Šis šilokas pasižymi gydomosiomis savybėmis: jo šviežiomis sultimis gydomos žaizdos, nudegimai, slopinamas niežulys. Vaistams vartojama žolė, kuri pjaunama šilokams žydint.
Tačiau būtina atminti, kad aitrusis šilokas yra ir nuodingas.
Didysis šilokas tikrai yra didelis – jis išauga iki pusmetrio aukščio. Kadangi šio šiloko šaknų sustorėjimai primena mažas bulves, tai kai kur šis augalas vadinamas kiškiabulbe, kiškio bulbele, zuikiabulve.
Stiebai didžiojo šiloko – statūs, pilkai žali, lapai stori, apatiniai be kotų, o viršutiniai apkabinę stiebą. Stiebų viršūnėse yra skėtiški žiedynai su žalsvai gelsvais ar šviesiai geltonais smulkiais žiedeliais.
Žydi šios rūšies šilokai irgi liepą-rugpjūtį, o visą kitą šiltąjį metų laiką yra išvaizdūs dėl savo įspūdingų lapų bei žiedų. Auga dažniausiai rytinėje Lietuvos dalyje, sausuose miškuose, pušynuose, šlaituose, javuose.
Šio šiloko šaknys senovėje buvo naudotos ir maistui, o suomiai iki šiol didžiojo šiloko lapus naudoja salotoms. Šiaip tai gan medingas ir dekoratyvus augalas.

Kambarinis Morgano šilokas
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje yra paplitęs Morgano šilokas, kuris labiau tinkamas auginti ne lauke, o kambariuose, pakabinamajame vazone, nes jo stiebai nutįsta iki metro ilgio.
Kaip tik tie stiebai ir yra įspūdingiausi – mėsingi, šviesiai žali, kaip ir lapai su melsvu vaškiniu apnašu. Šviesoje ir šilumoje šie lapai ir stiebai tiesiog veši, o kai šilumos ir šviesos pritrūksta ir jei dar jie atsiduria skersvėjyje, lapeliai krenta, stiebas tįsta, tįsta...
Žiemą Morgano šilokus reikia laistyti saikingai, o ir pavasarį, vasarą neperlieti, nors kartu reikia sekti, kad žemė neperdžiūtų. Kitaip lapeliai susiraukšlėja ir pradeda kristi, nes net atsigavęs šilokas nuplikusiose vietose lapelių nebeužaugina.
Tad geriau šiloką pasodinti iš naujo nei bandyti jį atgaivinti, juolab kad jis puikiai dauginamas stiebo dalimis. Tam stiebas nupjaunamas, kotelis porą dienų padžiovinamas ir įkišamas į drėgną smėlį iki apatinių lapų. Ir palyginti greit šis ūgliukas įsišaknyja.

Morgano šilokas labiau tinkamas auginti ne lauke, o kambariuose, pakabinamajame vazone.
Redakcijos archyvo nuotr.