Indijoje agurkus pamėgo jau ketvirtajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, su malonumu juos valgė ir augino senovės egiptiečiai bei graikai.
Redakcijos archyvo nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulietis Kazimieras pasiūlė dar vieną temą rubrikai „Mano gražiausias augalas“ - parašyti apie agurkus. Nors šis augalas, tai yra, daržovė gal ir nėra pats gražiausias, bet tiek vasarą, tiek žiemą – vienas iš gardžiausių.
Moliūginių – per 800 rūšių
Agurkas su savo broliais ir pusbroliais yra kilę iš moliūginių genties, iš magnolijūnų augalų šeimos. Visi moliūginiai augalai turi daug bendrų bruožų, ir nesvarbu, kad vieni yra vienamečiai, kiti - daugiamečiai.
Tai žoliniai augalai, kurių stiebai gulsti, šliaužiantys ar laipiojantys. Kiekvienas genties atstovas turi ūselius, pražanginius ar suskaldytus lapus ir žiedų kekes ar šluoteles. Tiesa, žiedų vainikėliai gali būti įvairių spalvų - geltoni, balti, žali, raudoni, bet jie visi, apdulkinti vabzdžių, išaugina uogas ar agurkvaisius.
Mokslininkai teigia, kad moliūginių augalų yra per aštuonis šimtus rūšių, kurių vienos tinkamos maistui, kitos – vaistams, treti – pašarui, ketvirti yra labai gražūs, dekoratyvūs.
Lietuvoje savaime auga arba yra specialiai auginama tik keletas iš šios genties: visiems gerai žinomi arbūzai, agurkai, melionai, moliūgai ir retesni ar kitais vardais vadinamos brienės, tryškeniai, virkšteniai, rietenos, siendriekės.
Nuo arbūzų iki virkštenių
Iš moliūginių genties, ko gero, įspūdingiausias yra arbūzas, kuris yra kilęs iš Pietų Afrikos ir Azijoje pradėjęs populiarėti dar prieš keturis tūkstančius metų. Šio vienmečio augalo stiebas ištįsta net iki trijų metrų ilgio ir jo milžiniškų vaisių – netikrų uogų – rožinis ar raudonas (kartais ir baltas, ir geltonas) minkštimas yra labai saldus ir sultingas. Nors arbūzai yra auginami ir Lietuvoje, bet gardžiausi jie būna tik išauginti karštame klimate.
Ir melionai, tarp kitko, agurko broliai, skaniausi Artimuosiuose Rytuose ir Vidurio Azijoje, Šiaurės Afrikoje, Pietų Europoje, kur jie irgi auginami apie keturis tūkstančius metų. Nors melionai mažesni nei arbūzai, o jų vidus – geltonas, jie daug kvapesni ir sakoma, naudingesni. Jose yra ir daug vandens, ir cukraus, ir karotino, ir vitaminų A, C, ir mineralinių medžiagų.
Moliūgai su savo sukultūrintais vaikais patisonais, cukinijomis, aguročiais vertinami ne tik dėl maistinių savybių, bet ir dėl sėklų gydomųjų ypatybių.
O štai dygliavaisis virkštenis, agurko pusbrolis, atklydęs iš Šiaurės Amerikos kaip dekoratyvinis augalas, čia sulaukėjo ir jau pateko vos ne į piktžolių komandą.
Pateko todėl, kad vienmečio virkštenio šešių metrų ilgio stiebas ūseliais tvirtinasi prie kitų augalų ir nors jo dideli lapai labai išvaizdūs, o baltų žiedų kekės labai kvapios, jų iki šešių centimetrų ilgio vaisiai, padengti aštriais dygliukais, prinokę sėklas tiesiog iššaudo aplinkui ir kasmet užima vis didesnes teritorijas.
Pats populiariausias - agurkas
Tačiau visos moliūginių genties, be abejo, populiariausi yra agurkai. Indijoje juos pamėgo kokiame ketvirtajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, su malonumu agurkus valgė ir augino senovės egiptiečiai ir graikai. Iš antikinės Graikijos agurkai paplito po visą Europą, o su krikščionybe – ir po Lietuvą.
Kadangi per tiek laiko išvesta daugybė agurkų rūšių, jie puikiai auga ir šiltnamiuose, ir lauke, ir net ne visų veislių žiedus būtinai turi apdulkinti bitės ir kitokie vabzdžiai. O tai leidžia visus metus gardžiuotis šiomis puikiomis daržovėmis.
Agurkai nėra labai maistingi, bet turi naudingų medžiagų - azotinių ir beazotinių, kalio druskų, ląstelienos, vitaminų A, B1, C ir, žinoma, daug vandens. O geriausia tai, kad juos galima valgyti ir šviežius, ir raugintus, ir marinuotus, gaminti iš jų salotas, garnyrus, sriubas. Juolab kad agurkai padeda geriau pasisavinti riebalus ir baltymus, gerina apetitą.
Dar agurkai gali būti naudojami gydymo tikslais: nuo skrandžio ir žarnyno dieglių, viršutinių kvėpavimo takų katarų, kosulio padeda šviežios sultys, valgomi švieži esant lėtiniam vidurių užkietėjimui, skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą, gelbsti sergant širdies ligomis, o pernokusių agurkų ir palaipų nuoviras geriamas nuo geltligės ir kitų kepenų ligų.
Be to, agurkų sultys bei odelės vandens antpilas naikina spuogus, strazdanas, pigmentines dėmes.
Dygliavaisis virkštenis, agurko pusbrolis, atklydęs iš Šiaurės Amerikos kaip dekoratyvinis augalas, čia sulaukėjo ir jau pateko vos ne į piktžolių komandą.
Redakcijos archyvo nuotr.
Moliūgai su savo sukultūrintais vaikais patisonais, cukinijomis, aguročiais vertinami ne tik dėl maistinių savybių, bet ir dėl sėklų gydomųjų ypatybių.
Redakcijos archyvo nuotr.
