Keliose aktinidijos uogose yra žmogui parai reikalingo vitamino C norma.
Redakcijos archyvo nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Į redakciją atėjusi šiaulietė Laima papasakojo, kaip neseniai viešėdama pas draugus buvo pavaišinta žaliais jai nežinomais vaisiais. Ji sakė tik iš mandagumo paėmusi vieną neišvaizdžią uogą-vaisių ir perkandusi, o jau tada labai nustebusi – vaisius buvo kivio skonio, bet dar aromatingesnis.
Tad dabar ponia Laima norėtų daugiau sužinoti apie šiuos vaisius, kuriuos draugai pavadino aktinidijomis.
Daugiamečiai vijokliai
Daugiamečiai vijokliniai augalai aktinidijos yra kilusios iš Tolimųjų Rytų, Centrinės ir Rytų Azijos. Jų yra beveik keturiasdešimt rūšių, iš kurių viena - kininė aktinidija – yra pasaulyje geriau žinoma kaip kivis, todėl ir visų rūšių aktinidijos uogos primena kivius: yra labai minkštos, švelnios, saldžiarūgščios, kvepia ananasais.
O ir visos aktinidijų rūšys yra daugmaž panašios: visų jų stiebai nors vijokliniai, bet medėja, žiedai smulkūs ir ne itin išvaizdūs. Tik ne visos rūšys tinkamos mūsų klimatui – todėl Lietuvoje auginamos tik dvi: margalapė ir smailialapė.
Sakoma, kad pas mus šie augalai pradėti auginti maždaug prieš šimtą metų dėl savo dekoratyvumo ir spartaus augimo. Jie puikiai tiko apželdinti pavėsines, sienas, tvoras ar šiaip atramas. Tik štai į šių vijoklių uogeles – gal dėl neišvaizdumo, gal dėl smulkumo – ilgai niekas nekreipė dėmesio.
O ir dabar retai kas augina maistui, nors mokslininkai nustatė, kad šios uogos turi dešimtkart daugiau vitamino C ir beveik du kartus mažiau cukraus nei atvežtiniai sukultūrintieji kiviai.
Atsparumas šalčiams ir ligoms
Turint omenyje aktinidijų uogų vertingumą ir derlingumą (specialistai teigia, kad iš vieno hektaro šių augalų nuo liepos pabaigos galima priskinti apie dvidešimt tonų uogų) keista, kad šie augalai pas mus nėra populiarūs.
Juolab kad juos auginti nėra sudėtinga, kad jie atsparūs mūsų žiemoms, neserga grybinėmis ligomis, jų nepuola kenkėjai, o šakelės nėra dygliuotos.
Aktinidijos puikiai auga puriuose derlinguose priemoliuose, net pusiau pavėsyje. Tiesa, jos jautrios sausrai, tai esant labai sausoms vasaroms rekomenduojama kartą per savaitę jas palaistyti.
Ir dar – daugelis aktinidijų yra dvinamiai augalai, tad norint sulaukti derliaus šalia kelių moteriškų krūmų būtina pasodinti ir vyriškąjį. Tačiau pasodintos tiek žaliais, tiek sumedėjusiais auginiais aktinidijos akimirksniu prigyja, pradeda auginti ūglius ir jau antraisiais metais ant tų ūglių antrojoje vasaros pusėje prinoksta aromatingos uogelės.
Reikia tik vasaros pradžioje ir vasarai baigiantis šiuos augalus apgenėti ir dešimtmečiams jūs būsite apsirūpinę uogomis ir maloniu pavėsiu.
Beje, katės aktinidijas labai vertina – nugraužia jaunų sodinukų viršūnes, net paviršines šaknis. Matyt, išties rainės jaučia, kas yra joms sveika.
Ir sveika, ir gardu
O aktinidijos tikrai yra sveika – keliose jos uogose (3,5 gramo) yra žmogaus reikalingo vitamino C paros norma. Žodžiu, jos turi šio vitamino dvidešimt kartų daugiau nei citrinos. Uogos turi ir gydomųjų savybių – jos rekomenduotinos naudoti nuo stenokardijos, širdies ir kraujagyslių ligų, didina organizmo atsparumą infekcinėms ligoms, neleidžia kauptis cholesteroliui, gerina raumenų tonusą. Jos tinkamos vartoti atsigaunant po sunkių ligų ar išsekimo.
Kas įdomiausia: vitaminas C išsilaiko užšaldytose, džiovintose aktinidijų uogose. Tad kodėl šių uogų neužšaldžius žiemai ar iš jų nepagaminus uogienės.
Uogienę pagaminti paprasta. Reikia tik po kilogramą dar ne visai prinokusių aktinidijų uogų ir cukraus, 120 mililitrų vandens ir dviejų šaukštelių citrinų rūgšties.
Iš vandens ir cukraus pagamintu sirupu reikia užpilti uogas ir palaikyti per naktį, rytą viską pavirti dvidešimt minučių ant silpnos ugnies, o prieš baigiant virti į uogienę supilti citrinų rūgštį.
