Rozmarinai mėgsta augti smėlėtuose saulės kepinamuose pajūriuose, kur atgaivina tik švelnūs brizo lašai.
Redakcijos archyvo nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Viduržemio jūros regiono virtuvėse paplitęs prieskoninis augalas rozmarinas kol kas Lietuvoje vartojamas retai. Tačiau gurmanai teigia, kad be šio kvapaus ir savito skonio augalo neįmanoma pagaminti taip visų mėgstamų itališkų patiekalų.
Visžalis ir kvapus
Kvapusis rozmarinas iš notrelinių šeimos yra daugiametis sumedėjęs žolinis augalas. Savaime jis auga prie Viduržemio jūros - Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Balkanuose, Turkijoje.
Ten jis išauga iki pusantro-dviejų metrų aukščio krūmu, pasipuošusiu visžaliais, linijiniais, storais, 2-4 centimetrų ilgio ir 2-5 milimetrų pločio lapais, kurių apatinė pusė apaugusi plaukeliais.
Žydi rozmarinas baltai, melsvai, violetiniai Pietuose ištisus metus, o kuo labiau į Šiaurę, tuo trumpiau – tik balandį ir gegužę. Smulkūs jo žiedeliai nėra labai išvaizdūs, tačiau rozmarino populiarumo esmė – kvapūs lapai – dėl juose esančių eterinių aliejų ir alkaloido rozmaricino.
Laikytas šventu
Kaip tik dėl ypatingo kvapo rozmarinas tinkamas naudoti kulinarijoje. Jo tiek švieži, tiek džiovinti lapai, žiedai, jaunos šakelės yra naudojami kaip prieskonis žuvims, daržovių sriuboms, salotoms, keptai mėsai, paukštienai, grybams, marinatui pagardinti. Be to, eterinis šio augalo aliejus yra naudojamas ir parfumerijoje.
Šios rozmarino savybės – pagardinti daugelį patiekalų, aromatizuoti – buvo pastebėtos dar labai seniai. Jau senovės graikai ir romėnai šį augalą laikė šventu ir jo šakelėmis puošė dievų ir deivių statulas, puošė namus įvairių šeimos švenčių metu, nes tikėta, kad rozmarinas nuskaidrina protą, padeda palaikyti glaudžius meilės ir draugystės ryšius.
Pamėgęs saulės atokaitą
Nors atrodytų, kad šio augalo pavadinimas yra kilęs iš dviejų vardų – Rožė ir Marija, tačiau iš tiesų jis atsirado iš lotyniškų žodžių Ros (rasa, lašas) ir Marinum (jūra), nes rozmarinai mėgsta augti smėlėtuose saulės kepinamuose pajūriuose, kur atgaivina tik švelnūs brizo lašai.
Iš pietų šalių tik prieš kokį tūkstantį metų rozmarinas paplito po Europą, o vėliau ir po likusį pasaulį kaip prieskoninis, dekoratyvinis kambarių ir oranžerijų augalas. Vėliau pastebėtos ir rozmarino gydomosios savybės. Jis gelbėjo nuo nemigos, dezinfekuodavo patalpas epidemijų metu ir t. t.
Juolab kad rozmarinas yra nereiklus augalas, puikiai vešintis saulės atokaitoje. Tik žiemos metu jis mėgsta ramybę, šviesą ir ne aukštesnę kaip 10 laipsnių šilumą.
Rozmarinas puikiai pakelia genėjimą – jį galima formuoti kaip rutulį, piramidę ir t. t.
Gydanti arbata
Rozmarino gydomosios savybės yra vertinamos iki šiol. Jo eterinis aliejus tonizuoja kraujotaką ir nervų sistemą, gydo neurozes, reumatines ligas, padeda sergant gripu, pūsleline, stiprina organizmą, skatina virškinimą ir t. t. Net padeda sergant šiuolaikine rykšte – depresija.
Puikiausia, kad gydytis galima vien rozmarino arbata. Tereikia viena stikline verdančio vandens užpilti šaukštelį susmulkinto rozmarino (šviežių ar džiovintų lapų, stiebų, žiedų) ir po penkių minučių pravėsusią išgerti prieš pusryčius ir pietus.
Be abejo, arbatą galima pakeisti vaistinėje pirkta tinktūra, kuri naudojama ir įtrynimams. Nors žinovai teigia, kad nėra nieko geresnio kaip rozmarino vonios (50 gramų lapelių užplikyti litru verdančio vandens, o paskui nukoštą nuovirą supilti į vonią), kurios ypač tinkamos rytais, nes tai sukelia energijos antplūdį.
