V. Malčius apie neaprėpiamas animacijos galimybes

Šiauliuose gimęs, Šiaulių universitete įgijęs audiovizualinio meno specialybę Virginijus Malčius dabar gyvena Vilniuje ir kuria animacinius filmus. Tačiau parodas rengia Šiauliuose, Dailės galerijoje. Ir tos parodos labai savotiškos: prieš kelerius metus viena vadinosi „Parakanopiai“, o praėjusį trečiadienį organizuotoji piešinių ir animacijos - „Gumbai“.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

- Kas yra gumbas? Ogi toks pieštas veikėjas, kuris atsirado pats savaime, intuityviai ir man teko aiškintis, iš kur ir kodėl. Tiesiog maždaug metus piešiau šį gumbų ciklą ir tik procese man pačiam pradėjo aiškėti, kas tai yra.
Pirmiausia man labai gražiai suskambėjo „gummm-bbbai“, o paskui pabandžiau sau įvardyti, kas tai – pasirašiau trumpą apibūdinimą. Kai gyvam medžiui nupjauni šaką, nupjautoji vieta apsitraukia žieve, susidaro gumbas, kuris ir tarsi gyvas, ir tarsi miręs, kaip ir žmonės, kurie gyvena iš inercijos. Jie tarsi gyvo dalis, kartu tarsi apmirę, nes iš jų kažkada ištrauktas nervas.
Gumbai – tarsi gyvo žmogaus žymė, kaip ir buvusios šakos likutis. Tai nėra kažkokia patologija, tai tiesiog yra abejingumas, kai bandoma liesti neprisilietus. Yra šiame cikle keletas piešinukų, kur žmona trumputėmis rankytėmis bando vyrui užrišti kaklaraištį. Čia nebėra žavesio kaip pirmą kartą – ji tiesiog atlieka pareigą nejautroje... Beje, „Gumbų“ piešiniuose yra daug tokių santykių – etiudų iš buities. Taigi „gumbai“ man yra etiudai atlikti sumanytą veiksmą.
- Čia kalba animatorius?
- Taip. Taip, nors mano išsilavinimas – audiovizualinis menas ir buvo laikas, kai daugiau dėmesio skyriau videomenui vis į jį įterpdamas daugiau technikų. O dabar man yra tik animacija, kuriai dažnai naudoju iškarpytus savo piešinių veikėjus.
Pasikviečiau į „Gumbų“ parodą Stasį, su kuriuo kartu animuojame, nes kai su kuo nors susipažįsti, tai viską papildo, įkvepia. O Stasys daro instaliacijas, kūno skulptūras, keisčiausius dalykus ir visa tai argumentuoja. Tai mes Dailės galerijoje iš visų jo instaliacijų darome stop kadrinę (sustabdyto kadro) animaciją.
- Kuo įdomi animacija?
- Kai pasidomi, ką kiti daro ir kaip jie tai daro, supranti, kad tai yra atskira meninė raiška. Mums iš karto animacija asocijuojasi su vaikams skirta animacija, su poilsiu ar su kažkokiomis kvailystėmis, tačiau tikroji animacija yra kaip magija. Joje yra daug dalykų: šviesa, tekstūra, spalvos, kompozicijos, garsas, tekstas... Ir viskas joje atgyja.
Tai yra labai patogu, nes animacijoje yra labai daug tarpdiscipliniškumo ir begalės technologijų – ypač stop kadras man tinka. Tai neišsenkamas klodas, kur galima viską išbandyti.
Įdomiausia, kad čia sukuriamas atskiras laikas. Tokį laiką turi ir kinas, bet animacijoje tai dar specifiškesnis laikas, nes praktiškai pats dalyvauji kiekviename kūrimo kadre. Pavyzdžiui, animacija, kai apvedžioji tikrą kadrą, praktiškai apvedžioji laiką, jį sukaustai ir tai toks žavesys, kad gali reguliuoti tą laiką – jį greitinti, lėtinti. Tai taip įtraukia.
- O filmo istorija gimsta animavimo procese ar filmas iš istorijos?
- Filmas iš istorijos. Kai paišau tuos veikėjus (o tai būna ilgas procesas, nes daug smulkių detalių), tuo pačiu metu klausausi radijo laidų apie žmones, teatrą, paskaitų. Ir iš to, kas išgirsta, daug kas išlieka.
Kartą klausiau laidos apie virtualųjį laiką: žmogus dabar yra pakibęs laike, praradęs autentiškumą, nes priima kitą laiką per tiesiogines transliacijas, per socialinius tinklus. Taip jis nusiasmenina, netenka atsakomybės...
Tokios laidos sukelia įvairių klausimų, į kuriuos atsakyti ieškau veikėjo.
- Daug laiko skiriate šiam darbui?
- Laiko reikia daug, bet dabar turiu du mažus vaikus – dukrai tik šeši mėnesiai, tai jo išvis nebeliko. Nors praėjusiais metais įsirengiau savo dirbtuvę su visomis dėžėmis, visais stiklais ūkiniame pastate šalia namo. Ten kartais dar pabėgu ir kažką padarau.
Animacinis filmas padaromas per porą mėnesių, o jei pasiruošęs esu piešinius, tai užtrunku savaitę, nes pagrindinis darbas yra paruošti veikėjus.
Dabar su studentais pradėjau dirbti Audiovizualinio meno katedroje, tai matau, kaip kai kurie labai įsitraukia ir labai daug laiko tam skiria.
Neskaičiuoju, kiek padariau – gal dešimt filmukų.
- Kokiai auditorijai yra skirti jūsų darbai?
- Teko susidurti su vaikų animacija – dvejus metus dalyvauju edukacinėse programose, kur vaikus mokau kurti animaciją. Bet kai parodau kokį animacinį filmuką savo trejų metų sūnui, jis tuoj šaukia: bijau, baubukai! Tačiau vis tiek viena akimi žiūri ir prašo: dar parodyk, nes nors filmukas ir gąsdina, bet vis tiek smalsu.
Manau, animacijai amžius nėra svarbus. Tačiau kad suprastum, kas tuose filmukuose, su tarsi abstrakčiais veikėjais, su nelabai aiškiu siužetu, kai viskas pinta perpinta, reikia gyvenimiškos patirties. Todėl atrodo, kad mano filmukai skirti gimnazistams, studentams ir dar vyresniems.
Ir nebūtinai tai turi būti auditorija, kuri domisi šiuolaikiniu menu, nes animacija nėra šiuolaikinis menas, nors ir supinta su medijomis.
Animacija tradicinė, tik technika yra naudojama šiuolaikinė. Juk kai pažiūri į Jano Švankmajerio filmus, atrodo, kad jau viskas padaryta, kad animacijoje nieko nauja ir nebesugalvosi.
- O ar animacija yra šiuolaikiniame pasaulyje paklausi?
- Kaip čia pasakius – aš, pavyzdžiui, savo filmukus talpinu į savo puslapį internete ir žmonės juos žiūri, domisi, nes yra šios srities jaunų talentingų menininkų.
Yra komercinė animacija – klipai koncertams, reklamai, nes animacija yra brangus dalykas, reikalaujantis daug laiko ir pastangų. Todėl tokius animacinius filmus dažniausiai daro komanda – 3-4 žmonės. Jie kuria modelius, kartais ir po pusę metų tai daro. Dar reikalinga profesionali technika garsui, šviesai.
Todėl animatoriai išgyvena kurdami reklaminius klipus pagal užsakymus, o šalia to darbo kuria ir sau. Jei tai skoninga, kokybiška reklama – kodėl ir ne...
Tačiau man kurti reklamos nesinori – jei turėčiau rinktis, tai tikrai ne ją rinkčiausi.
- Todėl ir dalyvaujate animacinių filmų festivaliuose Tindi rindis“ ir kituose?
- Pasitikrinti labai noriu. Be to, kai atsiduri šalia kitų animatorių, užsimezga kontaktas. Tokie festivaliai yra niša parodyti savo darbus.
Kaip sakiau, noriu pasitikrinti, nes savo darbus labai sunku vertinti. Matote, mano tokia emocinė skalė: vieną dieną darbai patinka, kitą – jau nebe.
Apskritai negaliu žiūrėti savo darbų ir juos vertinti. Pačiame darbo procese man viskas gyva, įdomu, o kai filmas jau baigtas – viskas. Tada man jo nebereikia, noriu iškart imtis kito darbo arba mąstyti apie kitą filmą.
- Kur mokėtės animacijos paslapčių?
- Mokiausi savarankiškai. Labai gailiuosi, kad stodamas į Vilniaus dailės akademiją animacija nesidomėjau, nes tuo metu ten jau buvo toks kursas.
O kai animacija susidomėjau, teko pradėti mokytis iš animatorių. Labai gerai, kad jie dalijasi savo patirtimi: kokius naudoti stiklus ir t. t. Pažiūri filmuotą medžiagą, kaip jie dirba, išsiaiškini principus ir pradedi pats bandyti. Tam, aišku, reikia laiko: žiūri, darai, tikriniesi, ar išeina taip, kaip profesionalams.
Mane animacijoje užbūrė stop kadras – kai negyvi daiktai atgyja. Tai labai išplėtė išraiškos galimybes, nes leidžia įgyvendinti visiškas fantasmagorijas. Na, tokias, kaip minčių srautas: degalinė sprogsta, suskyla į begalę saulėgrąžų ir kelio ženklai pradeda švytėti...
Tiesiog norisi tokio srauto ir tada pradedi mąstyti, o kaip visa tai galima parodyti.
Ir kai padarai tai, ką kiti padaro įspūdingomis technikomis, pamatai, kokios didžiulės šios raiškos galimybės, tai ir užsikreti animacija.
- O kokią įtaką tam padarė Šiauliai?
- Manau, didžiulę. Dabar dažnai pagalvoju, kad daug ko nebūčiau ir daręs, jei ne Šiaulių atmosfera. Kai dar mokiausi Šiaulių universitete, Virginijus Kinčinaitis kartais mane pakviesdavo dalyvauti parodose. Ne mane vieną, o daug studentų kvietė. Todėl dabar net stebiuosi, kiek daug iš Šiaulių išeina jaunų menininkų – vis su kuo nors iš jų susiduri tai kokioje parodoje, tai Šiuolaikinio meno centre.
Vadinasi, Šiauliai – tas miestas, kur kai kurių žmonių, Šiaulių galerijos, festivalių „VIRUS“, „Enter“ ir viso kito dėka net studentai gali jaustis menininkais, dalyvauti parodose, konkursuose, tikrintis, diskutuoti.