E. Armoška: „L. Katino tapytų portretų kolekciją dovanoju Šiauliams todėl, kad šie darbai būtų daugiau žmonių matomi ir kad muziejuje jie tikrai bus išsaugoti.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Pirmadienį, Trijų karalių dieną - kultūros centre „Laiptų galerija“ menų mecenatas, Šiaulių miesto garbės pilietis, Lietuvos kolekcininkų asociacijos prezidentas Edmundas Armoška šiauliečiams padovanojo dailininko Leono Katino (1907-1984) tapytų portretų parodą ir kartu visą šią kolekciją – Šiaulių „Aušros“ muziejui, o iš Šiaulių kilę muzikai Kristina Zmailaitė su Edmundu Seiliumi, Virgilijus Noreika, Povilas Jaraminas – nuostabų koncertą.
„Laiptų galerijos“ salėje, balkone ne tik kad nebuvo nė vienos laisvos sėdimos, bet ir stovimos vietos – parodos pristatymas ir koncertas įvyko su anšlagu.
Taigi šiauliečiai sulaukė tikrai karališkų dovanų.

Dovanų – 20 L. Katino nutapytų portretų
Prieš prasidedant galerijoje Trijų karalių šventei E. Armoška, paklaustas apie jau kažkelintas dovanas – čia organizuotas unikalias parodas ir gimtajam miestui dovanotus paveikslus iš savo kolekcijos, iš pradžių nusijuokė, kad ne tik Trys karaliai, o ir vienas gali atnešti dovanų: esą taip net geriau, nes niekas jam netrukdo. O paskui kolekcinininkas jau rimtai atsakinėjo į klausimus:
- Parodoje eksponuojama dvidešimt L. Katino maždaug šeštajame-septintajame dešimtmečiais būtent Šiauliuose realistine akademine maniera nutapytų žymių žmonių portretų.
Mačiau, kad į „Laiptų galeriją“ atėjo daug solidaus amžiaus žmonių - manau, jog kas nors iš jų tarp tų portretų atras ir savo pažįstamų. Todėl ir esu įsitikinęs, kad šie portretai turi priklausyti Šiauliams, todėl ir dovanoju visą šią kolekciją „Aušros“ muziejui.
L. Katino darbų jau esu dovanojęs „Aušros“ muziejui, o štai dabar dovanoju praktiškai visus turėtus jo ankstyvojo laikotarpio darbus, pasilikau tik vėlesniojo laikotarpio, kai šis menininkas perėjo nuo realizmo prie abstrakcionizmo, nes tebetapė portretus ir aštuntajame, ir devintajame dešimtmetyje.
O dovanoju todėl, kad šie darbai būtų daugiau žmonių matomi ir kad muziejuje jie tikrai bus išsaugoti. Be to, L. Katiną galima laikyti šiauliečiu, nes jis 1941-1945 metais dirbo aktoriumi Šiaulių dramos teatre.
Taigi dabar, nors L. Katino darbų nemažai turi privatūs kolekcininkai, bet tarp Lietuvos muziejų, manau, Šiaulių „Aušra“ tikrai turės didžiausią teminę kolekciją, kuri nutapyta akademine realistine maniera. Juolab kad pasaulis grįžta prie realizmo.

- Sakote, kad gal šiauliečiai atpažins žmones L. Katino portretuose. Vadinasi, ne visi yra žinomi?
- Taip, kai kuriuose portretuose nutapyti žmonės yra žinomi – autorius yra nurodęs portretuojamųjų pavardes, kai kurie - ne. Nežinau, kaip juos pristato „Laiptų galerija“, kuriai užkroviau tokį darbą. Apskritai tam reikia ilgesnio tyrinėjimo – galės tuo muziejus užsiimti, nes aš ir nesistengiau išsiaiškinti, kas tie portretuojamieji.

- Kolekcininkas turi būti ir detektyvas?
- Jei nėra detektyvas, tai nėra kolekcininkas. O man visada įdomu viską aiškintis.
Gerai, kad šie darbai praktiškai yra visi autoriaus pasirašyti. Būna ypač prieškario darbų išvis be autorių parašų. O jei dar grįžtume į ankstyvesnius laikus – XVI-XVII amžius ar dar ankstesnius, tai portretus išvis nebuvo priimta pasirašinėti net žinomiausių autorių. Matyt, buvo tokia to laikmečio tvarka.
Dabar gailiuosi, kad ir mūsų šiuolaikiniai skulptoriai, kurie labai puikūs, pripažinti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, kažkodėl savo skulptūrų nepasirašo ir metams bėgant tenka pradėti tas autorystes aiškintis. Aišku, Stanislovą Kuzmą labai sudėtinga būtų sumaišyti su kitu skulptoriumi, tačiau kai pats autorius ant darbo pasirašo, sunkiau padaryti klastotes.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza teigė, kad ši E. Armoškos dovana muziejui yra viena iš didžiausių, ir džiaugėsi, jog Šiauliai turi tokį mecenatą:
- E. Armoška yra vienas iš tų žmonių, kurie yra neabejingi lietuvių šiuolaikiniam ir XX amžiaus menui. Iš jo esame sulaukę ne vienos dovanos, todėl dabar džiaugiamės ir didžiuojamės, kad muziejus praturtėja tokia nuostabia ir gausia vieno autoriaus darbų kolekcija. Tuo labiau kad šie portretai yra susiję su Šiauliais. Tikimės, kad atsiras galimybė šią kolekciją eksponuoti muziejuje.

Šiauliečių koncertas – šiauliečiams
„Laiptų galerijos“ bičiuliai solistai K. Zmailaitė ir E. Seilius prieš šiauliečiams dovanodami koncertą taip pat atsakė į keletą klausimų.
E. Seilius: Kai iš „Laiptų galerijos“ paskambino ir pasakė, kad čia reikėtų šiauliečių koncerto, paklausiau: „prie ko aš“. Tada man ir atsakė: o tu „prie šiaulietės“...
Taip ir sutarėme, kad reikia padaryti tokį gražų dalyką per Tris karalius – kai šventės baigiasi. Taip ir gavosi visa tokia šiauliečių (išskyrus mane, žinoma) komanda: pianistas P. Jaraminas, maestro V. Noreika, solistė K. Zmailaitė, kolekcininkas E. Armoška ir aš. O ir pats dailininkas L. Katinas šiaulietis, net Šiaulių dramos teatre kažkiek yra vaidinęs. Tikiu, kad šiauliečių laukia labai gražus vakaras.

Kokią programą pristatysite?
K. Zmailaitė: Mes pagalvojome, kad pristatysime šiauliečiams „lietuvišką mišrainę“ gerąja prasme: gražiausius kūrinius, kurie tiktų pokalėdiniam laikotarpiui. Aš dainuosiu labai sudėtingą ir labai rimtą vieną kūrinį – Normos kavatiną iš Vinčenco Belinio operos „Norma“. Paskui padainuosiu itališkų dainų – ir vieną nukniauktą neapolietišką. Nors neapolietiškos dainos yra šiaip jau vyrų dainos, bet aš susiradau tokią, kurią dainuoja ir moterys, nes pagal tekstą ji visai tinka – be galo graži, romantiška. Taigi nukniaukiau vieną vyrišką dainą. Na, ir bus keletas duetų - kaip kitaip.
O kadangi organizatoriai pageidavo valandos koncerto, tai mes visi sudarėme programą iš gražiausių klasikos šedevrų ir ją dovanosime savo miestui ir šiai parodai.

O jūs, Edmundai, gal kokią moterišką dainą atliksite?
E. Seilius: Tai būtų problema – reikėtų chirurginio įsikišimo, nebent oktava žemiau dainuočiau...
Žinote, čia, „Laiptų galerijoje“, labai šilta nuostabi aplinka ir mes čia tikrai ne pirmą kartą dainuosime. Kai „Laiptų galerijos“ darbuotojai mus pakviečia, tai net neklausiame, kas bus ir kodėl, o iš karto atsakome - „gerai“, nes matome, kad čia žmonės tiesiog dega savo darbu.
Todėl ir šįkart nusprendėme prie galerijos veiklos prisidėti – atvežėme tuos kūrinius, kuriuos patys labai mėgstame ir kurių klausantis šiauliečiams nebūtų nuobodu.
Maestro V. Noreika taip ir sakė: tai, kas mums patiems patinka, tai ir reikia dainuoti.

2013-ieji jums buvo sėkmingi?
K. Zmailaitė: Niekada nebuvau labai prietaringa, tačiau tie metai man buvo labai sunkūs su labai daug netekčių. Todėl vis dar laukiu, kad Gyvatės metai pasibaigtų – nedaug liko iki sausio 31-osios. Dabar labai tikiuosi, kad baigsis juodasis periodas ir vėl viskas bus savo vietose.
O kūrybine prasme metai nebuvo tokie intensyvūs kaip ankstesni, kai nebūdavo kada atsikvėpti. Tai toks ramus lurlenimas: tęsiami tie darbai, kurie buvo pradėti, yra naujų pasiūlymų – koncertų, televizijos. Šia linkme viskas plaukia labai švelniai.

Ruošiate naujus duetus?
K. Zmailaitė: Mes, matyt, jau užsiangažavome kaip duetas. Tai yra mudviejų stiprioji pusė, nes kaskart nereikia derintis prie vis kito kolegos. Ir mudu kaip duetas labai sunkiai dirbame, nes Lietuva yra mažas kraštas ir todėl reikia nuolat keisti programas ir daug ruoštis. Jei būtume kur nors Rusijoje, tai su viena programa galėtume dešimt metų važinėti.
Beje, į 2013 metus įžengėme su berniukų ir jaunuolių choru „Dagilėlis“. Tai buvo kaip ir pirmas mūsų bendradarbiavimas su gimtojo miesto kolektyvu. Paskui mus pakvietė dainuoti per miesto gimtadienį. Toks šis mūsų bendradarbiavimas su Šiauliais.
Aš tikiu, kad Šiauliai kaip nors atsigaus, nors dėl kultūrinės miesto dalies mano jausmai yra dvejopi. Suprantu, kad žmonėms reikia valgyti, mokėti už šilumą ir kad valdžia dėliodama prioritetus į šalį nustumia kultūrą. Bet pažiūrėkime, kiek yra iš Šiaulių išėjusių puikių menininkų, kurie tikrai garsina miestą, o tie, kurie likę, tikrai yra aukščiausio lygio profesionalai. Todėl tiesiog norėtųsi, kad šiuos menininkus įvertintų, kad juos matytų, jais rūpintųsi ir jų darbu pasidžiaugtų, nes menininko gyvenimas nėra toks, kad jis neturėdamas ką veikti tiesiog nori kažkam padainuoti. Menininkas juk irgi turi iš kažko gyventi.

O ko tikitės iš Arklio metų?
E. Seilius: Palinkėčiau šiais metais visiems – tegul kiti už mus sunkiai dirba, o mes pastovėkime ir pažvenkime.
Jau mano giminės kažkelinta karta Suvalkijoje yra profesionalūs žirgininkai. Todėl tikiuosi, kad tas arklio darbštumas ir grakštumas gal pereis į mano darbus. Bent tai mes tikrai bandysime padaryti: nors mes, šios profesijos atstovai, daug dirbame ir niekas to nemato, vis tiek stengiamės išlikti grakštūs, nesusirietusiais visai prie žemės ir nelenkti sprando kaip pakinkyti į plūgą.
Aš tikiuosi, kad kultūrinė politika atsigaus, o politikai pradės kitaip mąstyti.
Todėl džiaugiuosi, kad Šiauliai turi tiek daug puikių meno kolektyvų: orkestrą, chorą „Dagilėlis“, kuris yra pasaulinio lygio kolektyvas. Ačiū Dievui, kad čia yra „Laiptų galerija“. Kol bus tokie kultūros židiniai, manau, kultūrinis gyvenimas nemirs.

K. Zmailaitė ir E. Seilius: „Mes pagalvojome, kad pristatysime šiauliečiams „lietuvišką mišrainę“ gerąja prasme: gražiausius kūrinius, kurie tiktų pokalėdiniam laikotarpiui.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

L. Katino tapyti žymių žmonių portretai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.