Nuotraukose užfiksuoti lemtingi sausio įvykių vaizdai atvėrė žmonėms širdis ir norą pasidalyti savo išgyvenimais, nerimu, patirtu dalyvaujant ar laukiant artimųjų tais nelemtais 1991-aisiais.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Sausio 13 dieną 14 val. Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje Laisvės gynėjų dienos proga bus pristatyta vilniečio Arūno Matuko 35 fotografijų iš aštuonių 1991-ųjų sausio dienų sostinėje paroda „Lemtingos sausio dienos“.
Nuotraukose užfiksuoti lemtingi sausio įvykių vaizdai atvėrė žmonėms širdis ir norą pasidalyti savo išgyvenimais, nerimu, patirtu dalyvaujant ar laukiant artimųjų tais nelemtais 1991-aisiais.
Paroda bus eksponuojama iki vasario 6 d.
Parodos autorius A. Matukas apie save pasakoja: „Gimiau 1955 metų sausio 4 d. Krasnojarsko krašte tremtinių šeimoje. Vaikystė prabėgo Klaipėdos kiemuose ir pas močiutę kaime prie Palangos. 1978 metais Kauno technikos universitete įgijau pramonės elektronikos inžinieriaus specialybę. Gyvenu Vilniuje ir darbuojuosi elektronikos srityje. Dar 1980 metais „susirgau kalnais“ ir nuo tada skiriu jiems didžiausią dalį savo laisvalaikio. Kitos „ligos“, vadinamos Fotografija, „virusą“ nešiojuosi dar nuo mokyklos suolo, bet kalnuose jis ypač paūmėdavo. Gal dėl išretėjusio oro, gal dėl laužo šilumos, gal dėl ledynų spindesio ar draugų dėmesio, bet tuose sniego kalnuose aš „atitirpdavau“ ir tapdavau labai aktyvus fotografas (pats stebėjausi!), nes kasdieniame gyvenime tai įvykdavo retai.
Pirmajame Sąjūdžio mitinge 1988 metais Katedros aikštėje pajutau, kad vėl „atitirpstu“ - su didžiausiu entuziazmu išsitraukiau fotoaparatą ir pats nepajutau, kaip pamažu tapau daugelio Sąjūdžio mitingų dalyviu ir fotometraštininku.
1991 m. sausio 8 d. rytą mūsų (Radijo komponentų gamyklos) sąjūdininkai skubiai susiorganizavo ir atvykome prie AT rūmų, nes gavome žinią, kad juos šturmuoja jedinstvininkai. Mano „Nikon“ visuomet su manimi. Tolesnių dienų įvykiai klostėsi vis greičiau, lyg sniego lavina, slenkanti žemyn ir įgaunanti vis didėjančią jėgą. Jų kulminacija tapo naktis iš sausio 12 į 13-ąją. Sunkus išbandymas žmogui yra Nežinia - lyg pūga kalnuose. Dar sunkesnis, kai toje nežinioje neaišku, ko griebtis - kalnuose gali stiprinti palapinę, statyti sniego sieną, rausti sniego urvą. Šimtai tūkstančių žmonių Vilniuje buvo nežinioje: Kur bėgti, ką daryti? Prie Bokšto? Gal prie AT rūmų? O gal prie Vyriausybės? Kaip apsaugoti tą gležną palapinę, LIETUVA vadinamą?“

Parengė Ieva MAČIULYTĖ