Nemažai Lietuvos vaistininkų paaukojo savo gyvybes Tėvynei, kentėjo lageriuose ir tremtyje šaltajame Sibire, Altajaus krašte, Komijos šiaurėje. Garbė jiems! Mums nevalia užmiršti jų ir jų aukos. Tarp šių kankinių buvo ir Šiaulių vaistininkas-provizorius Juozas Valančius, ilgametis Šiaulių burmistras.

Liudvikas RULINSKAS
Provizorius

Mokslai
Juozas Valančius gimė 1891 m. rugpjūčio 9 d. Šiaulių valsčiaus Sutkūnų kaime ūkininkų šeimoje. Tėvai turėjo 14 hektarų žemės. Juozas norėjo mokytis. Baigęs keturias Šiaulių gimnazijos klases, 1911 m. išvažiavo į Rusiją, dirbo vaistinės mokiniu Kaukazo, vėliau Maskvos vaistinėse. Vaistinės mokinio darbas buvo beveik vienintelė galimybė neturtingiems Lietuvos jaunuoliams įgyti profesiją ir siekti aukštojo mokslo.
Po trejų metų mokinio praktikos, per kurią vaistinės savininkas mokiniui duodavo išlaikymą, o vėliau mokėdavo ir nedidelę algą, J. Valančius prie universiteto baigė vaistininkų padėjėjų kursus, išlaikė egzaminus ir gavo vaistininko padėjėjo pažymėjimą. Dirbdamas Maskvos didžiausioje K. Kereino vaistinėje farmacininku, studijavo Maskvos universitete farmaciją, 1917 m. gegužės 27 d. jį baigė ir gavo provizoriaus diplomą Nr. 3544. Diplomą pasirašė Maskvos universiteto rektorius N. Metropolskij.
Prasidėjus Rusijos revoliucijai 1918 m. grįžo į Lietuvą ir įsidarbino Šiauliuose provizoriaus K. Kazlausko vaistinėje. Tačiau dirbo neilgai.
1919 metais stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, nes reikėjo apginti iškovotą Lietuvos nepriklausomybę nuo bolševikų, lenkų ir bermontininkų. Kaip specialistas buvo paskirtas į Kauno karo ligoninės vaistinę, o po metų – Centrinio karinio vaistų sandėlio vedėju. 1921 m. liepos 8 d. Juozas Valančius buvo paskirtas Karo sanitarijos skyriaus farmacijos dalies viršininku.

Vaistinė Šiauliuose
1924 m. J. Valančius gavo leidimą įsteigti vaistinę Šiauliuose. Jis iš varžytinių nupirko brolių Nurokų namus Vilniaus g. 164, juose apsigyveno pats ir įkūrė vaistinę: pavadino ją „Naujoji aptieka“ (tuomet taip buvo priimta vadinti vaistines). Prieš tai buvo prašęs leidimo įsteigti vaistinę Panevėžyje, bet pasipriešino esamų vaistinių savininkai.
1924 m. Juozas Valančius vedė farmacininkę Sofiją Laikūnaitę, dirbančią K. Kazlausko vaistinėje.
J. Valančius buvo labai veiklus žmogus, jis norėjo plėsti savo profesinę veiklą ir kreipėsi į Sveikatos departamentą, prašydamas leisti prie vaistinės įsteigti laboratoriją „Galeniką“. 1925 m. kovo 28 d. toks leidimas buvo duotas, tačiau Šiauliuose jau veikė K. Kazlausko įsteigta laboratorija „Galen“ ir J. Valančius savo norų atsisakė.
1929 – 1930 m. Juozas Valančius buvo Šiaulių ligonių kasos direktoriumi.

Miesto burmistras
Sumanus, veiklus vaistinės savininkas greitai tapo žinomu žmogumi Šiauliuose. 1931 m. jis buvo išrinktas į Šiaulių burmistrus. Burmistru jis buvo net dvi kadencijas – iki 1938 metų.
Provizoriui Juozui Valančiui einant Šiaulių miesto burmistro pareigas, buvo atlikta nemažai miestui reikšmingų darbų.
Buvo įvestas vandentiekis ir kanalizacija, įsigyta elektros stotis, įvestas tarpmiestinis susisiekimas autobusais, pastatyta daug įvairių visuomeninių pastatų, iš miesto centro buvo iškelta turgavietė, išgrįsta daug miesto gatvių, sutvarkytas tvenkinys, Sukilėlių kalnelis apsodintas medžiais. Provizorius J. Valančius rūpinosi benamiais, beraščių mokymu, bedarbiams pagelbėti buvo sudarytas burmistro vadovaujamas žiemos komitetas, šelpė neturtingų šeimų vaikus maistu ir drabužiais.

Visuomenininkas
J. Valančius buvo aktyvus ir farmacinės visuomenės narys. Dar tebegyvendamas Maskvoje, jis priklausė 1917 m. gegužę įkurtai Lietuvių farmacininkų sąjungai, o 1918 m. sausio 7 d. įvykusiame visuotiniame jos narių susirinkime buvo išrinktas kandidatu į valdybos narius.
Grįžęs į Lietuvą J. Valančius tapo 1920 m. Lietuvoje įkurtos Lietuvos farmacininkų sąjungos nariu ir vienu pirmųjų jos pirmininkų, jos valdybos nariu, o 1931 m. įsteigus Lietuvos vaistininkų draugiją buvo jos nariu bei 1933 m. išrinktas į draugijos valdybą.
1935 – 1940 m. buvo Lietuvos vaistininkų draugijos Centro valdybos vicepirmininkas, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų vaistininkų sekcijos vadovo pavaduotojas.
Nuo 1924 m. Juozas Valančius priklausė Tautininkų sąjungai, buvo Šiaulių apygardos pirmininku. Taip pat priklausė Šaulių ir Lietuvos savanorių sąjungoms. 1932 m. susikūrus Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungai, provizorius J. Valančius išrinktas šios organizacijos Šiaulių padalinio pirmininku. Taip pat buvo miestų ir miestelių sąjungos valdybos, miestų sąjungos vicepirmininkas.
Už puikiai atliekamas Šiaulių miesto burmistro pareigas, kūrybingą darbą provizorius Juozas Valančius buvo apdovanotas Gedimino trečiojo laipsnio ordinu, 1925 m. – Lietuvos savanorių kūrėjų medaliu, 1935 m. – Latvijos ordinu už pagalbą Latvijos prezidentui, kai važiavo per Lietuvą ir Šiaulius, 1937 m. gavo ordiną „Artimųjų pagalba“ už pagalbą kovojant su gaisrais.

Kalinys
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, po poros mėnesių, t. y. rugpjūčio 21 d. J. Valančius buvo suimtas ir kalinamas Šiaulių kalėjime. Vaistinė buvo nacionalizuota.
Kaip rodo Lietuvos Ypatingajame archyve esanti J. Valančiaus byla, jis buvo kaltinamas priklausymu „kontrrevoliucinei“ Šaulių sąjungai, tautininkų partijai, kad tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, kad buvo Šiaulių burmistras, kad turėjo vaistinę ir namą, kad būdamas burmistru surinko apie 180 000 litų Lietuvos ginklų fondui, kad buvo Lietuvos karių savanorių sąjungos narys ir kasmet mokėjo 121 lito nario mokestį, kad buvo apdovanotas ordinais ir medaliais, kad gynė smetoninį režimą, kad 1939 m. kalbėdamas savanorių suvažiavime kvietė savanorius ginklu ginti Lietuvos nepriklausomybę.
Ši kaltinamoji išvada patvirtinta LTSR prokuroro pavaduotojo buvo išsiųsta Ypatingajam pasitarimui prie SSSR Vidaus reikalų komisaro. Prasidėjus karui, J. Valančius iš Šiaulių kalėjimo buvo išvežtas į Gorkio miesto kalėjimą. Nr. 1. 1942 m. rugpjūčio 14 d. Juozas Valančius Gorkio kalėjime mirė. Po jo mirties vis tiek įvyko J. Valančiaus teismas – Ypatingojo pasitarimo jis 1942 m. rugsėjo 16 d. buvo nuteistas 8 metams darbo pataisos lagerio.

Žmona
J. Valančiaus žmona S. Laikūnaitė-Valančienė 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremta į Altajaus kraštą. Po metų buvo perkelta į Jakutiją, į Leno rajono Turkuto gyvenvietę. Čia dirbo ambulatorijoje farmacininke ir medicinos seserimi. Vėliau, ligoninei išsikėlus į Saldyklėlio kaimą, į jį buvo išsiųsta ir S. Valančienė. Saldyklėliuose dirbo vaistinės punkte ir ligoninės procedūriniame kabinete medicinos seserimi.
Saldyklėlių ligoninės gydytoja-vedėja Čelkova išdavė charakteristiką, kur pažymėjo, kad Sofija Valančienė yra viena geriausių medicinos darbuotojų, jai daug kartų buvo pareikšta padėka. S. Valančienė iš spec. tremties buvo paleista 1956 m. gegužės mėnesį.
Grįžo į Lietuvą, apsigyveno pas savo sūnėną Vilniuje, savo vaikų Valančiai neturėjo. 1984 m. S. Valančienė mirė.

 

 
Straipsnių peržiūros
94615577
Į viršų