Iš „Laiptų galerijos“ Utenos kultūros centre surengtų parodų „Šiaulių Monmartro respublika 2015“ ir „Himnas kėdei“.
Kristinos LAIDAUSKAITĖS nuotr.
Laima TRUMPYTĖ
Prieš metus Šiaulių „Laiptų galerija“ pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su Utenos kultūros centru draugystę pratęsė rugsėjo 24-ąją, gražią rudens dieną, pristatydama uteniškiams dvi parodas iš savo fondų. Tai parodos „Šiaulių Monmartro respublika 2015“ ir „Himnas kėdei“.
Monmartriška dvasia mėnesiui
„Šiaulių Monmartro respublika“ supažindino su šiame Šiaulių festivalyje-plenere kūrusių dailininkų darbais. Į parodą gausiai susirinkusiems uteniškiams buvo įdomu išgirsti pasakojimus apie mūsų „penzeliuką“ Gerardą Bagdonavičių, nes būtent jam buvo skirtas šis pleneras.
Buvo kalbama apie pačią „Monmartro“ idėją, apie dailininkus kuriančius žiūrovų akivaizdoje, apie bohemišką Monmartro dvasią vyraujančią festivalio-plenero metu mūsų mieste.
Monmartras – tai ne tik vieta, tai būsena, gyvenimas meno apsupty. Parodos atidarymo metu kalbėjusi „Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė pasvarstė, kodėl šiauliečiai bent kartą per metus negali turėti tokios menų salelės ir kodėl ji negali būti pavadinta šiaulietišku Monmartru. Svarbu, kad žmonės pajustų laisvą, bohemišką „Šiaulių Monmartro respublikos“ aplinką.
Direktorė pastebėjo, jog pleneru nebandoma kopijuoti ar pakartoti Paryžiaus Monmartro, tiesiog norima sukurti jo dvasią Šiauliuose, nes gal tam Paryžiaus Monmartrui tik linksmiau, kad yra daug Monmartrų?
Utenos kultūros rūmų direktorė Asta Motuzienė džiaugėsi, kad monmartriška dvasia mėnesiui, nes tiek veiks paroda, persikelia ir į jų miestą. Į Monmartrą nukėlė ir drauge su šiauliečiais į Uteną atvykęs prancūziškų dainų atlikėjas iš Vilniaus Vygantas Kazlauskas.
Nesvarbu, kad dainos skambėjo prancūzų kalba, visi suprato, kad juose pasakojama apie mus, augusius mieste, klaidžiojusius gatvėmis, kiemais, besidžiaugusius pro šaligatvio plyšius besikalančiomis gėlėmis, o rudenį – paraudusiais šermukšniais, besižavinčius senamiesčio čerpių stogais.
Utenos dailės mylėtojai ilgai apžiūrinėjo šiųmetinio „Šiaulių Monmartro“ dailininkų darbus.
Visus domino olandų dailininko Harry Wlamings iš paveikslų susegta knyga, latvių dailės metro profesoriaus Aldžio Klavinš tapybiniai pasvarstymai, vilnietės Loretos Zdanavičienės nutapytas Gerardo Bagdonavičiaus poilsio hamakas, Ričardo Zdanavičiaus pietų stalas, prie kurio, be abejo, galėjo sėdėti pats „Šiaulių Penzeliukas“, vilniečio Aleksandro Vozbino obelys sode, šiauliečių tapytojų Marytės Ruzgytės, Vitos Žabarauskaitės ir Sigito Prancuičio, Gerardo Bagdonavičiaus portretai ir tas pats portretas šiauliečio skulptoriaus Kazio Bimbos įamžintas akmenyje... Visa paroda gražiai išsidėstė jaukioje Utenos kultūros rūmų parodų salėje.
Stebino nepaprastos kėdės
O paroda „Himnas kėdei“, Šiaulių „Laiptų galerijoje“ vykusi 2003 metais, įsikūrė Utenos kultūros rūmų lauko stiklinėje galerijoje.
Susirinkusieji stebėjosi, kaip dailininkui gali atrodyti tas paprastas baldas – kėdė ir kokiu žaismingu objektu ji gali tapti. Tarsi vaikiška pižamėle aprengta vilnietės Jūratės Mykolaitytės sukurta kėdė, kiek agresyvoka šiauliečio profesoriaus Vaidoto Janulio žvėrį primenanti kėdė, neatskiriamos šiauliečių Gražinos ir Virginijaus Šimoliūnų kėdės, išradingos šiauliečių Gražinos Arlauskaitės-Vingrienės, Audros Katiliūtės ir Kornelijaus Užuoto kėdės, jau išėjusių dailininkų šiauliečio Sauliaus Kuzmos ir klaipėdiečio Algirdo Kliševičiaus kėdės-kūriniai...
Atsisveikinant tiek uteniškiai, tiek šiauliečiai pasidžiaugė, kad užsimezgusi dviejų miestų meno įstaigų draugystė toliau tęsis ir plėtosis.
