„Kai muzika liejasi iš širdies, tai ji būtinai paliečia ir salėje sėdinčiųjų širdis“, – sako K. Valčiukienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Rugsėjo 30-ąją Chaimo Frenkelio viloje nuostabus renginys – dviejų profesionalių dainininkių rečitalis „Vakaro serenada“. Kameriniame ansamblyje „Ars Vivo“ dainuojančios Beata Smiltinikienė ir Kristina Valčiukienė (sopranai) nusprendė – jų muzikiniame bagaže apstu gražių duetų, todėl pats laikas juos padovanoti klausytojams. Moterys neslepia, jog dainuoti duetu – nelengva užduotis. Čia turi sugebėti parodyti ne tik save, bet ir neužgožti partnerio. Iki šiol su šia užduotimi puikiai susidorojusios dainininkės viliasi, kad ir pirmasis judviejų dueto koncertas nebus prisvilęs. „Mes jaučiame tas kartu plakančias širdeles“, – šypsosi jos.

Koncerto pabaigoje – debiutas
Klaipėdos universitete vokalo magistrantūros studijas baigusių ir be muzikos savo gyvenimo neįsivaizduojančių B. Smiltinikienės ir K. Valčiukienės keliai prieš trejus metus susikirto Šiaulių kameriniame ansamblyje „Ars Vivo“. Laikui bėgant profesionalių dainininkių muzikinė skrynia vis gausėjo – prikaupta tiek solo, tiek duetu atliekamų kūrinių. Kad jais sielą galėtų atgaivinti ir šiauliečiai, nuspręsta suorganizuoti pirmąjį asmeninį judviejų rečitalį.
„Kartu su labai šaunia savo kolege, puikaus balso savininke K. Valčiukiene pasižiūrėjome, kad turime nemažai duetų, kurie mums puikiai skamba. Taip pat turime ir solinių numerių. Pagalvojome, kad išeitų toks kaip ir mūsų asmeninis koncertas, vadinamas rečitalis. Žodžiu, paragintos mūsų meno vadovo Sigito Vaičiulionio nutarėme pamuzikuoti. Prie mūsų planuoja prisijungti ir styginių grupė. Radome ir progą – spalio 1 dieną minima Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena“, – apie tai, kaip gimė idėja surengti koncertą „Vakaro serenada“, pasakoja B. Smiltinikienė.
Koncerto metu skambės 15 įvairių epochų klasikinių muzikos kūrinių. Dominuojantis žanras – serenados. „Repertuaras labai įdomus, įvairus. Skambės visokiausių kompozitorių kūriniai. Manau, kad turėtų būti įdomu klausytojams“, – sako K. Valčiukienė.
Koncertas bus baigiamas romantizmo epochos kompozitoriaus Dž. Rosinio duetu „Regata Veneciana“. „Šis kūrinys – debiutinis. Atliksime jį pirmą kartą“, – tikina dainininkės.

Dainuoju, vadinasi, esu
Nors scena tiek B. Smiltinikienei, tiek K. Valčiukienei jau seniai ne svetima, prieš kiekvieną pasirodymą vis dar kirba jaudulys. Ypač tada, kai tenka atlikti naują kūrinį.
„Jeigu jau daugiau dainuotas kūrinys, tai tos baimės kažkiek mažiau. O jei naujas – tai jaudiniesi, kad kažko nepamirštum, nepadarytum blogai ir pan. Bet aš manau, kad jaudulys yra sveikas bruožas. Kiekvienas menininkas jaudinasi lipdamas ant scenos. Nes tu atsistoji prieš žmones, prieš publiką, tu jauti atsakomybę ir esi tarsi įpareigotas savo darbą atlikti gerai. Taigi, jaudulys visada lieka“, – neslepia B. Smiltinikienė.
Jai pritariamai linkčioja ir K. Valčiukienė, pabrėždama, kad prieš pasirodymus aplankantis jaudulys – lyg maloni bacila, kuri užkrečia visam gyvenimui, ir be jo gyventi būtų labai liūdna.
„Nepakartojami įspūdžiai lieka po kiekvieno koncerto. Dainavimas suteikia daug teigiamų emocijų tiek klausytojui, tiek pačiam atlikėjui. Įsitikinau, kad kai muzika liejasi iš širdies, tai ji būtinai paliečia ir salėje sėdinčiųjų širdis. Dainavimas man – gyvenimo būdas, nes dainuodama jaučiu, kad gyvenu“, – sako ji.

Pirmas, bet ne paskutinis
Dainavimas duetu – dainininkių teigimu, lyg pokalbis. Reikia mokėti ne tik kalbėti, bet ir girdėti. „Duetu reikia labai susidainuoti. Reikia labai jausti partnerį. Džiaugiuosi, kad mes su Kristina jaučiame tas kartu plakančias širdeles. Beje, kaip sako klausytojai, ir mūsų balsai dera“, – džiaugiasi B. Smiltinikienė.
Ar tai reiškia, kad „Vakaro serenada“ – pirmasis, bet ne paskutinis dueto koncertas? „Be jokios abejonės ne paskutinis. Abi norime dainuoti, abi dirbsime ir tikrai tai bus pirmas iš kažkelinto koncerto“, – žada koncerto kaltininkės.
„Duetu reikia labai susidainuoti. Reikia labai jausti partnerį. Mes su Kristina jaučiame tas kartu plakančias širdeles“, – džiaugiasi B. Smiltinikienė.