Netikėtai bet kurio iš mūsų pasiteiravus, ką reiškia žodžiai „alma mater“, paskubomis atsakytume, kad tai kažkas susiję su aukštąja mokykla. Tikslindami atsakymą, dar pridėtume, kad tai pagarbus universiteto, kuriame buvo studijuota, pavadinimas. Galbūt pridurtume, kad ši frazė, išversta pažodžiui iš lotynų kalbos, reikštų „maitinančioji motina“, kad ji pasaulyje paplito iš seniausio Europoje Bolonijos universiteto, įkurto 1088 m., šūkio – „Alma mater studiorum!“
Autorės archyvo nuotr.

Irena RAMANECKIENĖ

Keli klausimai „alma mater“ tema
Taigi aukštojo mokslo institucija studentus (lot. „studentis“ – uoliai dirbantis, besimokantis) maitina žiniomis, o to „maitinimo“ tendencijos beveik per visą universitetų gyvavimo istoriją buvusios gana kilnios. Pvz., tarpukario laikotarpiu studijos Lietuvos universitete buvo ne tik sėkmingo ir pakankamai turtingo gyvenimo, asmens pagarbos garantija, bet ir žmogaus kultūringumo rodiklis, buvo prielaida ką nors reikšminga sukurti savo šaliai...
Visai natūralus klausimas, koks gi „alma mater“ kaip „maitinančios motinos“ ryšys su Sibiru, kuris mums, lietuviams, siejasi su tremtimis ir nežadina jokių pozityvių asociacijų?
Glausčiausią atsakymą duoda lietuvių posakis „Gyvenimo universitetas“, sakomas tais atvejais, kai norima pabrėžti patirtį, ypač tą, kuri įgyta einant sunkiu, vargingu, sopulingu gyvenimo keliu.

Ką žinome apie tremtį?
Ką mes žinome apie tremtį, kaip bausmės formą, kai asmuo prievarta iškeldinamas ne tik iš savo namų, bet ir iš savo šalies, šiaulietiškai sakant, „ant visajaus“?
Represijų nepatyrusieji, matyt, į šį klausimą ne kažin ką išsamaus atsakytų. Tokią išvadą darau remdamasi dalies dabartinės mūsų visuomenės nuomonėmis, išreikštomis tikrovės neatitinkančiomis, tiesiog begėdiškomis replikomis, pvz.: „Jūs tremtyje gerai uždirbote, sugrįžote turtingi, todėl jums ir pensijos per didelės, ir kompensacijos be reikalo mokamos. Jūs negražiai darote, kad iš draugiškos mums valstybės reikalaujate atlygio, prisipažinimo, o dėl to mes turėsime už dujas mokėti brangiau“; „Pone, jeigu valdžia trėmė, vadinasi, buvote prisidirbę, be reikalo milicija netremtų“ („Sibiro Alma Mater. Ave, Vita!“, 2012)...
Kaip kontrargumentą tokiam nusiteikimui pateiksiu keletą faktų:
1940 m. birželio mėn., tik okupavus Lietuvą ir net nesant partizaninio pasipriešinimo, pasak Vytenio Rimkaus („Sibiro Alma Mater“, VI t., 2015), užsibrėžtas tikslas – apvalyti visuomenę „nuo komunizmui priešiškų elementų“, galinčių trukdyti „vieningai ideologinei komunistinei visuomenei sukurti“, būtent visiškai naujai – „tarybinei visuomenei“. Toliau V. Rimkus teigia: „peršasi mano tėvo Jaroslavo – tremtinio ir politinio kalinio – ne kartą sakyta nuomonė, kad čia nesą jokio komunizmo, o tik naujos formos rusiškasis imperializmas, siekiąs surusinti kaimynines tautas, kuris oficialiai Lietuvą vadinęs „iskono ruskaja ziemlia“, „Sieverno-Zapadnij kraij“.
1941 m. balandžio pabaigoje sovietų santvarkai galimai priešingai nusiteikę asmenys buvo suskirstyti į 10 kategorijų ir joms numatytos 3 rūšių represijos: 1) įkalinimas pagal teismo nuosprendį TSRS NKVD Vyriausios lagerių valdybos (sutrumpintai – GULAG‘o) sistemos kalėjimuose, t. y. spec. tremtis; 2) įkalinimas karo belaisvių stovyklose; 3) apgyvendinimas specialiose gyvenvietėse, prižiūrint NKVD.
1941 m. gegužės mėn. LTSR NKGB jau turėjo sudariusi orientacinius duomenis apie pagal įvairias kategorijas apskaitytus tremtinus asmenis ir jų šeimas. Tai: LR Prezidentas Aleksandras Stulginskis, Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis, visi ministrai, šimtai buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų nariai, žurnalistai, spaudos darbuotojai, mokslininkai, mokytojai, kunigai.
Taigi tremtimi pirmiausia siekta iš Lietuvos pašalinti okupacijai nepritariančius žmones, konfiskuoti jų turtą, pakeisti šalies socialinę ir tautinę sudėtį, asimiliuojant Lietuvą, įbauginti žmones, kad šie nesipriešintų sovietiniam režimui.
Pasak Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko Povilo Jakučionio, šiuo trėmimu traumuota Lietuvos visuomenė, nes „buvo nupjauta visa tautos ir šalies viršūnė. Prie Laptevų jūros prievarta buvo išvežtas visas elitas. Todėl dabar murkdomės ir negalime susivokti patys savyje. Daugybė žmonių nebesupranta nei pačios valstybės svarbos, nei pilietiškumo, nebeturime moralinių vertybių“.
1941-06-14 trečią val. nakties Maskvos nurodymu prasidėjo pirmoji masinė žmonių deportacija Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vakarų Ukrainoje, Vakarų Baltarusijoje ir Moldovoje. Ši data pavadinta „Gedulo ir vilties diena“.
1945 m. pavasarį, vos pasibaigus karui, į Rytus vėl pajudėjo ešelonai su tremtiniais.
1948-05-22 ketvirtą val. ryto įvykdytas didžiausias masinis Lietuvos gyventojų trėmimas, kurio metu gyvuliniuose vagonuose išvežta apie 40 tūkst. žmonių, iš jų – 10 897 vaikai iki 15 metų. Jie irgi buvo įrašyti į liaudies priešų sąrašus. Tremtiniai nugabenti į Sibirą, SSSR pietus ir kitas menkai tinkamas išgyvenimui vietoves.
1949 m. irgi vykdyti gausūs, liaudiškai vadinant, žmonių vežimai perpildytais ešelonais.
1950-09-19, remiantis SSSR ir LSSR Ministrų tarybų nutarimais, vyko ūkininkų trėmimai į Chabarovsko krašto Lazo ir Chabarovsko prie Amūro rajonus.
1951 m. spalio 2 – 3 d. pagal Vyriausybės nutarimą „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos SSR“ surengta represijų banga prieš kolektyvizacijai nepasidavusius ūkininkus, kurie nepanoro bendram vartojimui atiduoti savo užaugintų gyvulių, padargų, pastatų, grūdų... Šia tremtimi siekta greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją. Taip siekta galutinai sunaikinti žemę mylinčių, darbščių ūkininkų struktūrą. Antra, tai buvo kerštas pradėjusiam gesti antisovietinio partizaninio judėjimo dalyviams ir jų rėmėjams. Trečia, tai buvo kartu ir tautos gąsdinimas siekiant besąlygiško paklusnumo naujai ideologijai. Tremiamųjų sąrašus sudaryti buvo patikėta vietinėms administracijoms ir partijos komitetams. „Savieji“ buvo itin negailestingi tautiečiams, pažįstamiems, kaimynams... Net 4 215 šeimų (14 950 asmenų) buvo įvardyti buožėmis, nors daugiau nei pusė jų jau buvo grasinimais, bauginimais suvaryti į kolūkius ir jiems perleidę sunkaus darbo vaisius. Operacijai įvykdyti mobilizuota 15 tūkst. MGB darbuotojų, kareivių, karininkų, stribų bei 8 tūkst. vietinių aktyvistų.
Po Stalino mirties tremtiniams pamažu pradėta leisti grįžti į Lietuvą. Grįžtančiuosius okupantų valdžia, ypač lietuvių tautybės, Tėvynėje pasitiko itin priešiškai nusiteikusi: menkos galimybės prisiregistruoti, įsidarbinti ar mokytis, o buvusiuose namuose nauji šeimininkai tvarkosi.

Gal esame pakeliui į užmarštį?
Straipsnyje „Kodėl? Kur? Kam?“ („Šiaulių naujienos“, 2010 10 21) rašiau: „Tremtinių literatūra... Rezistentų dainos... Piešiniai... Kita šių žmonių rūsčią dalią liudijanti medžiaga... Apie tai garsiai prabilta pačiais pirmaisiais metais po šalies Nepriklausomybės atkūrimo. Skaityta, dainuota, dalintąsi įspūdžiais, mąstyta... Nespėjome gerai nė apsidairyti, euforija priblėso, kalbos pritilo... Net D. Grinkevičiūtės prisiminimų ištraukų neliko naujajame 2007 m. „Šviesos“ leidyklos išleistame chrestomatinio pobūdžio literatūros vadovėlyje“.
Būtina visiems pasidžiaugti, kad „Pagrindinio ugdymo bendrųjų programų“ projekto III variante (2015, kovas) šis akibrokštas taisomas: VII – VIII klasių koncentre numatyta per pamokas analizuoti D. Grinkevičiūtės prisiminimus; partizano Broniaus Krivicko „Apie laisvės kovą ir didvyriškumą“, „Partizanų maldas“... Į rekomenduojamos literatūros sąrašus įtrauktas R. Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“, Eglės Gudonytės kūrinys „Karta nuo Sibiro“, J. Ulinskaitės „Lemtingi gyvenimo posūkiai“... Visi šie kūriniai bus siejami su pamokose nagrinėjamomis temomis: „Jaunuoliai ribinėse situacijose“, „Asmens didvyriškumo ir patriotizmo išaukštinimas“ ir kt.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB) valdybos pirmininkas Vytas Miliauskas „Sibiro Alma Mater“ VI tome apgailestauja, kad „bendrojo lavinimo švietimo įstaigose nėra Lietuvos istorijos dalyko kaip tokio, t. y., mūsų tautos istorija moksleiviams atskiru kursu nedėstoma, nėra tinkamų tam istorijos vadovėlių. Ypač prastai nušviečiami paskutiniojo šimtmečio įvykiai.“
Taigi kyla trečias klausimas: „Gal buvome / esame pakeliui į 1940 – 1953 metų įvykių užmarštį?“ Tai jau probleminis klausimas, ryškėjantis daugelio Lietuvos piliečių pasisakymuose.
Atsakymas, matyt, toks: „Ir TAIP, ir NE“. Užmarštį pirmiausia tolina pavienių žmonių Lietuvoje, ir ne tik joje, iniciatyva.

Kaip suprasti frazę „ir ne tik joje“?
Ta tema leidinyje „Sibiro Alma Mater“ rastume ne vieną straipsnį ar atskirų fragmentų, tačiau atsakymą geriausiai būtų susieti su „Sibiro Alma Mater“ (Paantraštė – Post tenebras lux! Po tamsos – šviesa) aprašytu lietuvių kilmės amerikietės, gimusios ir užaugusios Mičigane, Rūtos Šepetys romanu „Tarp pilkų debesų“ („Alma litera“, 2011). Įkvėpta tėvo pabėgėlio pasakojimų ir remdamasi gyvais tremtyje ir gulaguose išlikusių giminaičių prisiminimais bei Lietuvos istorikų pateikta medžiaga, R. Šepetys anglų kalba sukūrė grožinei literatūrai priskiriamą romaną „Between gray shadows“, kuriame meniškai pasakoja apie pagrindinės veikėjos Linos ir kitų išvežtųjų tragiško gyvenimo „universitetus“ Sibire.
Lietuvos istorijos sibirietiška linija, pasak autorės, „šiurpina vakariečių odą“, tad iš daugybės žmonių likimų sukomponuotas romano tekstas iš pradžių buvo atmestas: leidyklos darbuotojai negalėjo patikėti, kad tai, kas aprašyta knygoje, atsitiko iš tikrųjų.
Šiandien žinoma, kad romanas „Tarp pilkų debesų“ išverstas į daugybę kalbų ir išleistas Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kt. Europos šalyse bei Australijoje, Brazilijoje, Kinijoje, Honkonge, Japonijoje, Korėjoje, Taivane, Tailande...
Dienraštis „New York Time“ 2011 m. R. Šepetys romaną „Between gray shadows“ įtraukė į vaikams skaityti reikšmingų knygų sąrašą. Knyga laimėjo Prancūzijos apdovanojimą ir paskelbta 2011 m. geriausiu romanu jaunimui. BNS 2011 m. duomenimis, knyga „Between gray shadows“ pateko į bestselerių sąrašą.
Ne vienoje informacijoje apie žaibišku greičiu per metus daugiau kaip 30 pasaulio šalių aplėkusį romaną pažymima: „Šita knyga įtraukiama į mokymosi programą, kad mokiniai galėtų susipažinti su sovietų okupacija per šią išgalvotą grožinę knygą“. Pačios R. Šepetys tikslas – „kad ji pastūmėtų žmones skaityti tikrus tremtinių atsiminimus“.
 

Autorės archyvo nuotr.