Keletą savaičių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje žodžiu ir rašytinių skelbimų pavidalu buvo viešinama žinia, kad rugpjūčio 27 d. šv. Mišiose bus meldžiamasi dėkojant Dievui už Lietuvos laisvę, kad tądien bažnyčioje „svečiuosis“ Fatimos Mergelė – Dievo Motina Marija.

Lietuvos laisvė ir Fatimos Mergelė? Koks tarp jų ryšys?

Fatima – miestelis vidurio Portugalijoje. Jo apylinkėse, siaučiant Pirmajam pasauliniam karui, 1917-ųjų gegužės 13 dieną trims 7–10 metų avis ganiusiems piemenėliams pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija. Pasirodymai kartodavosi kas mėnesį vis tą pačią dieną iki spalio 13-osios. Garsas apie šį stebuklą greitai išplito po visą Europą*.

Marija kalbėjo apie Pirmojo pasaulinio karo pabaigą, tačiau įspėjo, kad bus kitas – dar baisesnis. Kvietė melstis, kvietė atsiversti, kvietė atsigręžti į Dievą, kad būtų išvengta nelaimių. Per piemenėlius įspėjo žmones apie Rusijoje įsigalėsiančius Dievo priešus, kurie persekios krikščionis, jų vyskupus ir kunigus, naikins katalikų bažnyčias, daužys, pjaustys ir degins kryžius...

Trečioji žinia – apie pasikėsinimą į Popiežių. Tačiau ši pranašystė buvo paviešinta tik 2000 m. per piemenėlių Francisko ir Jacintos Marto beatifikacijos ceremoniją, t. y. po 1981 m. įvykių, kai buvo šauta į popiežių Joną Paulių II.

Taigi, į Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią nešama Fatimos Dievo Motinos statula simboliškai priminė daugiau kaip prieš 100 metų išsakytus Marijos raginimus vaduotis iš nuodėmių vergijos, melstis prašant Dievo pagalbos, kalbėti rožinį.

Fatimos Motina parapijiečių buvo pasitikta labai džiaugsmingai ir maldingai. Prie bažnyčios durų susirinkę adoruotojai, choristai ir kunigai su meile žvelgė į švelnius Fatimos Marijos statulos veido bruožus, čia pat  mintyse sau ir artimiesiems prašydami jos užtarimo ir Dievo palaimos. Dera priminti, kad pirmoji Fatimos Mergelės Marijos statula buvo sukurta pagal piemenėlių liudijimus, visa kita – tikslios jos kopijos.

Po sutiktuvių grįžę bažnyčion, parapijiečiai kartu su klebonu teol. lic. Sauliumi Paliūnu, su kunigais vikarais Jordanu ir Raimundu prie „viešnios“ Marijos kojų sudėjo savo prašymus, savo maldas, kad taika ir ramybė viešpatautų Lietuvoje, parapijoje ir kiekvienoje šeimoje.

Klebono ir kun. Jordano Urbono aukotose šv. Mišiose viltingai prašyta Dievo palaimos ir Marijos globos Lietuvai, melsta, kad jos žmonės nenutoltų nuo krikščioniškųjų vertybių, be kurių nesukursime gražesnio gyvenimo. Visi buvusieji bažnyčioje akimis ir mintimis glaudėsi prie Marijos ir šv. Mišiose išties pajuto begalinę Marijos meilę... Asmeniškai pajuto ramybę.

Per pamokslą akcentuota Marijos pagalba, mūsų šaliai pasukus laisvės keliu į Nepriklausomybę. Klebonas priminė nepaprastą tarptautinės katalikiškos TFP organizacijos** (jos nariai, pasidabinę raudonomis pelerinomis, atvežė ir bažnyčion iškilmingai įnešė Fatimos Dievo Motinos statulą) pastangas, kad mes turėtume Nepriklausomybę. Mat, garbindami Dievo Motiną ir tikslingai domėdamiesi jos apsireiškimais, minėtos organizacijos nariai žinojo apie Lietuvą iš stebuklingo Marijos pasirodymo Šiluvoje prieš 400 metų. Todėl, Lietuvai išsikovojus Nepriklausomybę, kurią pripažinti delsė Europos ir kitos šalys, o Sovietų Sąjunga paskelbė ekonominę blokadą, TFP pirmoji 1990 m. nedvejodama stojo Lietuvos pusėn už jos nepriklausomybės pripažinimą. Per 120 dienų 26 valstybėse po peticija, reikalaujančia pripažinti Lietuvos teisę į valstybingumą, surinko 5,3 mln. parašų. Parašai rinkti visuose žemynuose, ypač sureikšminant Marijos perspėjimus, išsakytus pasirodymo Fatimoje dienomis. Parašų paketai 1990 12 08 buvo įteikti TSRS prezidentui M. Gorbačiovui ir turėjo didelės reikšmės Lietuvos laisvės byloje.

Atgavus nepriklausomybę, TFP organizacija (Vilniuje yra jos Krikščioniškosios kultūros institutas, o Kelmėje – biuras) ir toliau teikia Lietuvai dvasinę bei metodinę pagalbą, ginant jų organizacijos pavadinime – TRADICIJA, ŠEIMA, NUOSAVYBĖ – išvardytas vertybes***. Kasmet TFP atstovai iš įvairių šalių dalyvauja Šiluvos atlaiduose, lanko parapijas, mokyklas, pensionatus, ligonines, ragindami melsti Dievo Motinos užtarimo, melstis už mūsų tautos dvasinį atgimimą, šeimų stiprinimą, katalikiškų vertybių ugdymą bei jų liudijimą savo gyvenimu.

Šios organizacijos nariai, kun. J. Urbono žodžiais tariant, – tai Dievo siųsti žiburėliai tamsiame pasaulyje, kurie apšviečia žmonių protus ir stabdo blogį, malda linki Lietuvai eiti ramybės keliu. Turime būti dėkingi šios organizacijos nariams, pasišventusiai keliaujantiems per parapijas, nešant Marijos žodį – MALDOS ir TAIKOS, kuriuos Ji išsakė kaip patarimą ir raginimą pasaulio žmonėms per Fatimos vaikus. Minėto kunigo nuomone, PTF misija – šventa misija, nes atlieka kilnų darbą: ji mūsų šeimas nukreipia santaikai ir ramybei, kurių taip šiandien reikia gyvenimui. Pasak kun. J. Urbono, turime visa širdimi dėkoti Fatimos Dievo Motinai, kuri kviečia šiandien melsti taikos ir ramybės supriešintam pasauliui, kuri ragina mus vertinti laisvę, krikščionišką šeimą ir taiką.

Fatimos Mergelė vien savo apsilankymu mūsų bažnyčioje kvietė susimąstyti ir klausti savęs: „Ar aš mykiu Dievą? Ar aš myliu Tėvynę, šeimą, laisvę? Ar aš kasdien dėkoju už viską, ką Aukščiausiasis man suteikė?“

Klebono Sauliaus Paliūno dėka itin nuotaikingas Švč. Mergelės Marijos išlydėjimas į Kauną rodo, kad mes, kaip Lietuvos dalis, esame gyvi savo tikėjimu ir troškimais. Parapijiečiai, sustoję kieme prie bažnyčios durų, giedojo garbės himną Švč. Mergelei Marijai ir, išleisdami Nepaprastąją viešnią, klebono pavyzdžiu mojavo rankomis, prašydami: „Marija, globok mūsų parapiją, mūsų Lietuvą ir vesk mus toliau laisvės, meilės, taikos keliu! Vesk prie savo sūnaus Jėzaus!“
---------------
* Įdomu tai, kad paplitus žiniai apie Marijos apsireiškimus, Portugalijos valdžia skubiai ėmėsi represijų. Vien už rožančių, kaip tikėjimo liudytoją, galima buvo atsidurti kalėjime. Mat, per apsireiškimus Marija ne vieną kartą ragino kasdien kalbėti rožinį. Vaikams teko iškęsti areštą ir tardymus. Marijos prašytą jos garbei pastatyti koplyčią ir ąžuolą, prie kurio apsireikšdavo Marija, ne kartą bandyta susprogdinti ir t. t.

** Šią organizaciją 1960 metais Brazilijoje įkūrė žymus katalikų veikėjas profesorius Plinio Correa de Oliveira (1908–1995), suvienijęs daug įvairių šalių geros valios žmonių, pasiryžusių padėti nelaimių ir vargo prislėgtiems žmonėms.

*** Tradicijos – visa tai, kas daro mus tauta: kalba, papročiai, tikėjimas. Kiekviena tauta, kuriai leido Dievas atsirasti, turi teisę į savarankiškumą, į išlikimą. Šeima – kiekvienos tautos egzistavimo pagrindas. Nuosavybė  – kiekvienos šeimos materialaus egzistavimo pagrindas. Organizacijos vėliava raudona su aukso spalvos liūto, pasirengusio kovai, simboliu. Didžiausias žmogaus priešas – nuodėmė.

2021 08 30 15

 
Straipsnių peržiūros
94560396
Į viršų