Šiandien, gyvendamas jau tryliktoje naujoje erdvėje – parapijoje bei tvarkydamas asmeninį VHS kasečių archyvą (kvepia tolima praeitimi!), kriokiančiame vidiake išgirstu profesoriaus A. P. Žygo balsą. Tiesa, jis kiek kitoks, nei tada, daugiau nei prieš 20 metų, filmuojant ir montuojant (jei šį procesą galima taip pavadinti), nei filmo premjeros su kukliomis vaišėmis metu ar rodant filmą sovietiniame teleekrane. Bet Profesoriaus mintys skvarbios ir šiandien – niekur nepublikuotos, viešinamos po beveik ketvirčio amžiaus ir lygiai po dešimties metų, kai A. P. Žygas jau pas Viešpatį. (Mirė 2011 m. gegužės 7 d. Saint Louis klinikoje (JAV). 2011 m. birželio 10 d. urna su kun. A. P. Žygo palaikais palaidota Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos požemyje-kolumbariume).
***
Taigi klausantis pažįstamo balso, pro akis praplaukia paskutinėmis kalendorinėmis 1994-ųjų dienomis matyta dvylikos aukštų sanatorija „Nemunas“. (Merdėti pradėjo maždaug 2007-aisiais; šiandien aptvertoje aikštėje lyg po karo: pastato langai išdaužyti, durys praviros, jokios gyvos dvasios). Tuomet „Nemuną“ šturmavome per šimtas jaunųjų ateitininkų iš visos Lietuvos – atvykome į Moksleivių ateitininkų sąjungos Žiemos akademijos sesiją. Važiavome autobusais, kruopščiai tuometinėse autobusų stotyse išstudijavę tarpmiestinių maršrutų valandas, kad laiku ir vietoje pradėtume nuotykį. Visus vienijo kelionės dvasia!
Tais metais man buvo 16-ka! Jau mokiausi vairuoti automobilį, tėvui sėdint šalia! Kiekvieną savaitę susitikdavau su ateitininkijos bendražygiais pirmadieniniuose pokalbiuose / seminaruose. Lankiau mokyklinius būrelius ir kitaip prasmingai švaisčiau paauglišką laiką. Nuo mažens traukė intelektiniai užsiėmimai, tik jų maža buvo tuometiniame gamyklų bankrotų mieste – Panevėžyje. Tad savarankiška kelionė Aukštaitijos vaikinui į Druskininkus buvo nemažas iššūkis!
Tuometinė „Nemuno“ sanatorija atrodė įspūdingai. Pastatas stebino didumu: erdvūs holai, susitikimų salės, milžiniška valgykla, maisto kvapu priminusi mokyklos valgomąjį...
Ateitininkai – 1911 m. įkurta lietuviška katalikiška jaunimo organizacija, kurią sudarė mokiniai, studentai ir mokslus baigę buvę jos nariai. Lietuvoje ateitininkams iki 1940-ųjų vadovavo Pranas Dovydaitis, Stasys Šalkauskis, Kazys Pakštas, Pranas Kuraitis. Moksleivių ateitininkų akademijos, kurių tikslas – ugdyti sąmoningą, pilnavertę, atsakingą ir veiklią asmenybę, Lietuvoje pradėtos gaivinti maždaug apie 1980-uosius, o sistemingi užsiėmimai rengti nuo 1990 metų.
Ateitininkų akademijos visuomet buvo kupinos įdomių paskaitų / mokslinių tyrinėjimų analizės ir mąstymo kontekstų. Akademija kviesdavo talentingiausius visos Lietuvos mokinius į savotišką tikėjimo sklaidos, krašto pažinimo ir kultūros plėtros mokyklą.
1994-ieji Lietuvai buvo sudėtingo laikotarpio ir nežinomybės metas: trūko visko – aprangos ir maisto, darbo vietų ir loginio mąstymo, drąsos būti ir teisingo ateities pasirinkimo... Kai tu – dešimtokas ir vos keletas metų, kaip Lietuva laisva, (ne)ribotose smegenyse ir pakankamai ribotoje tuometinėje šalies politikos ir ekonomikos perspektyvoje sukosi pačios įvairiausios minčių mintys.
Tuometinės akademijos leitmotyvu buvo prieš metus, t. y. 1993-aisiais, Lietuvoje apsilankiusio popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai: „Būkite... mylintys laisvę, kaip sąžinės išmėginimą, pasišventę darbui, trokštą prisiimti atsakomybę.“
***
Ne paslaptis, kad mūsų dienos akademijoje kunkuliavo pripildytos įdomių lektorių paskaitomis, dar žvarbesnėmis diskusijomis, talentų vakarais, aktyviu poilsiu... Nuo ryto iki vakaro protinis darbas žaižaravo perteikiamomis aktualiomis temomis, mokymasis sprogdino smegenis... Žygiavimas Druskininkų miesto gatvėmis atvėrė kitokį – praktinį krašto pažinimą.
Dalį tuometinių lektorių teko sutikti vėliau – kitose studijose, seminaruose, paskaitose... Tai – filosofas Tomas Sodeika, kun. Robertas Grigas (1987 m. slapta įšventintas į kunigus), istorikė Genovaitė Gustaitė, tyrinėjusi arkivyskupo pal. Jurgio Matulaičio (1871–1898–1918–1925–1927) asmenybę ir dar sykį susitikta 2017 m. prieš pat jos mirtį Kamajų bažnyčioje (devynerius metus čia tarnavau iki naujojo paskyrimo Utenos rajone), gydytoja Nijolė Liobikienė, be kurios ir šiandien nepraeina nė viena šeimos peripetijų gvildenimo tema ir kt.
Visi nekantravome sutikti JĮ – Arvydą Petrą Žygą, ateitininkijos Lietuvoje atkūrėją, LAF pirmininką, Vytauto Didžiojo universiteto profesorių (g. 1958 m Čikagoje, Antrojo pasaulinio karo emigrantų į JAV šeimoje). Aukštas, išvaizdus, komunikabilus antropologas ir kultūros tyrinėtojas priminė aukščiausios klasės lyderį, o paskaitos – skrydį į kosmosą! Akcentuodamas mokslo įžvalgų ir Bažnyčios mokymo sąsajas, nardė darnos ir galimybių, kaipo perspektyvų, it giliausio vandenyno vandenyse. Tad suvokti jo mintį iki galo buvo neįmanoma misija. Atvykęs iš Amerikos (tuo metu ji buvo mūsų vaizduotėje trokštama, bet neišsipildžiusių svajonių šalis).
Ateitininkijos atkūrėjas žongliravo kultūrų skirtybių aktualijomis ir skatino mus, posievietinius mokyklinukus, suvokti ir širdin priimti tautą, kalbą ir laisvę kaip vertybę. Kalbėjo paprastai, bet itin giliai, įtaigiai. Nesijautė žiūrįs į mus iš aukštybių – gerbė kiekvieną skurdžiais rūbeliais apsivilkusį moksleivį. Įdėmiai klausėsi mūsų nuomonės (jei moksleivišką kalbėjimą galima taip pavadinti!), diskutavo, drąsino ir kvietė kūrybiškai žvelgti į visus iššūkius.
Išvykę iš Druskininkų ir toliau tęsdami moksleivišką misiją, mes, anos ateitininkų sesijos dalyviai, kartkarčiais dalijomės Profesoriaus straipsniais, kopijuodami juos paprastais kopijuokliais, kurių rasti miesto erdvėse buvo didelis atsitiktinumas.
***
Dar kartą prof. Arvydą Petrą Žygą sutikau būdamas 18-os, t. y. 1996 m. įstojęs į tuometinę Kauno tarpdiecezinę (tarpvyskupinę) kunigų seminariją. A. P. Žygas mums buvo ir dėstytojas, ir klierikas, ir studentas, ir bičiulis.... Jis buvo iš ten – iš Amerikos. Jis – Ilinojaus universiteto (JAV) profesorius, sutikęs dėstyti ir VDU, ir mums, Kauno klierikams.
Įgijęs drąsos tuometinėje Kauno seminarijoje ir šviežiai grįžęs po studijų Austrijoje bei gavęs iš krikštamotės Linos vyro Gedimino atliekamą, nebenaudojamą ne pirmos jaunystės videokamerą, įnikau viską filmuoti. Pats tokios prabangios prekės įsigyti neišgalėjau... Prabanga buvo ir fotoaparatas. Jį dovanų gavau iš tuometinio Miežiškių klebono Kosto Balsio, kuris pastebėjo mano polėkį paveiksluoti. Žinoma, fotografavimas apsiribojo įsigytų foto juostelių kadrų skaičiumi, o ir pačių nuotraukų gamyba atsiėjo nemenkus pinigus. Be to, vaizduotės skrydžius, minčių lėkius ribojo ir kišenėse švilpaują vėjai.
Vos įkopus seminarijoje į antrąjį filosofijos kursą, galvoje kirbėjo mintis – kurti filmą apie seminarijos aktualijas: kalbinti mylimiausius dėstytojus, dvasios tėvą, klierikus, linkusius į meną, muziką, poeziją ir pan. Reikėjo sugalvoti koncepciją (tuo metu tokio žodžio nežinojau), atrinkti kalbinamuosius, pasirinkti žymių žmonių citatų užsklandoms, apžvelgti erdves filmavimui, aprėpti maksimaliai viską, ką talpino tuometinė seminarija, nuo 1996 metų iš esmės pakeitusi savo veidą ir jokiais pavidalais neprimenanti V. Mykolaičio-Putino dramos, aprašytos „Altorių šešėly“... Reikėjo rūbų, grimo, operatoriaus, scenarijaus...
Filmas „Mūsų bendruomenėje“, trukęs beveik dvi valandas, sumontuotas dviem videomagnetolomis. Tokia reali situacija šiandien primintų viduramžius, dar labiau – akmens amžių. Antra vertus, kuo prastesnė situacija, tuo daugiau adrenalino kurti / planuoti, įgalinti erdvės ir minties raišką.
Filmo pabaigos dalyje, pavadintoje „P. S.“, kalba prof. A. P. Žygas. Toks paprastas ir labai įsisavinęs jam suteiktos naujos klieriko realybės, kai susipina antropologija-chemija-biochemija bei visi įgyti moksliniai titulai. Nes 1981 m. Čikagos Ilinojaus universitete buvo įgijęs antropologijos ir chemijos mokslų bakalauro laipsnį, 1983-aisiais – biochemijos magistro laipsnį su medicininės antropologijos specializacija, o 1988 m. – Čikagos Ilinojaus universitete įgijęs filosofijos daktaro laipsnį. O čia jaunieji kūrėjai, įsiveržę į dėstytojo-klieriko erdvę, filmuoja... seminarijų tuštėjimą!
Gimus minčiai saviveikliškai kurti filmą (nepamirškite, kad kalbame apie 1998–1999 metus!), net negalvojome, kad tai – paskutinieji Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos gyvavimo metai, kad išaušus 1999 m. pavasariui, Vilkaviškio vyskupijos klierikai persikels į atkurtą seminariją Marijampolėje (bandymas ilgai nesitęsė – po vienos studentų laidos seminarijos, kaip tokios, buvo atsisakyta), Panevėžio ir Vilniaus seminaristai skries į naujai pastatytą Šv. Juozapo titaniką, šiauliečiai, kaip ir kauniškiai, liks Kaune – pačioje senamiesčio širdyje.
Pirmasis atkurtusios Nepriklausomybės dešimtmetis buvo neišsipildžiusių svajonių, nepažabotų užmojų ir šiek tiek nelogiškos bei nepamatuotos ateities laikas – išgyvenę antrąjį, o tuo labiau trečiąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, įvertinome, kaip traukėsi seminarijų kursai stojančiųjų skaičiumi, iš kelių dešimčių įstojusiųjų į pirmą kursą finišą pasiekdavo tik keli, o ir studijų laikas, ir formacijos laikotarpis, ir būsimas ilgas (ne)laimingas gyvenimas kunigaujant vis labiau įgaudavo skirtingų poskonių.
Filmo pabaigos „P. S“ dalyje prof. A. P. Žygas turi laiko kalbėti kiek nori: jo neklausinėja joks žurnalistas, neuždavinėja trafaretiškų (iš vidurinės mokyklos atsineštų) klausimų, režisierius nepertraukinėja, leidžia pasisakyti-išsisakyti-pasakyti...
Iš šniokščiančios videojuostos malonu girdėti pasikartojančius a-a-a-a garsus (juk amerikietis!). Gera mintyse atgaminti bendravimo metu įžvelgtą Jo jautrumą kalbai, minties raišką ir nerimą seminarijos tuštėjimo tema...
***
Dar sykį pastebėsiu – Jo mintys, išsakytos filme, aktualios! Dėmesio: 1999 metų pavasaris... (sic!):
„...Dabar seminarijoj išgyvenam tokį laikotarpį, kuris gali būti įvairiai vertinamas. Atsimenate, yra toks Jono Avyžiaus romanas ,,Sodybų tuštėjimo metas“, pasakojantis apie liūdnąją Lietuvos kaimo istorijos baigtį... istorinę mūsų tragediją. Kažkas panašaus dabar vyksta ir su mūsų seminarija – pabaigties metas. Istoriškai Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija, kuri daugelį dešimtmečių, kaip vienintelė institucija, ruošė kunigus visai Lietuvai, dabar baigiasi. Jau netrukus Kauno kunigų seminarijoje liks tik Kauno ir Šiaulių vyskupijų seminaristai...“
„...Ir kaip parašyta kanonuose, kiekviena vyskupija turės savo seminariją... Vilniuje mokysis Vilniaus arkivyskupijos, Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupijų klierikai, Telšiuose – Žemaitijos studentai. Nuo šių metų (1999 m. rudens!) atsikurs Vilkaviškio seminarija, gal kada nors ir Seinų krašte bus atkurta seminarija, kai Punsko-Seinų kraštas vėl prisijungs prie Lietuvos...“
Be abejo, Profesorius dėl Punsko ir Seinų pajuokavo. Jis mėgo juokauti – didis žmogus juokauja, bet niekada nesišaipo, nesityčioja. Jis suvokė antropologinę dimensiją, kad, ištrūkę iš 50 metų juodumos, mes galime kai ko nesuprasti... Buvo atsargus.
A. P. Žygas nedramatizavo merdinčios seminarijos: „...Iš tikrųjų, kiekviena (už)baigtis – taip pat yra ir nauja pradžia. Mąstome, kokia bus Bažnyčia Lietuvoje ateityje, kokia yra kunigijos ateitis mūsų krašte ir, galop, planetoje...“
Filmas „Mūsų bendruomenėje“ kurtas XXI a. išvakarėse, tais laikais, kai vienybė buvo esminė tuometinio laikotarpio paradigma, svarstant apie kunigiją kaip tokią.
„...kunigija reprezentuoja visą Bažnyčios esmę – pagrindinę struktūrą, bažnyčios mikroformą, kuri kupina būdų, ieškant suvienytos ir vieningos raiškos ir misijos.... Todėl skirtingose seminarijose rengiami būsimieji kunigai nepažins vienas kito“, – tai Profesoriaus įžvalgos, išsakytos jau pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais.
Matydamas skirtingas pasaulio seminarijų patirtis, A. P. Žygas filme pateikia Čikagos arkivyskupijos pavyzdį – didžioji milijoninio miesto gyventojų dalis yra katalikai, o seminarija – tik viena, nes tarpdieciškumas yra esminė vienas kito pažinimo būsena.
Po daugelio metų lankiausi toje Profesoriaus minėtoje seminarijoje. Gilinausi į studijų programas. Didžiausioje keliolikos hektarų ir -niolikos pastatų apsuptyje suvokiau – ne dauguma esame išskirtiniai, o vienybėje kaipo kumštyje! Už šią Čikagos seminarijos atvertų durų (stažuotės) patirtį esu dėkingas kursiokui – kunigui, teologijos mokslų daktarui Gediminui Jankūnui (dabar Krekenavos bazilikos rektoriui, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonui, Vadaktėlių bei Upytės parapijų administratoriui), kuris svarų vaidmenį atliko ir filme „Mūsų bendruomenėje“, atrasdamas seminarijos rūsius, užduodamas išmintingus klausimus dvasios Tėvui Leonui Povilui Zarembai SJ Kauno kunigų seminarijos tuštėjimo metu.
Man išvykus teologijos mokslų semtis į Vilnių, jis 1999–2003 m. mokėsi Čikagos Mundelein kunigų seminarijoje-universitete. Įšventintas į kunigus, padirbėjo Lietuvoje, o 2005-aisiais vėl grįžo į Čikagą ir gyveno čia, kol apgynė disertaciją.
1999-aisiais stažuotės tikslais aplankiau Frankfurto prie Maino kunigų seminariją. Filmo pabaigoje įterpti ir prof. A. P. Žygo žodžiai apie minėtą instituciją: „...Frankfurto kunigų seminarijoje yra ruošiami būsimi keturių Vokietijos vyskupijų kunigai, kurie aptarnaus daugiau nei 15 mln. katalikų...“
Būtina šį Profesoriaus teiginį palyginti su situacija Lietuvoje, kurioje, artėjant 2000 metams, gyveno per 3 mln. gyventojų (katalikais save laikė per 80 proc.) ir kurioje tuo metu buvo atkurtos / įsteigtos / įkurtos net penkios seminarijos. Maža tauta po penkių dešimtmečių vergijos tokiu būdu norėjo atsitiesti ir pasijausti žmonėmis. Įdomu ir tai, kad šiandien, praėjus trims dešimtmečiams po atkurtosios Nepriklausomybės, kelioms dešimtims klierikų priverstiniu būdu reikia baigti net tris seminarijas: pradėti Telšiuose, filosofiją pažinti Kaune, o teologijos mokslus užbaigti Vilniuje. Prabangai ribų nėra!
***
Paskutiniuose filmo „Mūsų bendruomenėje“ štrichuose Profesorius kalba apie kunigijos vienybę. Mat, atvykęs iš laisvo pasaulio, pirmiausia pastebėjo konkurenciją / varžymąsi / rungtyniavimą. Šiuos procesus įvardijo antropologiniais terminais – pagrindė juos. Paskaitų metu išryškino vienybės svarbą, kaip Dievo meilės sklaidą labai pasimetusiems tuometiniams žmonėms. Dėstytojas – klierikas1) kalbėjo apie liudijimą kaip Dievo meilės sklaidos pagrindinį aspektą: Jėzaus mokinystės esmę.
„...Mes, kaip esantys ar būsiantys kunigai ir krikščionys, vartojame žodį MEILĖ. Tačiau atvykus iš kito pasaulio, stebint gerą dešimtmetį situaciją Lietuvoje, meilės raiškos kelias – liūdnas: bendra žmogiškoji tendencija, būtent, skaidymąsis (ne vienybė!) ar konkuravimas (kaip lenktyniavimas) yra meilės priešprieša. Individualistinė filosofija ir tendencijos, kurios Lietuvoje egzistuoja, yra visuomenės ir kunigijos skaldymąs(is). Gyvenant Amerikoje, niekuomet nekilo klausimas, kad katalikų kunigai Bažnyčioje gali nemėgti vienas kito, kad, būdami apdovanoti skirtingais talentais, tarpusavyje konkuruotų... Mane, kaip asmenį, ugdė kunigai-tėvai jėzuitai, kurių centras buvo Čikagoje. Vasaros metu važiuodavome į lietuvių namų pranciškonų ar marijonų stovyklas, kuriose vykdavo graži literatūrinė-akademinė veikla. Lankėmės amerikiečių privačiose katalikiškose vienuolių gimnazijose, pas dominikonus, pranciškonus ar jėzuitus. Klausėmės kunigų, kurių vidinis ir išorinis liudijimas reiškėsi vienybe. Atvykus į Lietuvą, pribloškė kitokia kunigų tarpusavio bendravimo tendencija, kupina nesitaikymo, konkurencijos, pavydo... Ir vienuolijose, ir tarp vyskupijų! Kalbantis su bičiuliais Italijoje ir kitose šalyse, man buvo paaiškinta: „Žinai, broli, tai – Europos problema!“
Profesorius A. P. Žygas, vos tik atvykęs į Lietuvą, bemat perprato europinę situaciją. Nors jau susiformavęs europinis dalies dvasininkų konkuravimas buvo skausmingas, dėstytojas tai aiškino, kaip daugelio istorijos dešimtmečių priespaudos rezultatą. Būtent, neleidimas būti vienybėje, persekiojimas, net žudynės po kelių dešimtmečių atsisuko prieš visuomenę. „Netinkama Kristaus Evangelijos sklaida yra pirmųjų Nepriklausomybės dešimtmečių ir dabarties laiko vaisių valgymas, kurio procese labiausiai stinga vienybės, kaip kunigiškosios patirties pamato. Todėl norisi cituoti šv. Rašto žodžius, kurie filmo pabaigoje sudeda „taškus ant i“ visoms kalbėjusiųjų išsakytoms mintims: „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3,18).
„P. S.“ filmo dalyje pašnekovas linki atsisakyti konkurencijos ir lenktyniavimo nuodo. Jis ragina panirti į akademinę veiklą visu kūnu ir siela, kad skirtumais plėstų vieni kitų akipločius ir smegenų vingius. Dalytis sėkme ir sumanumu – tai laimėjimas, kuris ves į vienybę ir sutarimą, kokybiškai skelbiant Evangeliją nūdienos žmogui, kad skirtingų kartų kunigai, baigę nevienodas studijų programas, šimtu procentų įvykdytų pastoracinę Vatikano II Susirinkime aptartą misiją.
Kol esame turtinga tauta ir vis dar neskaičiuojame parapijos žmonių finansų (ilgai taip nesitęs!), svarbu gauti esminius pamatinius akademinius mokslo pagrindus, nes kelioms dešimtims šiandienos klierikų svarbu būti ne raidės, o dvasios būsima dvasininkija. Seminarija gali parengti būsimą kunigą mąstyti, tačiau, pasak prof. A. P. Žygo, mylėti neprivers. Meilė pašaukimui ir misijai ATEINA IŠ PATIES ŽMOGAUS. Seminarija, kaip meilės mokykla, perpinta pačiomis tobuliausiomis studijomis, savo praktika išsiskleis realiame parapijiniame / sielovadiniame veikime, kuriame galima sutikti visus ir kiekvieną, teikiant sakramentus ir dvasinę pagalbą, bet neretai ir slystant valdiška „man nepriklauso“ pagunda (ne)veikti.
Filmo pabaigoje jo Apibendrintojas vis dar viliasi, kad kažkada bus daugiau kokybės nei kiekybės ir kad šio laikotarpio būsimi kunigai – dabartiniai klierikai – priims naujus iššūkius, apie kuriuos, aš, gimęs giliame sovietiniame režime, net nepagalvojau 1996-ųjų rudenį, kai lygiai prieš ketvirtį amžiaus peržengiau tuometinę Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Tada nebūčiau nė įsivaizdavęs, kad po dešimties studijų metų vis dar reikės kovoti su KPD (Kultūros paveldo departamentu, kuris saugodamas viską, nieko nebesaugo), kad reikės kur kas dažniau ir ilgiau sustoti prie statybos-vadybos-raštvedybos problemų nei rūpintis sielovadiniais barais, kad neturėsiu teisės susirgti...
Neįsivaizdavau, kad negalėsiu krikštyti ir tuokti tų katalikų, kurie sunkiai persižegnoja, kad laidojimo metu teks klausytis reinkarnacijos dvasia persmelktų kalbų, kad teks dalyvauti tuštučių supermamyčių diskusijose apie nieką ir pan.
Ilgai stovėjau dabartinėje Druskininkų Laisvės alėjoje – žvelgdamas į „Nemuno“ sanatorijos atvirus langus, ir suvokiau, kaip svarbu, kai ŽMOGUS kalba apie žmogų. Kas žino, gal tai Dievo balsas?
Straipsnio P. S.: kai užkabins naujas užuolaidas renovuotoje Nemuno sanatorijoje, būtinai užsuksiu į lauko terasą išgerti kavos ir prisiminti Didį Žmogų – Profesorių kunigą Arvydą Petrą Žygą. Gerdamas kavą, kaip visuomet – kontrastuosiu antropologinėmis temomis, nes tai prilygsta skrydžiui į mėnulį.
***
1) Tik 1988 m., Čikagos Ilinojaus universitete įgijęs filosofijos daktaro laipsnį, jis pirmą kartą galėjo apsilankyti Lietuvoje. Pagal mokslinių mainų programą buvo pakviestas į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą.
1989–1993 m. dėstė antropologiją ir biochemiją Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1990 m. suteiktas asocijuoto antropologijos profesoriaus vardas. 1989–1993 m. vadovavo VDU antropologijos katedrai, ėjo dekano pareigas. 1993 m. už indėlį į atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos kultūrą jam buvo suteikta S. Šalkauskio vardo premija.
1990 m. įstojo į Jėzuitų naujokyną. 1993–1994 m. studijavo jėzuitų formacijos centre Genujoje (Italija) bei atliko klinikinę praktiką Turino Šv. Kotolengo ligoninėje.
1995 m., grįžęs į Čikagą slaugyti sunkiai sergančios motinos, to miesto Lojolos universitete pradėjo studijuoti teologiją.
1996–1999 m. lygiagrečiai studijavo ir Birmingemo (Didžioji Britanija) Meriveilo instituto Teologijos fakultete.
Patariant Kauno kunigų seminarijos rektoriui, siekdamas įgyti tinkamą kunigo šventimams formaciją, grįžo į Lietuvą.
1996–2000 m. studijuodamas Kauno seminarijoje, įsitraukė į būsimų kunigų sielovadinį ugdymą. Teologijos magistro laipsnis suteiktas Vytauto Didžiojo universitete.
2000 m. birželio 29 d. priėmė kunigo šventimus ir buvo paskirtas Kauno arkikatedros bazilikos vikaru; po poros mėnesių paskirtas Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu (dirbo 6 m.).
1996–2006 m. VDU ėjo antropologijos asocijuoto profesoriaus, o 2000–2006 m. pastoracinės teologijos asocijuoto profesoriaus pareigas, skaitė paskaitas. 2000–2006 m. taip pat ėjo Kauno medicinos universiteto kapeliono ir vizituojančio antropologijos profesoriaus pareigas. 1997–2006 m. buvo ir Kauno psichiatrijos ligoninės kapelionu, patarnavo seserims kazimierietėms Pažaislyje ir seserims kotrynietėms Kaune.
Redagavo žurnalą „Ateitis“. Aktyviai dalyvaudavo pasaulio lietuvių kongresuose. 1976–1982 m. drauge su prof. Marija Gimbutiene lankydavosi Punsko krašte, užrašinėjo liaudies dainas, fotografavo vyresnio amžiaus Punsko-Seinų-Suvalkų krašto lietuvių dainininkes.
2006 m. išleistas į teologijos daktaro studijas JAV. 2006–2007 metais dirbo vikaru Čikagos Švč. M. Marijos Gimimo parapijoje, ypatingą dėmesį skirdamas lietuviams emigrantams. 2007 m. kaip kapelionas patarnavo Vargdienių seserims Putname ir tęsė studijas.

Prof. A. P. Žygas filme „Mūsų bendruomenėje“. L. Buzėno nuotr.



