Mūsų įkyrios ir naivios tikrumos, mūsų klampiosios kasdienybės vizualioji, ekspresyvioji painiava, mus pačius medijuojanti įkyrioji vizualizacija, traumuota ir stigmatizuota vizijų palyda – tai įkalinančiu raizginiu, dirbtiniu įsišaknijimu, rizoma virstanti linijinė tikrovė, jai suprasti, ją paaiškinti prireikia piešinio galios. Tokios piešinio galios, kuri nuveda ir nepaklaidina galios žaidimus žaidžiančioje konvencionalioje painiavoje.
Neišvengiamame ir tik šauksmu virstančiame retorinės atskirties triukšme, išderintame, padrikame bendrijų ir bendrysčių klaike, didinimo ir artinimo, draiskanotų, pleišėjančių isterijų maskarade, visur juntama vienokia ar kitokia neaiški linija. Tiesiogiai nesuprantama, ne iš karto įvaldoma, trūkio ar trūkumo, draiskanota, traiškoma linijavimo raida. Išnarinta, panardinta į perteklingus srautus linija. Visas tas linijas surasti, visai tai suprasti reikalinga kitokio pobūdžio, kitokį tempą ir kitokią intonaciją turinti įtakingo piešinio linija, atspari linija. Tokia linijos atspara, tokia jos atrama, tai ji įveikia visas kompozicines griūtis. Popierinis piešinys komentuoja, jis traktuoja linijinio pasaulio kintamumą. Jis priima ir suvaldo svaigias vizualinės griūties akimirkas.
Inos Budrytės paroda „Piešiniai“ iš karto keliomis skirtingomis kryptimis mus įsuka į jos pateiktą pieštinės ekspresijos verpetą. Bet toks piešimas yra sąlygotas kelių skirtingų vizualinių ketinimų. Jos autoriniai piešiniai mus įveda į skirtingos polemikos plotmes.
Viena iš tų plotmių – tai vizualinis ginčas, pieštinė diskusija su dominuojančiais abstrakčios ekspresijos diskursais. Čia pati autorė, pasitelkdama skirtingas technikas, rodo, demonstruoja ir koreguoja abstrakčios raiškos galimybes. Šalia tokios, tiesioginės tapybinės-technologinės polemikos čia yra regimas ir kitoks polemikos laukas.
Kitas tapybinės polemikos laukas – tai mediatyvios socialinės ekspresijos aporijos. Painios, įtakingos, pasmerktos nesibaigiančiai plėtrai pažeistos tikrovės linijos, jos yra autorės varijuojamos ir nuvedamos, nukreipiamos visai kitomis linkmėmis. Ekspresyvieji ir intensyvieji vizualiniai naratyvai – juose autorė randa ir rodo kelią pieštiniu maršrutu. Jos pieštinis maršrutas, jos pasirenkamo piešinio strategija – tai pieštinė sukeistinimo ir pagreitinimo strategija.
Sukeistinimo strategija čia įtvirtinama neurotinės tankmės, psichotinės atskirties parafrazėmis. Neurotinių maršrutų tankmės, įkyrių išstatų, kreivų vizijų tankmės – tai pieštinio gyvenimo tirštumos. Eidama neurotinės linijos takumu, neurozės vizijų maršrutu ji savo piešiniu netikėtai pateikia kiek kitokią populiariosios neurozės versiją. Baugumo ir klaikumo klaidžiose intrigose ji randa įminimo, išsivadavimo liniją. Psichotinės piešinio raiškos plotmėse ji mus nuveda į atokias atskirties vietas ir vietoves. Iš tų užterštų vizijų, iš tų deformuotų fragmentų, iš tų kaukių ir grimasų netikėtai susikuria, atsiveria naujas išsivadavimo takas.
Pasakojančios, savo sakymo išraiška, savo linijos spalva pasisukančios, įmantrų pavidalo kontūrą apvedančios linijos. Mes čia regime tą mišrios technikos jungtį linijinio pasakojimo, ekspresyvaus liudijimo ritme. Atokiame ir nuošaliame, greičio ir įtampos, klampios jausenos, tarsi visiškai išderintame ritme. Tokiame linijiniame ritme, tokiose fragmentiškose įtaigiose išstatose ne viskas taip jau paprasta. Nes tokia vizualinė tapybinė intencija nėra nukreipiama į trikdymą-baugumą. Tokios tapybinės kompozicijos yra keleriopos nuotaikingumo parafrazės. Jos veda per tarsi visiems žinomus, medijuotus ir stigmuotus reiškinius, kur daug grasos, daug pasmerkimo. Bet kelis kartus pavaikščiojus šiomis linijomis atsiveria visai kita trauka, susikuria visai kitos įtraukimo formos. Vizualinė tapybinė trauka ir įtrauktumas tampa dar labiau komplikuotu dariniu, kai šiose groteskiškose, maskaradiškose, šauksmingose ištarmėse prasiveria nauja žaismė. Kai bauginančios, grimasiškos išstatos ima savyje plėstis visai kita linkme.
Įtampos linijos yra ne tik iškarpos iš privalomų ir neišvalomų socialinių kronikų. Jos tarsi turėtų labiau įtikinti, vizualiai įklampinti, paryškinti tą tarsi savaime suprantamą, vien negatyvų, tamsių akcentų perpildytą cikliškumą. Bet taip nenutinka, nes autorė savo atida, savo niuansuota pastaba netikėtai įtraukia į ekspresyvios, imituojamos, kartojamos, varijuojamos žaismės perteklių. Iš labai nežymių, lakoniškų išteklių, iš netaisomos, netikslinamos štricho vados, iš viso to išsiplėtoja visai kita tapybinė galia, tokia tapybinė galia, kuri kitaip vizualinį greitį akcentuoja.
Tokiam supratimui reikia greičio. Reikia tokio piešiamo, tapomo, liejamo greičio, kad pagautume šį kintantį, save pradanginantį nuotaikingumą. Šį pametamą, nepastebimą, vengiamą ar apeinamą nuotaikingumą, kuriame sutelpa visi skirtumai, kuriame išsilieja ir laikinai susitinka išorinėje atmosferoje. Kad pagautume tą paūmėjimą ir paaštrėjimą, suprastume pačios akivaizdumo scenos, situacijos, atvejo, viso to įnirtingos dviprasmybės pagreitį.
Išnyrančios iš įkyrios apsupties scenos, pratrūkusios, išsiveržusios iš savojo konvencinio uždarumo situacijos, atitrūkę, atsiskyrę nuo diagnostinio paviešinimo atvejai. Tai mus įvelia, įtraukia į nesibaigiančias vizualines lenktynes, šiurpias varžytuves, slogias sutiktuves. Autorė savo piešiamu stiliumi randa ir rodo savo vizualinį greitį, visada savo polemišką greitį. Randa polemišką ir ironišką abejonę, pateikia ir pasiūlo savo išliejamą intensyvumą. Visuotiniai ir privalomi, pasmerkti ir nulemti procesai, demonizuoti ir uzurpuoti procesai staiga pasprunka, išsisuka, kita kryptimi pasisuka.
Naivus ir atviras, bet ir galingą abstrakčios ekspresijos krūvį turintis piešinys, grubus ir vienareikšmis pavidalas – visa tai yra tarsi nuo vaikystės žinomi, pastabomis ar užrašais virstantys procesai. Atviras ir tarsi savo galutinės baigmės nesiūlantis piešinys – jame yra nesupainiojamas autorinis patvarumas ir atvirumas. Patvarumas kaip skirtybių jungtis, kaip neišardoma estetinė ir technologinė, naratyvinė ir psichologinė jungtis. Šio pieštinio atvirumo nevaldo joks konvencinis manierizmas ir jo nelemia joks liminalinis fatalizmas. Todėl čia daug poleminių pastabų, gausu siūlymų ir diskusijų, asmeninių nuovokų inicijuotų intarpų. Piešinys visoje savo grasoje, visoje poveikio galybėje, grimasiškose provokacijose – visur juntamas tas atsargus šypsnis. Šypsnis nustelbiantis bejėgiškumą, peržengiantis skeptiškumą, įžvelgiantis kitoniškumą. Autorė nevengia polemizuoti su vizualiuoju fatalizmu, ji nebijo sava tapybine stilistika provokuoti, įterpti, išjudinti socialinės dogmatikos perkrautą grėsmių ir geismų statiką. Tokie procesai ir tokios akistatos tarsi visam laikui įsuktos į savo maišaties apyvartą.
Inos Budrytės paroda „Piešiniai“ mums atveria piešinio kaip vizualinio išsivadavimo galias, piešinio kaip vizualinio katarsio galias. Parodos intencijose, autorinėse improvizacijose, kompozicinėse reakcijose – visur – atvirkštinė, atgalinė raiška. Savaip, vienur piešinio galia, kitur jau štricho vingiu, o dar kitur pačia liejinio dėme pasireiškianti alternatyva.
Visa tai – pieštinio katarsio apraiškos, apsivalymo ir išsigryninimo procesas. Toks procesas yra pats pieštinis katarsis. Tai nėra savitikslis procesas. Pieštinis katarsis – čia daugialypis procesas. Jis pripildytas reikiamos nusišalinimo ir išsitapatinimo raiškos. Šoko ir baugumo grimasos, populiaraus ir archaizuoto siaubo parafrazės, tame yra piešinio kaip vizualinio išsivadavimo maršrutas. Nežymus, neagresyvus sukinys į šalį, netikėtas spalvos įvedimas – visa tai nutraukia nereikalingą prieraišumą.
Visa tai reikia nuosekliai praeiti, visa tai ironiškai reikia įvertinti, visame tame pamatyti „tarsi tikrovės“ įtaigos dviprasmybes. Dviprasmybes kaip vaizdų ir vaizdinių audras, agresyvių vizijų atakas, vizualines užtvaras, emocingumo užkardas, irzlumo ir dirglumo užtvankas. Perėjus žinomą ir nesunkiai atpažįstamą įaudrintos vaizduotės, sujauktos tikrovės pateikčių gaivalą, susitikus šiose pieštinės apibrėžties erdvėse ir laikuose su tokia fragmentuota galia, įveikus visa tai, tada netikėtai ir atsiranda labai gaivus proveržis. Gaivus proveržis į piešiniu suvaldytą, ironija ir sukeistinimu surandama išeitimi. Išeitimi į variatyvias atvertis, į naujas, alternatyvias sankirtas.
Iš dirbtinių įžvalgų išvedanti šių piešinių galia pagrįsta menine ieška. Ieška grįsta vaizduotės ir vaizdinių korekcija. Žvalinanti ir budinanti tapyba, išvedanti iš bet kokios atskirties, išvaduojanti iš lemties taršos, atitraukianti iš dozuotos, limituotos baigties plotmių. Greitų štrichų, vingrių pastabų, kartote, cikliškumu grindžiamų traktuočių hermeneutika ji yra įvykdoma pasitelkiant technologinę maišytuvę. Įkalinančiam piešiniui reikia išvaduojančio piešinio. Priverstiniam dirglumui reikia drastiško, atitraukiančio, į susvetinimą vedančio piešinio. Anoniminei ekspresijai įveikti reikia autorinės linijos.
Paroda veikia Kurtuvėnų dvaro svirne iki rugsėjo 4 dienos.
„Keršto“. Popierius, pieštukas. 21 x 15 cm. 2018.
„Į kosmosą“. Popierius, pieštukas. 21 x 15 cm. 2018.
„Piešinys“. Popierius, anglis, guašas. 30 x 21 cm. 2014.
