Devynioliktą kartą tarptautiniame dailės festivalyje „Šiaulių Monmartro Respublika“ rinkosi dailininkai – kurti, gėrėtis spalvomis ir muzika, pasisemti džiaugsmo šviesų žaismėje ir bendrystėje. Tradicinis festivalis baigėsi, o šventinė būsena tebetvyro ore. Tuo labiau kad įspūdingos dailės parodos tebevyksta: Raimundo Sližio „Laiptų galerijoje“, Ričardo Bartkevičiaus Joniškyje, Gintaro Palemono Janonio – Kelmėje.

Šiaulių kultūros centro „Laiptų galerija“ direktorė Janina Ališauskienė bei renginių organizatorius Ričardas Jakutis rikiuoja festivalio derlių – dailės plenero darbus, analizuoja patirtis, vertinimus, o galvose jau rezgasi jubiliejinio – dvidešimtojo – renginio vizija.

Respublika be sienų
Pandemijos sąlygomis priimti 23 dailininkus, organizuoti kūrybines dirbtuves ir prasmingą laisvalaikį, pasirūpinti buitiniais patogumais – iššūkis nemenkas, o planavo, kad atvyks dvigubai tiek.

Pasak R. Jakučio, galerija rekordų nesivaiko, tačiau jų rengiamas festivalis turbūt yra didžiausias Lietuvoje tiek dalyvių skaičiumi, tiek įveiklinta teritorija, tiek renginių gausa. Ir seniausias – tradicija tęsiasi devynioliktus metus. Be to, dailininkų pleneras vyksta mieste, todėl svarbu numatyti kiekvieną smulkmeną: kur apgyvendins ir maitins, kaip atveš, ką gražaus svečiams parodys, kokias kūrybinio darbo sąlygas sudarys.

„Šiaulių Monmartro respublikos“ išskirtinumas – ne tik prancūziška muzika ir menininkų susibūrimas. Plenere su dailininkais nuolat bendrauja ir parodas pristato dailėtyrininkai, kiekvieną festivalio dieną vyksta kamerinės muzikos koncertai.

„Žaismės ir profesionalaus turinio jungtis pareikalauja nemažai pastangų bei išmonės, – sako J. Ališauskienė. – Žmonės turi iš mūsų išsivežti ne tik šiltus prisiminimus, bet ir naujų potyrių, spalvų, platesnį mūsų krašto pažinimą. Juk Šiauliai – Šiaurės Lietuvos kultūros sostinė, turime pateisinti šią kultūros strategų viziją, turime siekti, kad mūsų svečius įtikintume: „Šiauliai šviečia“ – ne tušti žodžiai.“

Taigi festivalis kasmet plečiasi, „apglėbia“ beveik visą Šiaulių regioną: jo vėliava šiemet kilo Šiauliuose, Žagarėje, Joniškyje, Kelmėje, Pakruojyje.

„Ružava“ – beveik chuliganiškas iššūkis
Užpernai dailininkai susidraugavo su mėlyna, pernai – su geltona spalva. Šiemet ne visi iš karto suprato, ką gražaus galima sukurti iš tos „barbiškos“ spalvos. „Spalvos disidentas: ružava“ – plenero šūkis kai kam pasirodė netikėtas, bet po to, kai dailėtyrininkė dr. Ramutė Rachlevičiūtė – atidi šiuolaikinės dailės procesų stebėtoja, Raimundo Sližio kūrybos žinovė – pristatė parodą „Raimundas Sližys – spalvos disidentas: ružava“ ir menininkams surengė „Master Class“, kuriame neidealizuodama išryškino šio savito dailininko kūrybos braižą, tematiką, aptarė, kaip kito moters grožio idealas, kaip kovota dėl „išskirtinumo“ legalizavimo mene, pabrėžė R. Sližio siekimą išsiveržti iš laikmečio standartų net ir „disidentiška“, netoleruotina rožine spalva, užduotis pasidarė visai įdomi.

23 dailininkai iš Ukrainos (3), Latvijos (3) ir Lietuvos (3 šiauliečiai, kiti – iš Vilniaus) plušėjo Dailės mokykloje, nebijodami lietaus ar vėjo. Plenere sukurtas 41 darbas, katalogas jau parengtas, o parodą išvysime spalio mėnesį. Tai rodo, kad dailininkai iššūkį priėmė, rožinę temą interpretavo  labai kūrybiškai.

J. Ališauskienė nelinkusi menininkų vertinti pagal pareigas ar mokslinius laipsnius, į plenerą abu su R. Jakučiu kviečia gerai žinomus dailininkus, su kuriais bičiuliaujasi ir yra tikri, kad plenere dirbs draugiška kompanija, dvasiškai turtingos asmenybės.

Vis dėlto pasidžiaugė, kad ir dailėtyrininkė dr. Dalia Ramutė Karatajienė neatsispyrė  rožinės spalvos vilionei, nutapė darbą „Žuvis, kuri suvalgė ružavą spalvą“. D. Karatajienės misija plenere: Joniškyje pristatyti Ričardo Bartkevičiaus kūrybos parodą, o Kelmėje – Gintaro Palemono Janonio tapybą. Pasak atsiliepimų, paprastai, taikliai, profesionaliai dailėtyrininkė „atvėrė žiūrovų akis“, paaiškino menininkų kūrybos paslaptis.

Susijungia dailė, kamerinė muzika ir žaismė
Kelias savaites prieš festivalį socialiniuose tinkluose sklandė linksmi filmukai, kuriuose „Monmartro veidai – Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriai Monika Šaltytė ir Juozas Bindokas žaismingai kvietė į renginį. Ir atidaryme jie išradingai sveikino publiką.

Linksmi kalambūrai, patrankos šūviai, mimų šokis – ko tik nėra buvę atidarymuose. Ogi rylos. Vienintelis Lietuvoje rylininkas Virginijus Vyšniauskas net „Šiaulių Monmartro respublikos“ himną sugrojo. Atidaroma Raimundo Sližio (1952–2008) tapybos paroda. Rylos skambesys apgaubia glotnias, nestandartinį grožį skleidžiančias figūras.  O paskui – tradiciškai liejasi Rasos Rapalytės ir Domanto Slipkaus atliekamos prancūziškos dainos.

Pasak R. Jakučio, pavyko festivalį organizuoti taip, kad dailininkams nuobodžiauti neteko. Po kūrybinės veiklos plenere kas vakarą – išvykos, susitikimai, koncertai.

Festivalio geroji žinia šiemet nukeliavo į Žagarę, kuri prieš porą metų įkvėpė Ukrainos dailininko Matvejaus Vaisbergo (Matvei Vaisberg) tapybos darbų ciklą ,,Svetimi namai“. Festivalio įžanga tapo pernykščio plenero paroda „Geltona ir…“ bei folkloro ansamblio „Salduvė“ romansai.

Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioje vyko Valstybinio Vilniaus kvarteto ir solisto Andriaus Apšegos koncertas. Pakruojo sinagogoje videoprojekcijas „Mano namai“ lydėjo litvakų muzika, atliekama tarptautinio lygio virtuozų – Gleb Pyšniak, Dalios Dėdinskaitės, Tado Motiečiaus. „Laiptų galerijoje“ koncertavo Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno. Po jo – užburiantis šviesos performansas P. Bugailiškio sode.  

Kitą dieną išbandyta naujovė – saldi muzikos popietė su ledų architektais visai šeimai. Čia puikiai derėjo Simonos Zajančauskaitės, Gleb Pyšniak ir Dalios Dėdinskaitės muzikiniai pasakojimai su spalvingais skanėstais.

Priešpaskutinę festivalio dieną šventė persikėlė į Kelmę, kur Gintaro Palemono Janonio tapybos parodą papildė nuotaikingas „Quorum“ – vyrų vokalinio ansamblio – koncertas.

Sekmadienį Joniškio Raudonojoje sinagogoje Ričardo Bartkevičiaus tapybos darbų paroda ir Čiurlionio kvarteto koncertu baigiamas festivalis.

Neskubėjimo festivalis – sielai
„Šiaulių Monmartro respublikos“ festivalio rengėjai dėkingi jo dalyviams – dailininkams, muzikantams, žiūrovams ir klausytojams už prasmingą buvimą kartu, naujas pažintis, džiugius prisiminimus, dalijimąsi meile dailei ir muzikai.

R. Jakutis neslėpė sunkumų, kurie iškilo rengiant parodas ir dėkojo visam būriui žmonių, leidusiems eksponuoti jų branginamus Raimundo Sližio darbus: R. ir A. Zabuliams, V. ir D. Jurgaičiams, A.ir A.. Usoniams, L. Mertinienei,  L. Oželytei,  R. Rachlevičiūtei, V. Raupelytei-Chailovai, A. Ginaičiui, P. Pukytei, M. ir M. Ignatavičiams, J. ir E. Rimšeliams, R. ir R. Lauciams. Dailės akademijos muziejaus vadovui V. Poškui.

„Monmartro respublikos prezidentė“ J. Ališauskienė svarstė, kad pasiteisino festivalio naujovės: koncertas Pakruojyje, saldi popietė šeimai, ypatingos spalvos ir skonio festivalio atidarymui suteikė V. Vyšniausko ryla. Jautriai bažnyčioje po koncerto pagerbtas dailininkės Vitos Žabarauskaitės atminimas.

Pasak galerijos vadovės J. Ališauskienės, festivalyje dailininkams sudaromos sąlygos kurti, dalytis patirtimi, iš kitos pusės – pasidžiaugti klasikine muzika, atsipalaiduoti, bendrauti. Kuriama šventė sielai, be skubėjimo, be lėkšto blaškymosi. Dailininkai išsiskirsto ne tik sukūrę puikių darbų, bet tarsi nušvitę, praturtėję.

Ji akcentavo, kad festivalį dalyviai įvertina kaip aukšto, europinio lygio ir kartelės nuleisti žemiau nebeturi teisės. Jei ir toliau festivalio idėją parems Kultūros taryba bei Savivaldybė, „Šiaulių Monmartro respublika“ dar gyvuos: „Daugybė dalykų remiasi į pinigus, vis dėlto norisi tikėti, kad atsiras lėšų ir idėjų kultūrinių renginių išsiilgusiems meno žmonėms išsijudinti iš pandemijos sukelto sąstingio, mums, kaip kultūros centrui, augintis žiūrovą, klausytoją.“

Tegu ir kitąmet kūrybinė dvasia tvyros Šiauliuose, tarsi susitiktume ant Monmartro kalvos Paryžiuje, kur skamba muzika, dailininkai kuria, vyksta betarpiškas bendravimas.

Rylininkas Virginijus Vyšniauskas.
Sauliaus JANKAUSKO nuotr.