Džiazo pasaulis šalia mūsų visada vibruoja įvairialype atlikimo galia, aplink mūsų vizualinį suvokimą siūbuoja svaiginančio protrūkio bangomis, mūsų menamose muzikinėse frazėse intonuoja skirtingu atvirumu ir atnaujinamu išradingumu. Tame yra nesibaigianti garsinio išsivadavimo nuojauta, akimirkos laisvės pajauta. Nes šis pasaulis išvaduoja iš vienintelio teisingo teiginio, nuveda į atliktus ar dar tik ruošiamus atlikti garsų steiginius.
Džiazo pasaulyje yra ta neišsemiama buvimo tame aplinkos ir aplinkybių, buvime aplankytų ir aplenktų, akivaizdžiose esatyse įrėmintų ir tik rėminamų akimirkų gausa. Bet čia iškyla ir ta intriguota fiksavimo užduotis. Surinkti esmę pasklidusioje esatyje, neišbarstyti surenkamoje vizualinėje vienovėje visos intuityvios įvairovės. Tokį pasaulį norint fiksuoti, jo surimuotą ir banguotą tikrovę norint surinkti, reikia gausybės patirčių atverties. Įsijautimo ir nusiteikimo, atlikimo ir buvimo atverties. Kintamumo ir atvirumo atverties.
Fotografuojamas džiazo pasaulis, koncertinis džiazo atlikimo ritmas turi priminti stilistinę atlikties išmintį, garsinio, balsinio pritarimo apraiškas. Atlikties išmintis – tai scenoje palikta, atliktyje išsiūbuota, garsų spūstyse išvaikščiota akimirka. Pritarimo apraiška – tai fotografo pritarimo, jo vizualinės tonacijos apraiška. Džiazo pasaulis rodo pritarimą atlikčiai, improvizuotai atlikčiai, nuotaikų sanglaudai, atsivėrimo patirčiai.
Šia visa paroda yra išstatyta ne parodų salėje, o bulvaro languose. Atskirame lange regimos fotografinės parodos nuotaika, Ričardo Dailidės surinkta ir atrinkta koncertinė nuotaika mus metaforiškai nukreipia į pačios atminties langus, pro kuriuos iš toliau ar iš arčiau žiūrime į atlikties vietovės, koncertinės vietos, kūrėjo, atlikėjo aplinkybes.
Pro šiuos langus į mus plūsteli nelaisvės eros laisvės vizualinis dvelksmas, laisvės metų perteklinga žiūra. Perteklinga žiūra, kuri iškelia, apjuosia, įrėmina išskirtinumą, įvairovę, atlikimo nuotaiką ir pačią džiazuojančios atlikties nuojautą. Atlikimo atliktis, veržiantis link atlikėjo ir atlikimo distancijų, nėra absoliuti atitiktis. Nėra pasiduodama aparatiniam savaimingumui, bet nėra ir užsižaidžiama absoliučiu atsitiktinumu.
Čia yra nuotraukų įvairovė, išraiškų gausa, akimirkų maršrutai. Nuo labai gerai žinomos koncertinės, atributinės apsupties yra einama į išnykstantį, ištirpstantį šleifą. Rizikuojant kažką praleisti, tikint nuotoliu, kliaujantis distancija, rodant vizualinę iešką. Koncertinė, džiazinė rizika yra fotografo žinojimo rizika. Tokia žinojimo rizika, kuri kuria atvirumą ir pralaidumą. Nenorint iš anksto artistiškai ko nors sureikšminti, apologetiškai ko nors išskirti.
Ričardo Dailidės paroda „Šiaulių naktų“ renginių cikle išsiskiria, įsimena daug kuo. Įsimena koncertine įvairove, kompozicine rikiuote, portretine pagarba džiazo meistrams. Įsimintina įvairovė peržengia tiesioginį žavesį, išplečia džiugesį ir atlikimo sceninį spindesį.
Reportažinė koncertinė pagarba nėra demaskuojanti ar dirgliai rezonuojanti ataskaita. Visa tai plati ir išsami, nebūtinai panoraminė, nebūtinai tik paribio sklaida. Vizualinė, koncertinė pagarba, fotografo pagarba atlikties ritmikai – tai daugybės metų vizualinis įdirbis. Vizualinis įdirbis, rodantis asmeninę ir autorinę, moralinę ir estetinę pagarbą džiazo tradicijai. Tradicijai įtraukus patį fotografą į festivalių ir koncertų, salių, kavinių, kiemų, kambarių pripildytą atliktį.
Pagarba atlikčiai ir atlikimui – tai pagarba sutiktoms ir ištiktoms išraiškoms. Koncertinės šio ciklo nuotraukos – tai nutrūkusios ir tuo pačiu pratrūkusios, užgriuvusios, išsiliejusios akimirkos. Savą veiksmo užuomazgą, savą veiksmų mazgą kuriančios akimirkos. Nuotraukos yra vedliai į atlikimo santarvę, į muzikinį spalvų sąskambį, į gestų kulminacinę griūtį. Šios nuotraukos nesikliauja natūralia kartote, nors ir ieško dokumentinio laiko pertekliaus.
Toks autorinis žvilgsnis į džiazo pasaulį – tai atlikties akimirkos tąsos plėtotė. Ir tai nėra tik iliustracija, o vizualinis akomponavimas. Toks vizualinis akomponavimas ieškant perteklingų komponentų, kartu laikantis estetinio saiko, kliaujantis nuovoka ir tikint regimąja nuotaika.
Tikint regimąja nuotaika – tai nereiškia vizualinės inovacijos. Yra tikima esamu atlikimo intensyvumu, regimąja koncertinės kulminacijos galia. Visur čia tvyro ir rymo nerežisuota, reportažinė nuojauta. Nuojauta, vedanti į susitikimą su pačiu atlikimu, pasitikint susitikimo aplinka, tvarka, gama. Daugelio festivalių, skirtingų koncertų akimirkos, pasikliaujant reportažine nuojauta, tikint tiesiogine akistata, išreiškiant pagarbą atlikėjams.
Šis fotografijų ciklas kupinas užmaršių pauzių sklaidos, sklendimo kūrinių pritarimo sklaida. Džiazas yra savaip intensyvus ir ekspresyvus, savo prigimtyje jis permainingas savo nuolatinėje atliktyje. Bet kaip tik čia slypi tie pavojingi esamos muzikinės ekspresijos gryninimo spąstai. Čia nėra ieškoma išgryninta ekspresija, grynumu vaizde grįstų kadrų gausa.
Ekspresija čia dažnai virsta plačia atlikimo, įsijautimo, sutarimo įvairove. Todėl čia nėra jokio demaskavimo, jokio pasmerkimo, kaip nėra ir vizualinio pataikavimo. Fiksacija yra vykdoma nusišalinant nuo išankstinio, paankstinto vertinimo, tačiau niekada neprarandant artistinio budrumo. Artistinio budrumo reikia, norint nepasiklysti tokioje nuotaikingoje įvairovėje, nepaslysti ir nenuklysti į dirbtinumą ar patiklumą.
Šiame muzikos improvizacijos, siutulio ir ekstazės pasaulyje daug sudėtingų vizualinių akimirkų. Daug sudėtingų atlikimo, pasiruošimo, laukimo, susikaupimo akimirkų. Akimirkų kaip išplėstinių akistatų. Tokių išplėstinių akistatų, kurios įveda į scenos, džiazo instrumentų plėtinius. Kur išraiškos plėtiniai nueina, nuklysta, pasklinda kažkur toliau.
Tokios džiazo fotografijos yra ir scenos ir užkulisių vaizdai, su pasirengimo įtampa, su ieškoma ir repetuojama raiška. Su scenos judesių spalvomis, su koncertine ritmika susiję momentai, pakilimo vibraciją liudijantys painūs gestai.
Fotografijoje, koncertinėje, džiazuojančioje fotografijos terpėje kai kada savaime pabunda ir prabyla virpulio akimirkos, atmintyje, atlikties praeityje suvirpėjusios akimirkos. Suvirpėjusios pritarimo šūksnio, nuostabos ir susižavėjimo, virpančio jaudulio, gestų virpesio akimirkos. Virpulio akimirkos, kai ruošiamasi įsilieti, įtilpti, sutapti su atlikimu. Jos peržengia numanomą mechaniką bei automatiką, įveda į situatyvią koncerto dinamiką. Į neparuoštą, bet tinkamai atliekamą pokštą, į kitus provokatyvius ir inovatyvius akibrokštus.
Apdovanojimo ir įvertinimo, grimzdimo į save virpesiai, atmintyse rezonuojantys, prisiminime, garsų atėjime, scenų sugrįžime vizualizuoti virpesiai. Nuotaikos ir situacijos, sužaisti ir atlikti kartu su kitais atlikėjais seisminiai, sensoriniai skrydžiai, šuorai, pasipildančios intonacijos. Džiazinio virpulio akimirkos – tai autorizuotos atlikties stebėsenos, garsinio ir vaizdinio katarsio akimirkos. Kartu tai atminties katarsio akimirkos, scenos šviesų, garsų spalvų nušviestos, į atlikimo laisvę nutiestos akimirkos.
Ričardas Dailidė savo darbų ciklu „Džiazo pasaulyje“ mus išveda į tas kažkurioje erdvinėje ir laikinėje atkarpoje sustojusias skirtingas akimirkas. Jos šiais atvaizdais turi rodyti savo tolesnės plėtros, tolimesnės, vėlesnės jungties kryptis. Ši paroda – ir vieša paroda, bet kartu asmeniškas, autorinis įvadas į savo ir tarsi tik sau fiksuotas koncertines apraiškas. Į sau fiksuotas ir savyje refleksuotas apraiškas, kurios ciklo dėlionės improvizacijoje virsta vizualiniu priminimu, prisiminimų, sentimentų, euforijų, liūdesių, tolimų atlikimų priminimu.
Akimirkų skirtumuose, veidų ir gestų kompozicinėse skirtyse – visur tas situatyvus ir išsamus, savyje tikslingas ano laiko gausmas. Koncertinis, šurmulingas, atlikėjo pasiruošimo vienovės gausmas, siausmo gausmas. Be priverstinio noro įrodyti ir įtikinti, pavergti ar pasmerkti. Pro džiazo langus, pro šių langų rėmus, pro šių garsų šviesas, pro sceninės išraiškos rašmenis, pro fizinę ir mentalinę kulminaciją – visur smelkiasi, visur čia lėtai ar sulėtintai telkiasi improvizuota laisvės ir atsakomybės skvarba.
Pro šios parodos langus sklinda tikslinga ir stilinga autoriaus vizualinė navigacija, inovatyvumo atvertis sukūrusi, scenos maršrutą rodanti navigacija, šias fiksuotas vizijas sukurianti navigacija, skirtingų atlikčių dermes sukūrusi navigacija. Nuvedanti tolyn, aplenkianti nereikšmingumo ar dirbtinumo kliūtis, reikiamu greičiu įveikianti akivarus ir seklumas vizualinė navigacija.
Šiuose džiazo languose – artistinio gyvenimo ir artistinio mąstymo akimirkos. Atrinktos ir savu vizualiniu ritmu sudėliotos akimirkos. Jos įveda ir jos įveja į spalvingą džiazo pasaulį, po scenos saule, po kintama atlikimo apšvieta. Jos ir lieka savitoje fotografinėje šviesoje. Tikintis naujo garsų, vizualinių garsų nušvitimo ir jų nušvietimo. Su atminties vaizdinijoje atsinaujinusio suklusimo, su pauzės trikdžio apogėjumi, ties laukimo ir prisiminimo galimybe.
Džiazas mus įtraukia į savos atlikties viltingas vizijas. Per fotografines skambesio vizijas mes įžengiame į buvusius ir esamus ritmus.

Naktinė sesija: V. Čekasinas parklupęs prieš Marc Ducret.

Grand Prix trečioji ranka – L. Šinkarenka.

Džiazo diena „Polifonijoje“.



