Tapyba interpretacine prasme visada yra skirtingų vizualinio teksto lygmenų klausimas. Vienas tokių tapybinių lygmenų yra pati potekstė. Potekstė yra platus preteksto, konteksto, parateksto klausimas. Ji į tapymą gali atkeliauti iš skirtingų mišrių iniciatyvų, iš kūrinių lydinčių, jį apsupančių plotmių.
Tapybinė, vizualinė potekstė – tai visada tarsi tik ta potenciali, tik pasyvi struktūra, rodanti neaiškią savo semantinę galią. Tačiau pati potekstė geba save kai kada pateikti atviru veržlumu, prisistatyti ne tik negatyvia galia, tik numanoma, nematoma galia, o ir visa pilna esaties galia. Potekstė gali tada prabilti savo tiesiogine, pratrūkusia, įsižiebusia, įkaitusia, išsilydančia galia.
Vidmantas Zarėka savo tapybos cikle „Potekstės“ visus prieš tai išvardytus potekstės aspektus kaip tik taip visa tai ir realizuoja. Realizuoja pasitelkiant plačią, įvairiaspalvę raišką, akcentuojant įvairialypę detalių, niuansų tekstūros galią. Čia ir kyla ta esminė užuomina, kuri susijusi su tokia potekstės samprata. Su tapybine samprata, vedančia į technologinę tikrovę, tiesiogine industrine, perkeltine socialine prasme.
Greitų laikų, nevaldomų pokyčių, neaiškių ateinančių permainų, nevaldomos ateities, tiesiogiai įrančioje, griūvančioje nyksmo eroje, čia dominuoja erozija. Tvirtos ir patvarios struktūros griūva, tekstūros atveria savo atsidengiančius paviršius. Iš po esamos tekstūros pasirodančios, pro jos esatį prasiveržusios, per jos esinius ima rodytis netikėtos ir nelauktos potekstės. Jose – nuojautų ir laukimų žymės, trikdžių ir nuotaikų ženklai. Vizualinė potekstė neretai yra išskleistas stebėsenos, jausenos ar išplėstinės, modulinės būsenos laukas.
Erozijos ir technologijos potekstės kaip tik nuo aplinkinių gamybinių ar bendruomeninių, nuo asmenybinių ar aplinkos procesų mus netikėtai nuveda ir į pačios tapybos procesus. Kintanti ir mutuojanti tikrovė keičia ir pačią tapybinę išraišką. Kintant pasauliui kinta ir pati tapybinė technika, kinta ir pats tapybinis mąstymas. Tapyba į savo kompozicinį lauką, į savo faktūrinę plotmę atveda visą tą savaiminių, stichiškų procesų abstrakčią raišką. Tapymas tampa spalvine savaiminės spalvos kaitos refleksija. Į tapybos kūrinį įvedami matomi ir nematomi spalvos tapsmo, jos apykaitos, jos virsmo procesai. Čia tada ima reikštis atidėtos, pradėtos prasmės, čia ima tarpusavyje sietis tiesioginės sąsajos neturintys dariniai ar numanomi skoliniai.
Potekstė šio tapybinio ciklo darbuose yra svarbi keliomis prasmėmis. Tapybinė potekstė nuveda į vizualinę tekstūrą, į tekstūrinę estetinę jungtį, kuri prasideda jau pačioje tapybinėje faktūroje. Ir tokio pobūdžio tapyba yra kelių sluoksnių, kelių lygmenų polemika. Pirmiausia tai – technologinė polemika, medijuojanti polemika su padidintomis, priartintomis faktūromis, su jų rašmenimis, eroziniais rašmenimis. Jie visada akivaizdūs, jie visada matomi ir pastebimi, bet jie patys save išplečia. Ir tokio pobūdžio plėtra virsta perkėla. Svarbus tampa erozinis-technologinis raštas. Erozinis-technologinis raštas savo spalvinėje atvertyje kažkurioje plėtros vietoje sustoja. Sustoja tarsi tik tam, kad atsivertų kitos nuorodos, modernybės nuorodos.
Modernybėje, kai jos kaitojime, pervertinime staiga griūva įprasta navigacinė sistema, kai dingsta įprasti erdviniai ir laikiniai orientyrai, kaip tik tada įvyksta esminiai pokyčiai. Tada susikeičia vietomis įprastiniai dariniai, vidus ir išorė. Tokių pokyčių visumoje yra naujai aktualizuojamas ir pats tapybinio paviršiaus klausimas. Paviršiumi tampa sekamas ar stebimas turinys, jo detalizacija, vizualizacija. Potencialumas ar virtulumas, fiktyvumas ar projektyvumas, tai taip pat tampa savitu paviršiumi. Potekstės, jos vidinės prasmės, vidinės sandaros potekstės, jos netikėtai pasirodo turinio paviršiuje. Jų spalvinė raiška ateina iš giluminio telkties lauko. O pats giluminis laukas – tai spalviniai ryšiai su kitomis tekstūromis. Materijos erozija, procesų erozija nuveda į spalvų dalybas, į derinamas, tikslinamas spalvų steigtis.
Tai, ką regime šiame tapybiniame cikle, yra persišviečiančios tekstūros, spindinčios tekstūros, kurios nėra tiesioginė nuoroda. Jos greičiau rodo semantinę apytaką, simbolinę apyvartą. Yra čia ta atkeliaujanti ir iškeliaujanti spalva, didėjanti ir silpstanti spalvos įtaka. Tekstūrų mainai, jų kaita, tai įtampa, prasminė įtampa. Potekstės visada nori, siekia spalviškai nušvisti. Spalvos perdanga tampa persišviečiančia perdanga, keistos šviesos valdoma perdanga. Nors nėra aiški pati perdangos kryptis. Jos mes čia tiesiogiai negalima identifikuoti. Spindesio, spalvos spindesio kryptis taip pat tampa nelabai aiškiu judesiu. Pačios potekstės kai kada pasižymi ir savita ardomąja veikla. Ir tai nėra įprasta destrukcija. Atodanga, kurią regime kompozicinėje plotmėje, – tai trapių, nepatvarių struktūrų atodanga. Išsilydanti, išnyranti potekstė – tai trumpalaikiškumo ženklas. Bet kartu tai – savitas naujos jungties ženklas.
Kai kada potekstės tarsi savaime, iš jau esamo turinio, iš turimo pamato gelmių, iš aplinkos esencijos ar iš daiktų materijos pertekliaus, iš prakiurusios perdangos kyla aukštyn. Ir čia nėra vieno paskiro veiksmo raiška pagrįstos kilmės. Tokia raiška yra susijusi dar ir su skirtingų ir nesuderintų iš anksto veiksmų sukibimu. Todėl čia ir regimas grynasis teksto perteklius. Pats tekstas tarsi atsitraukia, į jį vėl suteka nauja galia. Bet pirminė galia čia jau yra tapusi pasiklydusia galia su atomarine kaita. Atomarinė kaita, fragmentuota įtaka, lokalinis spalvos pokytis – visa tai yra laukimas, atidėtas sprendimas. Atidėtas tiesioginis sprendimas tampa pokyčio dominante.
Dėmių abstrakcija – neretai viso paveikslo jungties abstrakcija. Jos atsitraukdamos tolyn nuo savo pirminės spalvos kuria savitą orientacinę plotmę. Pavidalai keičia savo paskirtis, kuria naujas, įdaiktinančias atskirtis. Įdaiktinančios atskirtys – tai skirtingos esamos ir ieškomos materijos atskirtys.
Vienokia tekstūra mutuoja, virsta kitokia tekstūra. Stiklas tada gali virsti akmeniu, oda gali virsti skarda. Organinė tekstūra gali virsti mechanine tekstūra. Bet kiekvienoje dėmėje, kiekvienoje atkarpoje regima gausa spalvinio procesualumo. Viena, atskira procesuali raiška atsiremia į kitą raišką. Vienas raiškos greitis pradingsta, prasmenga kitame greityje. Raiškų polemika intriguota tuo, kad atskiro vyksmo, proceso raiška nyksmo teritorijoje tai tampa spalvų polemika. Atskiros spalvos deleguoja, perkelia savo trumpalaikius įgaliojimus.
Skirtingos spalvos ir jų kaitos procesai – tai skirtingos abstrakcijos istorija. Abstrakcijos istorija su skirtinga apžvalga ir įžvalga. Su gilumine ir visumine negrįžtamų procesų raiška. Su esamų ir tik numanomų, įmantrių ir jautrių procesų įžvalga. Kiekvienoje drobėje, kiekviename paveiksle daug atsisakymo, daug atsitraukimo veiksmo. Atsisakymo pritarti, atsisakymo prisiderinti, pritapti, siekiant nutolti ar nutolinti. Kaitos procesų rega kai kada yra pastanga sutapti su kaitos ritmu. Kaita, jos kaitra – tai pati erozija. Erozinė kaita čia perdengtos, persipynusios ar išsiliejusios abstrakcijos talpa.
Paprastai potekstės yra tik konceptualiai numanomos, tik vizualiai nujaučiamos giluminės tik formalios tekstūros. Čia jos regimos vyksmo paviršiuose ir apčiuopiamos veiksmų sandūrose. Joms suteikta ta skirtinga banguota, kampuota, varvanti ar nudrėksta galia. Nėra vienodos raiškos, nėra ir vienakryptės raiškos. Jos čia iškilusios ir atitrūkusios nuo savojo pamato. Jos čia įvairuoja, jos laviruoja įvairiausių plotmių sangrūdoje.
Plotmių sangrūda – tai ir besistengiančių, ateinančių prasmių sangrūda. Kai kada visai išeikvotų, nusilpusių, o kai kada – visai naujų, dar neužgrūdintų, nenudėvėtų prasmių sangrūda. Ne visada aišku, nuo kokio gaminio, nuo kokio dirbinio, nuo kokio įvykio jos atitrūko. Belieka paklusti jų erozijos ritmui, įsižiūrėti, kaip iš vienos tvarkos į kitą sanklodą jos pereina.
Vidmanto Zarėkos tapybos ciklas „Potekstės“ naujai aktualizuoja, savitai analizuoja pačias vizualizacijos ribas. Autorinės potekstės yra konstruktyvios ir projektyvios tekstualumo ribų, teksto apibrėžčių parafrazės.
Tokios tapybinės parafrazės – kai kada simptominės parafrazės, kurios įveda į klampius vyksmo nuojautos, anomalinius interpretavimo laukus. Kai kada tai – konstruktyvi dermės, išeities paieška, vizualinių, tapybinių įgaliojimų paieška. Po tekstu, po tekstūra, po tiesiogine raiška visada dar kažkas pulsuoja, dar kažkas žaižaruoja. Į esamą paviršių vis nori įsikibti, į jį nori patekti, jame nori išsitekti naujos ar atidėtos prasmės. Tokios tapybos paviršinis, seisminis vyksmas yra turinio vyksmas, perteklingas, neužgesintas, nenuslopintas vyksmas.
Iš Vidmanto Zarėkos tapybos ciklo „Potekstės“.
„Pelenų sodas“. 147 x 200, drobė, aliejus, 2012.
