(tęsinys)
1942 m. fermoje, be vietinių, gyveno trys lietuvių, dvi Lietuvos rusų, trys žydų šeimos ir viena lenkė. Žinojome, kad per kratą iš rusų šventiko buvo atimti liturginiai rūbai ir knygos, kad senoji Ratkuvienė turėjo sapnininką, bet niekam į rankas jo neduodavo, kad po jos mirties sapnininkas atiteko marčiai.
Fermoje, kurioje atsidūrėme, tik mūsų šeima turėjo lietuvišką maldaknygę – vienintelę, atsivežtą iš Lietuvos. Maldaknygė vadinosi „Šlovinkim Viešpatį“. Ją 1928 m. sudarė kanauninkas Adolfas Sabaliauskas. Adolfas Sabaliauskas (1873–1950), tautosakininkas, maldaknygių sudarytojas, vertėjas, poetas, plačiausiai žinomas slapyvardžiu Žalia Rūta. Suomių tautotyrininko dr. A. R. Niemio pakviestas, apie porą metų gyveno Suomijoje, gerai išmoko kalbą, išvertė epą „Kalevala“ ir kt.
Maldaknygėje buvo liturginis kalendorius, šv. Mišių maldos lietuviškai ir lotyniškai, Dešimt Dievo įsakymų, Sakramentų tekstai ir kt. Ši maldaknygė kartu su tikėjimo pamokymais mums, vaikams, buvo vienintelis lietuviško rašto šaltinis, vienintelė skaitymo knyga, o jaunesniems – net elementorius.
1942-ųjų pabaigoje mama užprenumeravo Maskvoje pradėtą leisti savaitraštį „Tarybų Lietuva“, prie kurio būdavo priedas vaikams „Pionierius“. Vartydama žurnalisto ir politiko, laikinojo okupuotos Lietuvos prezidento, aktyviai prisidėjusio įvedant tarybinę santvarką Lietuvoje Justo Paleckio (1899–1980) dienoraščio užrašus, radau tokią pastabą: „Reikėtų surinkti smulkesnių žinių apie iškeldintuosius asmenis iš Lietuvos TSR. Tarp jų yra ir be reikalo ten patekusių žmonių. Prieš išvykdamas į kelionę, sudariau iškeldintųjų asmenų sąrašą, taip pat pasiūliau siuntinėti jiems „Tarybų Lietuvą“ (žr. „Pergalės saliutas“, Vilnius, 1985, p. 55).
Neturėjome popieriaus rašymui, bet jo ir parduotuvėje nebuvo. Pradėjau raustis kontoros kampe suverstų senų laikraščių, žurnalų krūvose. Rasdavau žurnalo „Kрасная новь“ numerių. Skaitydavau. Įsimindavau ir eilėraščių posmų. Tiesa, ne viską suprasdavau, bet patiko žodžių sąskambiai ir ritmas:
Гoлубеет бревенчатый синенький дом,
И луна гoлубая плывeт нaд бугром
Ne viena tremtinė motina savo metu buvo baigusi rusiškas švietimo įstaigas, tad mokėjo atmintinai Anos Achmatovos, Marinos Cvetajevos, Aleksandro Bloko ir kitų poetų eilėraščių. Tačiau su jomis susitikau daug vėliau. Pirmaisiais tremties metais skaitydavau paprastesnius ir labiau paauglei tinkančius eilėraščius:
Если нoчь была сnoкoйна,
Coлнue весeлo взoйдeт.
Если нет – взoйдeт в тумане,
Вeтеp дунет, дождь пойдeт.
В caд гyлять не выйдeт няня
И дитя не повeдeт... (я. Полонский)
Mama prašydavo prisiminti gimtinės gamtos vaizdus ir juos aprašyti. Prisimindavome ir mokyklinius vakarus, tarptautinės skautų stovyklos nuotykius. Mama visaip stengėsi išsaugoti lietuvišką mūsų, vaikų, galvoseną.
Lietuviškos patirties atgaivinimui tarnaudavo ir dainos, ir giesmės, kurias neretai traukdavo iš darbo grįžtančios moterys. Giesmių melodijos patikdavo ir vietinėms gyventojoms, kurios net prašydavo: „Cnoйтe про Mapию“ („Pagiedokite apie Mariją“).
Vakarais girdėdavome rusų jaunimą dainuojant častuškas, t. y. dainuškas, sukurtas jiems aktualiomis temomis. Pvz.:
Девушки, война, война
идет аж до Урала!
Девушки, война, война,
A молодость пропала!
Taigi, pirmieji mano savarankiškai skaitomi rusiški tekstai buvo eilėraščiai. Mat, per ritmą ir garsų sąskambį lengviau ir greičiau įsimindavau negirdėtų ir nežinomų žodžių reikšmes.
Tremties pradžioje bandžiau rusų kalba skaityti ir prozą. Iš evakuotų leningradiečių gaudavau nedidelio formato knygučių, kurias joms iš fronto atsiųsdavo vyrai. Žodynų neturėjome. Moterys, kurios galėjo padėti, iki vėlumos būdavo darbe. Kai kurių žodžių reikšmes suvokdavau tik perskaičiusi didesnį teksto gabalą. Kuriozų netrūkdavo. Painiojau panašiai skambančius žodžius: „заповедник – проповедник“, „тетя Mаша“ ir „дядя Mиша“.
Mama patarė pirmiausia susiieškoti lietuvių kalba skaitytas, o po to – tą pačią knygą skaityti rusų kalba. Griebiau Žiul Verno „Дeти кaпитaна Гpaнта“ („Kapitono Granto vaikai“). Po to kur kas lengviau skaičiau Konstantino Fedino „Гopoдa и гoды“. Buvo smalsu. Mat, pagrindinis veikėjas, atsidūręs svetimoje jam aplinkoje, traukė savo nostalgiškomis mintimis...
Lingvistinių nuotykių netrūko. Tremtinė – Lietuvos lenkė p. Stempkovska, deja, lietuviškai nekalbėjo, bet, mano prašoma paaiškinti kurio nors rusiško žodžio reikšmę, mielai griebdavosi gestų bei veiksmų. Iki šiol atsimenu, kaip „vertė“ žodį „тpeвoгa“. Pasiėmė dubenį ir muša šaukštu į jo dugną, palydėdama lenkiška tirada: „Pacz wybuch požar, trzeba gąsič. Stražak biję alarm! – „тpeвoгa“ („Žiūrėk, prasidėjo gaisras. Gaisrininkas skelbia aliarmą-pavojų! – tai „тpeвoгa“). Aš to aiškinimo visai nesupratau, nes tekste žodis „тpeвoгa“ buvo pavartotas „nerimo“ prasme.
Daugybę analogiškų atsitikimų, siekiant perprasti naują kalbą, išmokti ją, esu aprašiusi prisiminimų knygoje „Mažos žvaigždės kurčioj sutemoj“ (Šiauliai, 1999).
Svetimos kalbos suvokimo sunkumai tęsėsi kelerius metus, bet jau 1945-aisiais buvau rusų kalbos žodyną tiek įvaldžiusi, kad galėjau laisvai mokytis mokykloje, į kurią ėjome ir tokiais „keliais“.
***
Fermoje bibliotekos nebuvo. Rusiškų knygų man duodavo ir bitininkas, ir evakuotos moterys. Mama buvo pasiuvusi krepšelį, kuriame nuolatos nešiojausi knygą skaitymui. Nors iš vaikystės buvau „knygė“, bet rusiškų tekstų fonas mažai man buvo pažįstamas. Kliudė patarlės, priežodžiai, mįslės, tradicijų aprašymai. Mama, bijodama, kad nepamirštume lietuviškos galvosenos, prašydavo į gimtąją kalbą išversti rusų kalba skaitytos knygos patikusius fragmentus.
Nuo 1943 m. prenumeravome Maskvoje leidžiamą „Tarybų Lietuvą“. Kartu su savaitraščiu atsiųsdavo priedą vaikams – „Pionierių“. Siūlydavo pirkti knygučių su evakuotų lietuvių rašytojų kūrinėliais.
Atšilimo metais pradėjome gauti daugiau korespondencijos, knygų ir iš Lietuvos. Vis dėlto siekiant mokslo, pagrindinė lektūra buvo rusiška.
Mokydamasi mokyklose, galėjau naudotis jų bibliotekomis. Jos nebuvo turtingos. Vyravo Spalio revoliucijos ir karo tematikos knygos. Trūko net programinės klasikos tekstų. Antai L. Tolstojaus „Karą ir taiką“ pasiskolinau iš Pavolgio vokietės, dėsčiusios mums vokiečių kalbą. Paskutinėje klasėje buvo dėstoma tarybinė literatūra.
Bijsko mokytojų instituto biblioteka buvo normaliai sukomplektuota. Jos darbuotojos retsykiais, kai ten vykdavo susitikimai su rašytojais, nusivesdavo į kraštotyros muziejų, kuriame dirbo rašytojas Vitalij Bianki (Vitalijus Biankis, 1894–1959), rašęs vaikams apysakas, apsakymus ir pasakas apie gyvūnus, gamtos žinias pateikdamas vaizdinga, poetiška, vaikui lengvai suvokiama, patrauklia forma.
Laisvą nuo paskaitų laiką leisdavau skaitykloje. Bibliotekų skaityklos ir vėliau, t. y. po tremties, man būdavo pagrindinė mokslinių darbų rašymo vieta. Tik memuarus rašiau namuose. Tad gyvenime teko naudotis ne tik Šiaulių P. Višinskio vardo bibliotekos bendrąja skaitykla, bet ir Maskvos mokslinėje pedagoginėje bibliotekoje, pavadintoje K. D. Ušinskio vardu, ir Lenino vardo Rusijos Federacijos nacionalinėje bibliotekos skaityklose...
Komandiruočių į užsienį metu nusišypsojo laimė padirbėti Zalcburgo (Vakarų Austrija), Varšuvos bibliotekose. Ekskursijų metu teko susipažinti su Heidelbergo ir Freiburgo universitetais, jų bibliotekomis. Pastarojoje leidinių skyriaus direktoriumi dirbo lietuvis Petras Nevulis, kilęs iš pokario pabėgėlių šeimos, baigęs Vasario 16-osios gimnaziją. Direktorius ne tik aprodė modernią skaityklą, bet ir atvirai išsakė savo džiaugsmą, gavęs itin retą progą bendrauti ir daug pasakoti lietuviškai.
Įdomu tai, kad prie Rėgensburgo universiteto veikė Lietuvių auditorija, kurioje dirbo Lietuvos vokietė Helena Graudusch, baigusi Palangos gimnaziją, o 1952-aisiais su tėvais emigravusi į Vokietiją, universitete dėsčiusi lietuvių kalbą. Mums šis pietryčių Vokietijos miestas įdomus dar ir tuo, kad jame yra Šv. Klaros seserų vienuolynas, kuriame glaudėsi karo pabėgėliai iš Lietuvos, o jo koplyčioje yra 1947 m. įmūryta architekto Vyt. Žemkalnio suprojektuota žalvarinė lenta su Vilniaus Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos bareljefu ir lietuviams reikšmingu užrašu: „Čia lietuviai pabėgėliai, išstumti iš Tėvynės, nuoširdžiai maldavo Dievą taikos ir laisvės Tėvynei“. Įrašo pradžia parašyta lotynų kalba: „Patriae expulsi exules lituani hic preces Deo fundebant pacem ac liberatem patrie exonantes“.




