Abstrakčią tapybą kai kada galima apibūdinti kaip pačią transkripciją, išplėstinę vizualinę transkripciją. Kur ima veikti dekodavimo, dešifravimo, identifikavimo procesai. Transkripcija gali būti grindžiama universalaus ir tikslaus kodo paieška, jo pataikymu ar jo pritaikymu. Čia į pagalbą ateina automatizmas. Kitu atveju ima veikti intuityvi transkripcija, kai yra kliaujamasi abstrakcija, atsirandančia, susidarančia abstrakcija, į kurią suteka ir kurioje sutelpa patys įvairiausi suvokiniai. Identifikavimo procese yra randami užuominų junginiai, pavidalų santalkos. Kaip tik tos pavidalų santalkos ir sustoja ties identifikuojama santalka, kur atsiranda keleriopa sprendimo eiga, kur pavidalai patys virsta sudėtingais pasaulio šifrų ieškiniais. Kur pavidalų abstrakcija virsta nuoroda į interakciją, į poslinkį ir permainą. Abstrakti interakcija virsta keliakryptę aktyvaciją, intuicijos vedama, įžvalgos formuojama interakcija. Kai daiktai, dalykai savo veidus ima rodyti, o veidai tampa daiktiškais, jutimai stichiškomis konstrukcijomis. Jų išraiškos tampa apykaitos mobilizacija. O visa tai regima kaip ieška, ieškinių ieška ar ieška ieškiniais, manifestuojančiais spalvų ir formų lauke.
Pavidalų ieškiniai visada yra klampūs ieškiniai, neturintys tikslių formų, ir iki galo apibrėžti spalvų ieškiniai. Jie jau nebe vien tik ekspresijos šaukiniai, nebe tik formalūs kreipiniai, o išnirę iš pirminės padėties, sujudėję, iš savęs išėję, sau iškilę ieškiniai. Jie kaip tik ieško mūsų personifikacijoje reikiamos apibrėžties, būtinos paskirties, mobilios daiktiškosios padėties. Mes čia ir regime maištingą, permainingą jų rikiuotę, kai tokie spalviniai pavidalai tarsi peržengia įprastą sau oponuojančią struktūraciją, panaikina vidaus ir išorės skirtybę, vizualiai suspenduoja ir lūkuriuoja pakibime. Tokie pavidalų ieškiniai savo spalvinga maišatimi savo ritminga sklaida tolsta nuo konkretybės, jie apeina ir išvengia priskiriamų savybių gausos.
Buvimas pasaulyje, suvokimas pasaulyje – tai abipusiška vizualinė ieška. Konceptuali ir perceptuali ieška, įvardijanti ir prisiliečianti ieška, morfiška ieška. Kai kada visiškai nutolstanti nuo antropomorfiškos ieškos. Tokia ieška yra nubudimo, susivokimo inicijuota ieška. Nubudimo steigimui ir teigimui ieška, pasaulio pavidalų išsiskleidimo, jų pasklidimo ieška. Trumpi, iniciatyvūs nubudimai, abipusiški nubudimai yra kupini metaforiškų užuominų, simbolinių jungčių. Mes ieškome pavidalų ir pavidalai mūsų taip pat ieško pirminėje, išbudinamoje kintančios sąmonės raiškoje. Ten jie juda įvairiomis kryptimis kaip proformiškos, schemos neįgijusios spalvinės, nors visada lanksčios ir kampuotos abstrakcijos. Nuo rakursų atitrauktos, sutrikimų, sąmyšių, intensyvumų pažadintos abstrakcijos. Jos savo abstrakčia trauka, kybančia, plūduriuojančia gravitacija liudija atotrūkį. Potraukio atotrūkį į savaiminę tėkmę, raižomą ir pjaustomą, karpomą ir apsivejančią tėkmę.
Dalvio Udrio mums išstatytos įvairialypės abstrakcijos, jo čia savaip perteikiamos, lakoniškai pateiktos stilizuotos geometrinės žaismės mus paveikia ir mus nuteikia ieškoti kitokio regimojo akivaizdumo. Mus paveikia ieškoti savojo nubudimo aplinkybių, mūsų pabudinamų pavidalų abipusiškų santykių. Į tokią tapybą mes žiūrime kaip į sąmonės takumą, kaip į pavidalų tėkmę. Čia mes tarsi pirminio suvokimo pratybose, kur spalvinę galią įgavę luitai, karpiniai ima judėti savo pratybų visatoje. Mus pasitinka suskilę ir iškilę geštaltai, atitrūkę, tai pasprukę nuo privalomos ir neišvengiamos raiškos pavidalai. Spalvinėje atvertyje jie plūduriuoja pratiso suvokimo fone. Tai ir praradę pirminę trauką praradę, o gal kaip tik jos neatradę formantai. Jie neturi ar yra netekę savo patogios formos. Jie yra prasprūdę pro išorines formas ir bando prisiminti vidines, įsivaizduojamas formas. Nėra aiški galutinė jų kryptis, nėra aiškūs jų galutiniai tikslai. Nepakankamų formų, deformacijų formantai – tai atviri migracijos ir tonacijos formatai. Migracijos kaip perteklingos spalvos migracijos. Pagreitinto suvokimo liekanos. Nebaigtų vaizdinių formantai nėra informantai. Jie tik steigties formatai. Į išorę prasiveržiantis vaizdinys.
Tokioje tapyboje spalviniai pavidalų ieškiniai yra ir paties akivaizdumo ieškiniai. Mūsų modernybės baigmės neturinčioje akivaizdumo pagundos epochoje, vaizdingumo ir jo efmeriškumo pertekliuje akivaizdumas tebėra sudėtingiausias klausimas. Daiktų priverstinėje akivaizdoje, priverstinai imituojamoje ir direktyviai iliustruojamoje vaizdo raiškoje kaip tik mes sutrinkame. Patys sutrinkame, tam tikromis autentiško sutrikimo, ieškomo pasirinkimo aplinkybėmis mes neberandame, nebematome tikrosios raiškos, visa apimančios, viską įtraukiančios raiškos. Taip atsiranda vizualus netikrumas, taip prabyla ir užmaršumas. Suvokiame, kad yra gyvoji pasaulio jungties galia. Ir tokią galią turi ir pats spalvinis pavidalas. Spalvinis pavidalas savo pirmine galia tarsi pats steigia ir keičia daiktus. Toks pavidalas siūlo ir gundo, kviečia ir ragina nepabūgti ieškojimo klaidumo.
Pasaulis tokioje tapyboje sutinkamas kaip klaidžiojančių ir vienas kito ieškančių pavidalų sankirta. Tokioje pakibusioje, pasklidusioje sankirtoje ir regima ta judri raiškos ieška. Raiškos ieška – tai kaitos ieškiniai, nesustabdomos, savo ritmą, pavidalų kaitaliojimą rodantys ieškiniai.
Deleguoti ir inicijuoti kieno nors ar kam nors skirti ieškiniai, kurie viena ar kita spalva nuslysta į tikslios pagavos netekusias, patekusias į netikrumo ir nestabilumo tėkmes. O tose tėkmėse prasprūstančios, protarpių kaitoje regimos koliažiškos iškarpos, atitrūkusios atkarpos. Ieškiniai, čia vaizdavimo ieškiniai, nukreipti į vaizdų ir atvaizdų sankirtas. Į jų ekspresyvias akistatas, į jų kontrastingas sankirtas nukrypę ieškiniai. Skylančių ir skaidomų pavidalų galia, tokia skaidoma analitika susikuria fluktuojanti plotmė. Susikuria čia ir atotrūkyje tarsi savarankiškai veikianti plotmė nesustabdomo atotrūkio. Atotrūkio plotmė yra tik galima ar jau esama konkretumo praradimo plotmė. Praradimo plotmė yra nutolimo plotmė. Ji yra grindžiama numanomu atmetimu ar atsisakymu. Vizualinis principas čia virsta „ne tai, ne tai“ teiginiu. Nutolimo ar atsisakymo eiga – tai vis naujų sankirtų paieška. Kai kada pati abstrakcija yra ištisa kompozicinė sankirta.
Galima visa tai traktuoti kaip įsijautimo šuolį, kai norima grįžti į nebaigtą suvokimą, į pasikartojantį motyvą. Įsijautimo šuolis – kai norima patį įsijautimą suprasti atotrūkio principu. Viskas čia nuo šių pavidalų atitrūksta. Niekur nebėra vizualinio tikrumo ir užtikrintumo. Ieška virsta naujų ribų ieška. Tokio pobūdžio ieškiniuose yra norimos, reikiamos, būtinos ribos ieška. Tam, kad būtų įmanoma pati perskyra. Yra suvokime ieškoma tos pirminės perskyros. O tai jau spalvos pradžios polemika. Čia mus pasitinka spalvų svyravimas, jų bangavimas. Svyruojančios ir banguojančios, pirminius orientyrus prarandančios spalvos.
Vizualinis suvokimas yra nuolatinė variacijų tankmė, tankių spalvinių motyvų tankmė. Tarsi šiuose epizodiniuose fragmentuose yra regima, yra įžvelgiama sutankintų spalvų galia. Sutankintų spalvų galia, kai pati spalva čia tampa palaikymo, nuolatinio papildymo, būtinojo patikslinimo galia. Suvokimas suranda, sutinka spalvų įvijas, save besivejančias įvijas. Pačios spalvų įvijos – tai spalvinės pastangos, spalvinės įkrovos. Visur, kiekviename motyve čia juntama ta spalvos įkrova. Nes spalva nėra nei uždanga, nei priedanga. Kompozicine prasme čia regima daugiaplanė spalvos pavaldumo plotmė. Pavaldumo plotmė pačiam pavidalui.
Migruojanti linija. Ji nori apvade nutilti, ji nori apvadu riboti pavidalą. Bet pačiam pavidalui tikrumo tai nesuteikia. Pavidalai čia – tarsi tas begalinis atotrūkis, atoveiksmio liudijimas.
Minties ieškanti linija, taip galima būtų pavadinti tokio pobūdžio tapybą. Kai kada ratu besisukanti, kai kada savyje įsisukanti linija. Vienu atveju ji – daikto linija, kitu atveju – vienas kitą užklojančių procesų linija. Pro pavidalo migravimą prasiveržianti linija, į pavidalų siautulį įsiterpianti linija. Retušuojama ir tirpdomo štricho, kampuoto kontūro apvade liekanti linija. Brūkšniuoto darinio linija, kuri netikėtai atsidengia ir užsidengia. Punktyriška, taškuota linija, nuolat trūkinėjanti ir marginanti linija.
Dalvio Udrio tapyba provokatyvi, ieška grįsta tapyba ir iniciatyvi tapyba, paliekanti suvokiniuose ir tam tikrus inicialus. Provokuojanti atsisakyti įpratimo, neišsigąsti kompozicinio sutrikimo. Jo tapyba pasklinda savo motyvais atviruose ieškiniuose. Mes budinamoje sąmonėje atsiduriame pačių pavidalų ieškose. Pavidalų ieškoje susikuria ir ta dviprasmė eiga, kai ieška tampa dvikrypte eiga. Ieškome reikiamų pavidalų, bet susiduriame su pavidalų begalybe. Su menama ir numanoma begalybe, savybes ir skirtis prarandančia begalybe. Tapyba ne tik teikia vizualines atramas, tapyba išardo, išskaido nereikalingas užtvaras. Visa tai panardina į spalvas vedančius naujus darinius. Tapybiniai pavidalai tada ima priminti išmanias savivokos aporijas, sutrikimo išvaduotas įžvalgas, atsakymo ir išsivadavimo išnaras. Vizualinėse įžvalgose laikinas, bet svarbus sustendavimo, momentinio saspenso blyksnis. Kai išdrįstama pažvelgti ne ten, ne taip, ne tokiu greičiu ir ne tokiu ritmu. Tokios tapybos vizualiniai ieškiniai turi ir gali nuvesti į komplikuotas, sprendimų laukiančias, atidėtų ar laukiamų sprendimų situacijas. Į pasikartojančias, kartote perteikiamas, naujai apibūdinamas, naujai nubundančias situacijas. Padiktuotas aštraus spalvinio įsijautimo, apsuptas cenzūruojamo, tramdomo jaudulio situacijas. Tokioje vizualioje ieškoje veikia įžvalga. Definicijas čia nuolat keičia apibrėžties iškarpos, jų esamos aptakios atkarpos. Vieną nebaigtą transkripciją užlieja kitokio pobūdžio transkripcija. Savivokos, savistabos procesas, kurį komentuoja, kurį savaip traktuoja tapyba, yra pavidalų rungtis. Rungtis čia – vizualinė rungtis sąmonės srauto, vizijų tėkmės, nubundančių procesų tėkmės. Apipavidalinamas pasaulis neigia padiktuotas, nustatytas, supaprastintas jungtis ir išveda į atvirą iešką naujų jungčių. Savivokos, saviteigos procesai kupini tapybiškų perskyrų, plotmių ir sferų skirtumų. Regimi skirtumai, esami skirtingumai – tai ribų ir jų poslinkių žaismė, tapybinė žaismė. Pasaulis nubunda, kai nubunda geomorfiškoji, polimorfiškoji žaismė, konvencionalioji žaismė, iliuminatyvioji žaismė, mūsų ieškanti pavidalų žaismė.
